Reklama 2

Judėjimo sveikatos dienai artėjant

Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras primena, kad gegužės 10 d. visame pasaulyje minima Tarptautinė judėjimo sveikatos labui diena. Šios dienos minėjimą inicijavo Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) dar 2000 m. Kiekvienais metais gegužės 10 d. šalys raginamos įvairiais renginiais ir akcijomis skatinti fizinį aktyvumą, kaip vieną iš svarbiausių kovos su lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis priemonę.

Daugelyje ekonomiškai išsivysčiusių pasaulio šalių šios ligos pasiekė epidemijos lygį. To priežastimi gali būti spartūs gyvenimo pokyčiai, susiję su pasyviu gyvenimo būdu, nuolat mažėjančiu fiziniu aktyvumu, nesveika ir nesaikinga mityba bei didėjančiu antsvoriu ir nutukimu. Judėjimo sveikatos labui dienos minėjimas suteikia galimybę įgyvendinti plačią visuomenės informavimo kampaniją, pabrėžiant išskirtinę vidutinio ir didelio intensyvumo fizinio aktyvumo reikšmę lėtinių neinfekcinių ligų prevencijai.

PSO nurodo keturis svarbiausius tikslus, kurių siekiama minint Judėjimo sveikatos labui dieną vietiniu, nacionaliniu ir pasauliniu lygiu:

  • Didinti gyventojų informuotumą apie fizinio aktyvumo naudą atliekant lėtinių neinfekcinių ligų prevenciją.
  • Ne tik propaguoti fizinio aktyvumo naudą, bet ir pateikti konkrečių gerosios praktikos pavyzdžių ir jais dalytis.
  • Nuolat didinti gyventojų, kurie aktyviai dalyvauja įvairiose fizinio aktyvumo veiklose, skaičių bei pateikti konkrečias fizinio aktyvumo rekomendacijas įvairioms socialinėms ir amžiaus grupėms (mokykla, vietos bendruomenė, darbovietė, seniūnija, nevyriausybinė organizacija ir pan.).
  • Nuolat skatinti ir propaguoti sveiką gyvenseną, mėgėjų sportą ir bendrąjį fizinį aktyvumą, atkreipiant dėmesį į sveikatos problemas, ypač akcentuojant smurto, nervinės įtampos, socialinės izoliacijos, tabako ir alkoholio vartojimo, nesveikos mitybos įpročių prevenciją.

     Kiekviena valstybė pasirenka, kiek laiko ir kaip minėti šią dieną. Lietuvoje ši diena taip pat minima, kasmet organizuojant įvairiausius fizinio aktyvumo renginius bei akcijas. Svarbu, kad šie renginiai nebūtų vienkartiniai, proginiai. Būtinas sistemingas, apgalvotas ir kryptingas fizinis aktyvumas.

Kadangi Lietuvoje pagyvenusių ir senų žmonių fizinis aktyvumas kaip prevencijos priemonė naudojamas tikrai nepakankamai, todėl šioje mokslinių straipsnių apžvalgoje detaliai aprašomi įvairūs kliuviniai, trukdantys šiai amžiaus grupei būti fiziškai aktyviems. Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras tikisi, kad pateikta medžiaga bus naudinga įvairioms nevyriausybinėms organizacijoms, seniūnijų ir savivaldybių darbuotojams, visuomenės sveikatos priežiūros specialistams ir pan.

Medicinos, ekonomikos pasiekimai, socialinis progresas labai reikšmingai sumažino sergamumą infekcinėmis ligomis ir mirtingumą nuo jų. Nuolatinis populiacijos senėjimas kartu su greita urbanizacija, modernizacija, globalizacija ir jas lydinčiais rizikos veiksniais bei gyvensenos pokyčiais ypač padidino įvairių lėtinių ligų ir būklių paplitimą. Senyvame amžiuje (po 65 metų) ypač padažnėja širdies ir kraujagyslių ligų, senatvinės silpnaprotystės atvejų, insultų, lėtinės obstrukcinės plaučių ligos, II tipo cukrinio diabeto, osteoporozės ir kai kurių kitų susirgimų, todėl visame ekonomiškai išsivysčiusiame pasaulyje mokslininkai bei medicinos praktikai aktyviai ieško efektyvių, paprastų ir nebrangių sveikatos išsaugojimo būdų. Vienas jų – sveika gyvensena ir fizinis aktyvumas.

Teigiamas fizinio aktyvumo poveikis

Gausiais moksliniais tyrimais įrodyta, kad suaugusių, pagyvenusių ir senų žmonių lėtinės neinfekcinės ligos gali būti sėkmingai stabdomos (profilaktika) bei gydomos sistemingu, kvalifikuotu fiziniu aktyvumu. Vidutinės sergamumo ir mirtingumo rizikos sumažinimas (procentais) lyginant fizinius aktyvius asmenis su pasyviais asmenimis yra toks: mirtingumas dėl lėtinių neinfekcinių ligų visų priežasčių sumažėja 31 proc., iš jų širdies kraujagyslių ligomis − 33 proc., insultu − 31 proc., arterine hipertenzija – 32 proc., storosios žarnos vėžiu – 30 proc., krūties vėžiu – 20–40 porc., II tipo cukriniu diabetu – 42 proc.

Be to, fizinis aktyvumas neginčijamai teigiamai veikia ir kai kuriuos kitus senyvo žmogaus sveikatos aspektus: ilgalaikę bei trumpalaikę atmintį, miego kokybę, suvokimą, nuotaiką, savivertę ir savo veiklos efektyvumo suvokimą, gebėjimą savarankiškai judėti ir pasirūpinti savimi, gebėjimą bendrauti ir kt. Gausūs moksliniai tyrimai neginčijamai įrodė, kad fizinis aktyvumas yra viena iš svarbiausių sveiko gyvenimo būdo sudėtinių dalių, daranti teigiamą įtaką ne tik tiesiogiai sveikatai, gyvenimo kokybei, bet ir mirtingumui dėl įvairių priežasčių.

Mėgstamos ir dažniausiai pasitaikančios šios amžiaus grupės fizinio aktyvumo rūšys

Tyrimais nustatyta, kad labiausiai paplitusios tarp pagyvenusių ir senų asmenų fizinio aktyvumo rūšys yra vaikščiojimas, sodo/daržo ar ūkio darbai, važiavimas dviračiu, plaukiojimas ir kai kuriose šalyse golfas. Be to, įvairios fizinio aktyvumo rūšys taikomos kaip viena iš priemonių kompleksinėje terapijoje, bandant sumažinti ar išlaikyti tinkamą kūno svorį. Verta paminėti, kad senyviems asmenims labai tinkamas būdas palaikyti būtiną fizinį aktyvumą (ypač labai pasyviems ir mažai vaikštantiems) yra šuns priežiūra bei jo vedžiojimas. Yra pakankamai duomenų, kad bet kokio naminio augintinio laikymas teigiamai veikia pagyvenusio asmens sveikatą ir psichologinę būklę.

Lietuvoje vis labiau populiarėja sąlygiškai „nauja“ fizinio aktyvumo forma – pagyvenusių žmonių šokiai. Yra daug šokių stilių, kurie ganėtinai paprasti, patrauklūs, pigūs ir, svarbiausia, naudingi sveikatai. Taigi, renginių organizatoriai, visuomenės sveikatos ar kiti specialistai, organizuodami renginius ar ilgalaikes fizinio aktyvumo programas ir bendradarbiaudami su šokių instruktoriais, mokytojais, su kvalifikuotais kineziterapeutais ir vietos bendruomenėmis, galėtų sėkmingai taikyti šią fizinio aktyvumo rūšį.

Raumenų jėgos, aerobinės ištvermės, judesių koordinacijos ir pusiausvyros treniruotės, kurios gali būti vykdomos šokių pamokų metu, teigiamai veikia pagyvenusių asmenų kūno kompoziciją, širdies ir kraujagyslių sistemų būklę, kasdienio gyvenimo funkcinius gebėjimus ir sumažina atsitiktinių griuvimų (tuo pačiu ir kaulų lūžių) riziką. Be to, šokiai skatina socialinę sąveiką, gerina bendravimą, kelia nuotaiką, mažina socialinę izoliaciją senatvėje, gerina sutelktumo jausmą bendruomenėje.

Negausūs moksliniai darbai patvirtina, kad pagyvenusių asmenų (tiek vyrų, tiek moterų) šokiai pagerina jų aerobinį pajėgumą (net sergant tokiomis ligomis kaip Parkinsono liga, osteoporozė, širdies veiklos nepakankamumas, demencija), stiprina atskirų raumenų grupių jėgą (ypač kojų raumenų), pagerina lankstumą, pusiausvyrą, judesių koordinaciją, mobilumą (eisenos greitį, tikslumą ir tvirtumą).

Pagyvenusių žmonių fizinio aktyvumo mažėjimo priežastys

Senstant neišvengiamai vyksta bendrojo fizinio aktyvumo mažėjimas (ypač po 70 metų) ir tai tiesiogiai priklauso ne tik nuo amžiaus, bet ir nuo lyties – ypač reikšmingai sumažėja moterų fizinis aktyvumas.

Visus veiksnius, kurie vienaip ar kitaip veikia pagyvenusių asmenų dalyvavimą reguliarioje fizinėje veikloje, galima suskirstyti į keturias svarbiausias grupes: fiziologinius, psichologinius, socialinius ir aplinkos. Fizinis aktyvumas gali reikšmingai skirtis priklausomai nuo amžiaus, lyties, socialinės-ekonominės padėties, nuo priklausymo rasinei-etninei grupei, aplinkos sąlygų, sveikatos būklės, lėtinių skausmų, psichologinės būklės, artimųjų palaikymo, medicinos specialistų priežiūros bei jų konsultacijų ir daugelio kitų veiksnių.

Dar viena reikšminga fizinio aktyvumo kliūtis yra įvairūs lėtiniai susirgimai su skausmo sindromais ar be jų (juos būtų galima priskirti atskirai patologinių veiksnių grupei), kurie lydi dažną pagyvenusį asmenį iki pat jo mirties.

Fiziologiniai veiksniai

Senėjimas yra natūralus fiziologinis procesas, kurio niekas negali išvengti. Senstant visose organizmo sistemose pasireiškia natūralūs fiziologiniai ir patologiniai (dažniausiai, bet ne visuomet) pokyčiai. Individui galutinai fiziologiškai ir anatomiškai subrendus, organizmo funkcijos pradeda laipsniškai silpnėti.

Reikia pažymėti, kad šių pokyčių skirtumas tarp tai pačiai amžiaus grupei priklausančių asmenų gali būti labai reikšmingas. Tą lemia įvairiausi išoriniai ir vidiniai veiksniai: paveldimumas, įvairūs aplinkos veiksniai, žalingi įpročiai, mitybos ypatumai, fizinio aktyvumo lygis, socialinė bei ekonominė padėtis ir t. t. Paveldėjimas (arba genetinis polinkis) yra svarbus geros sveikatos, geros fizinės būklės ar funkcinių gebėjimų komponentas, ką neabejotinai patvirtina moksliniai monozigotinių dvynių sveikatos tyrimai. Geras paveldėjimas iš esmės prisideda ir prie aukšto pagyvenusių asmenų fizinio aktyvumo lygio. Yra tiksliai nustatyta, kad paveldėjimas neabejotinai daro įtaką ne tik vaikų, bet ir pagyvenusių asmenų nutukimui, o nutukimas, savo ruožtu, gali reikšmingai neigiamai paveikti fizinį aktyvumą.

Svarbiausi fiziologiniai pokyčiai, reikšmingai veikiantys pagyvenusių ir senų žmonių fizinį aktyvumą, yra šie: maksimalaus deguonies suvartojimo sumažėjimas (iki 30 proc. ar daugiau), maksimalaus širdies susitraukimų dažnio sumažėjimas, anaerobinio pajėgumo smukimas, kraujagyslių elastingumo sumažėjimas, gyvybinės plaučių talpos (iki 40 proc.) ir plaučių ventiliacijos sumažėjimas, raumenų masės nykimas, raumeninių skaidulų dydžio ir skaičiaus mažėjimas, raumenų pajėgumo sumažėjimas, nervų sistemos nykimas (nervų laidumo sumažėjimas, nervinių ląstelių skaičiaus mažėjimas ir kt.), kaulų masės ir mineralinio tankio sumažėjimas, lankstumo ir sąnarių bei jungiamojo audinio elastingumosumažėjimas ir t. t.

Nors organizmui senstant pakitimai vyksta visose organizmo sistemose, tačiau tinkamai parinktas fizinis krūvis (bet kuriame amžiuje) leidžia padidinti raumenų jėgą ir ištvermę bei palaikyti ar net treniruoti ir kitas fizines ypatybes. Taigi, įvairūs fiziologiniai senyvų asmenų skirtumai yra tiesiogiai susiję su fizinio aktyvumo lygiu ir su jų galimybe pasirinkti mėgstamą fizinę veiklą.

Psichologiniai veiksniai

Vienas reikšmingiausių veiksnių, kuris riboja senyvų asmenų fizinį aktyvumą, yra motyvacijos stoka – menka motyvacija arba visiškas jos nebuvimas. Ne mažiau svarbūs šios grupės veiksniai, kurie daro labai reikšmingą įtaką tam tikros fizinės veiklos pasirinkimui ir jos praktiniam pritaikymui, yra pasitikėjimas savo jėgomis ir sugebėjimais, asmeninė savivertė bei savo veiklos efektyvumo suvokimas (arba kitaip „Aš efektyvumas“). Mokslinėje literatūroje vartojamą „savo efektyvumo suvokimo“ terminą (toliau pateikiamas trumpas jo paaiškinimas) įvedė Albertas Bandura savo asmenybės socialinėje-kognityvinėje mokymosi teorijoje. Originalioje literatūroje jis vadinamas „Aš efektyvumu“.

„Aš efektyvumas“ turi didžiulę reikšmę asmeninio elgesio kaitai ir suteikia elgsenai naudingą kryptingumą, turi įtakos šių pokyčių ilgalaikiškumui, todėl savo efektyvumo suvokimą (arba „Aš efektyvumą“) ir norą dalyvauti fizinėje veikloje daugelis mokslininkų apibūdina kaip pačius svarbiausius veiksnius, lemiančius suaugusių ir senyvo amžiaus asmenų fizinį aktyvumą.

Įvairūs elgesio bei emocijų sutrikimai, tokie kaip nerimas, depresija, baimė, aukštas streso lygis ir pan., tiesiogiai neigiamai veikia visų amžiaus grupių žmonių dalyvavimą bet kokioje fizinėje veikloje. Negausūs moksliniai duomenys rodo, kad ir įvairūs elgesio bei emocijų sutrikimai daro tiesioginę įtaką fiziniam pasyvumui senatvėje.

Kai kuriems senyvo amžiaus žmonėms fizinis aktyvumas atrodo kaip neįveikiama kliūtis, kuri gali jų sveikatai labiau pakenkti nei pagelbėti. Galimų neigiamų rezultatų laukimas daugumą pagyvenusių ir senų žmonių sulaiko nuo esamo žemo fizinio aktyvumo lygio padidinimo. Daugelis jų bijo „perlenkti lazdą“, bijo dusulio priepuolių, krūtinės ląstos, sąnarių, stuburo skausmo ar lėtinių susirgimų paūmėjimo, bijo nugriūti ir susižaloti ir t. t.

Absoliuti dauguma tyrimų patvirtina, kad menkas dalyvavimas fizinio aktyvumo veiklose bei programose priklauso nuo prasto savo sveikatos būklės (subjektyvaus) įvertinimo. Asmeninio malonumo pojūtis ir pasitenkinimas fizine veikla yra būtini veiksniai, labai veiksmingai skatinantys pagyvenusių ir senų asmenų fizinį aktyvumą (tiek vyrų, tiek moterų). Daugelis mokslininkų socialinį palaikymą ir psichologinius veiksnius pripažįsta pačiais svarbiausiais veiksniais, skatinančiais senyvų žmonių fizinį aktyvumą.

Socialiniai veiksniai

Gausūs moksliniai tyrimai patvirtina, kad įvairūs socialiniai veiksniai reikšmingai veikia žmogaus fizinį aktyvumą viso gyvenimo metu (ir ypač senatvėje), nepriklausomai nuo jo gyvenamosios aplinkos.

Mokslinėje literatūroje socialiniai ir ekonominiai veiksniai dažnai sujungiami į vieną grupę.

Veiksniai, slopinantys fizinį aktyvumą, yra šie: šeimyninė padėtis (moksliniai straipsniai pateikia prieštaringas išvadas) vedęs/ištekėjusi arba nevedęs/netekėjusi, fizinio aktyvumo ugdymo ar elgsenos korekcijos programų trūkumas bei jų nesėkmės, draugų ir bendraminčių nebuvimas, neįdomios fizinio aktyvumo programos ar nesidomėjimas fiziniu aktyvumu apskritai, galimų neigiamų padarinių baimė, įvairių žinių (apie sveikatą, programas ar renginius ir fizinį aktyvumą) trūkumas, galimybių užsiimti fiziniu aktyvumu trūkumas ir kiti mažiau reikšmingi veiksniai.

Kad bendraamžių ar bendraminčių draugijos trūkumas (arba tiesiog palaikančio ir motyvuojančio draugo trūkumas) yra labai svarbi fizinio aktyvumo kliūtis, pabrėžiama daugelio tyrimų išvadose. Šis veiksnys ypač aktualus tiems, kam per 70 metų. Kai kuriuose moksliniuose straipsniuose akcentuojama, kad šis veiksnys yra svarbesnis moterims. Bendraminčių (bendraamžių) draugijos nebuvimas ir ypač aktyviai didinamas fizinio aktyvumo lygis (intensyvumas) gali turėti lemiamą įtaką, nes užsiėmimų metu prarandamas asmens saugumo jausmas. Būtina paminėti dar vieną socialinio saugumo veiksnį – įvairius aplinkos niokotojus, viešosios tvarkos pažeidėjus ar net kriminalinius nusikaltėlius, kurie kartais neigiamai veikia pagyvenusių ir senų žmonių fizinį aktyvumą.

Dar vienas iš svarbesnių veiksnių, ribojančių suaugusių asmenų fizinį aktyvumą, yra laiko stoka. Kai kuriuose straipsniuose rašoma, kad šis veiksnys gali nulemti ir pagyvenusių asmenų (ypač moterų) fizinį aktyvumą.

Aplinkos veiksniai

Asmeninis saugumas ir fizinės aplinkos pritaikymas – tai du svarbūs vienas kitą papildantys veiksniai, reikšmingai veikiantys pagyvenusių ir senų asmenų dalyvavimą fizinėje veikloje. Pavyzdžiui, pėsčiųjų, dviračių takai ir keliai, jų būklė ir kokybė, atstumas nuo intensyvaus automobilių eismo, parkų bei rekreacijai skirtų teritorijų gausa, policijos pareigūnų patruliavimas jose, tualetų, prausyklų, prekybos kioskų, suoliukų buvimas, tinkamas šių vietų apšvietimas ir kt. – visa tai svarbūs aplinkos veiksniai, palaikantys ir skatinantys senyvų žmonių fizinį aktyvumą. Aplinka tampa kliūtimi aktyviai leisti laisvalaikį senyviems žmonėms, kurie gyvena ankštoje, urbanizuotoje ir fiziniam aktyvumui nepritaikytoje miesto aplinkoje, kur kartais nėra ne tik tinkamai įrengto parko ar vaikų žaidimo aikštelės, bet net šaligatviai yra prastos būklės, arba gyvenantiems kaime, kur nėra visiškai jokios infrastruktūros. Nuvykimo ir parvykimo (transporto) problemos (per didelis atstumas, mažai visuomeninio transporto, asmeninės transporto priemonės nebuvimas ir pan.) kartais tampa neįveikiama kliūtimi senyvo amžiaus asmenims dalyvauti įvairiose fizinio aktyvumo programose (ar renginiuose) gerai įrengtose vietose.

Kadangi labiausiai paplitusi fizinio aktyvumo rūšis tarp pagyvenusių ir senų asmenų yra vaikščiojimas, fizinės aplinkos sąlygos daro tiesioginę įtaką ir jų vaikščiojimo įpročiams.

Pabaiga

Fizinis aktyvumas (kartu su kitais sveiko gyvenimo būdo veiksniais) gali suteikti pagyvenusiems asmenims realią galimybę pailginti savo aktyvaus ir nepriklausomo gyvenimo metus bei sumažinti funkcinį apribojimą bei socialinę izoliaciją. Neabejotinai pripažįstant fizinį aktyvumą svarbiu pagyvenusių asmenų gyvenimo kokybės rodikliu, reikia pažymėti, kad silpniausia jo vieta Lietuvoje yra praktinis įgyvendinimas. Tai ‒ ne tiek fizinio aktyvumo strategijų, programų ir projektų kiekybinė stoka (nors ir šių trūksta), bet visų pirma jų turinio kokybiniai trūkumai ir įgyvendinimo problemos.

Informaciją pagal užsienio mokslinių straipsnius parengė Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro Mitybos ir fizinio aktyvumo skyriaus vedėjo pavaduotojas Remigijus Zumeras

Jolanta ŠALTENIENĖ

Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro Ryšių su visuomene specialistė

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode