„Šalis ta Lietuva vadinas...“ Plungė

Šį mėnesį keliausime į Plungę. Ši vietovė žymi energetinių labirintų parku, Babrungėnų vandens malūnu, Užgavėnių kaukių muziejumi bei vienu įdomiausių objektų – Šaltojo karo muziejumi – raketų baze, Perkūno ąžuolu ir kitomis vietomis.

Energetinių labirintų parkas

Energetinių labirintų ir geometrinių figūrų parkas įkurtas Jurgos ir Antano Jakimavičių sodyboje, Likšų kaime, Plungės rajone, Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje.

Kelionė labirintu – tai buvimo čia ir dabar akimirka, kai esi be jokios sumaišties, o ramybėje, kai esi be jokio diskomforto, o harmonijoje, kai esi be jokių apmąstymų, o tyloje.

Labirintai egzistavo jau prieš 4 000 metų ir rasti beveik visose pagrindinėse religijų tradicijose visame pasaulyje. Viduramžiais labirintai būdavo labai įvairūs. Seniausių šios epochos pavyzdžių galima rasti Europos bažnyčiose ir katedrose. Manoma, jei piligrimai negali nuvykti į Šventąją žemę, jie gali „keliauti“ keliais katedros labirintu. Tai tarsi šventos kelionės pakaitalas.

Energetiniai labirintai skirti ne klaidžioti, o medituoti, pasisemti jėgų, pasimelsti, apmąstyti, atrasti nusiraminimą, susigrąžinti vidinę pusiausvyrą, suvokti savo vidinį pasaulį. Šie labirintai turi tik vieną taką, kuriuo medituojantis žmogus gali nueiti iki jo centro ir sugrįžti atgal.

Parke išdėstyti penki labirintai, išpuošti dekoratyviniais augalais, apsodinti gėlėmis, kupolai, mandala, merkaba. Ilgiausias energetinio labirinto takelis – 1,7 km ilgio, o norint pereiti visus penkis šiuo metu įrengtus labirintus – susidarytų puspenkto kilometro.

Būnant labirintų parke, iš rankų galima pamaitinti tvenkinyje gyvenančias žuveles, paridenti kamuoliuką lauko labirinto žaidime, pavedžioti piršteliu pirštinius labirintus, sulošti lauko šachmatų partiją, pažaisti lauko domino, biliardą, lauko futbolą, tenisą, galima pasisupti įvairiomis sūpynėmis, palaipioti kupolu, pašokinėti ant batutų.

Parke yra krautuvėlė, kurioje galima įsigyti įvairių naudingų sakralinių suvenyrų, papuošalų ir saldumynų, o norėdami pailsėti, galite prisėsti šalia esančioje užkandinėje arba įeiti į rąstinį namą ir gardžiai pavalgyti, atsigerti labai skanios kavos, ypatingos labirintų arbatos ar kitų gėrimų.

Babrungėnų vandens malūnas

Babrungėnų vandens malūnas stovi Babrungėnų kaime, Plungės rajone, prie kelio į Platelius, Žemaitijos nacionaliniame parke, šalia Babrungo – dešiniojo Minijos intako.

1791 m. Platelių starostijos inventoriuje paminėtas malūnas ant Babrungo upės kranto. Kai XVIII a. pabaigoje ant Babrungo upės ištakų Platelių dvaras pastatė minėtą malūną ir jo kūdrai supylė pylimą, pakilo Platelių ežero lygis. Briedsalės pusiasalis tapo Briedsalės sala. Dabartinį Babrungėnų akmens mūro malūną su fachverko konstrukcijomis antrame aukšte iki 1816 m. pastatė grafai Šuazeliai. Grafas Šuazelis buvo Rusijos caro Pavlo kariuomenės karininkas, už gerą tarnybą gavęs Platelių miestelį, kur turėjo pasistatęs dvarą ir aplinkines žemes. Statybose dirbo baudžiauninkai. Sienų storis – iki 2 m akmenų mūro. Pasakojama, kad vienas prasikaltęs baudžiauninkas buvo įmūrytas malūno sienoje.

Malūno pastatas yra L raidės formos. Jo išsikišusioje dalyje, antrame aukšte, buvo įrengta vilnų karšykla. Malūno sienos storos: iš lauko akmuo, viduje – mūrytos plytos. Viename malūno gale gyveno malūnininkas, kitame veikė malūnas. Tarp malūno ir gyvenamųjų patalpų yra išlikęs senoviškas kaminas, kur prie angos, ant geležinio trikojo, buvo gaminamas valgis. Duonkepis, buvęs virtuvėje ir kamine, neišliko. Yra išlikusi originali pieno spinta.

Tarpukario metais modernizuotas Babrungėnų vandens malūnas perduotas Plungės kombinatui, kuriam priklausė visi rajono malūnai. Apie 1950 m. prie malūno buvo pastatytas ūkinis pastatas, apie 1960 m. – ištiesinta Babrungo vaga, perstatytas senasis medinis tiltas (vėliau medinis tiltas buvo visai panaikintas). Malūno girnas pradėjo sukti dyzelinis variklis. Kombinatas, vėliau – „ Minijos“ įmonė, perdavė malūną Didvyčių kolūkiui. Malūnas veikė iki 1977 m.

Babrungėnų vandens malūnas yra vienintelis malūnas Žemaitijos nacionaliniame parke, paskelbtas architektūros paminklu.

1989 m. apgriuvusį malūną nusipirko dailininkas Leonardas Černiauskas. Septynerius metus restauravęs, jame įkūrė savo tapybos ir medžio drožinių meno galeriją – kūrybines dirbtuves. Kiemą puošia ne viena sodybos šeimininko sukurta medžio skulptūra. Vienoje jų išrėžti žodžiai, primenantys akmeninio vandens malūno istoriją – padėka statytojams, pagarba ir nusilenkimas čia gyvenusiesiems: „Grafui Šuazeliui, jo baudžiauninkams, stačiusiems šį akmeninį vandens malūną, užmūryto į sieną baudžiauninko sielai, visiems gyvenusiems ir mirusiems šiame malūne atminti…“

Užgavėnių kaukių muziejus

Užgavėnių kaukių muziejus yra Žemaitijos nacionaliniame parke, Plateliuose (Plungės r.), Platelių dvaro sodyboje. Čia galima susipažinti su geriausiai Žemaitijoje ir visoje Lietuvoje išlikusia Užgavėnių šventimo tradicija ir išradingų meistrų sukurtomis šios šventės kaukėmis.

Užgavėnių kaukių muziejaus ekspozicija sukurta 1998 m., į ją savo kaukes suvežė ne tik Žemaitijos, bet ir visos Lietuvos meistrai. 2011 m. muziejus perkeltas į restauruotas Platelių dvaro arklides. Seniausioji muziejaus kaukė – devynioliktojo amžiaus meistro Vinco Jockaus iš Užpelkių kaimo daryta. Iš viso Užgavėnių muziejinę ekspoziciją sudaro apie 250 įspūdingų kaukių, žemaitiškai vadinamų „ličynų“.

Užgavėnių kaukė kuriama vienam kartui, o vėliau būdavo sudeginama arba perdažoma, nes po šventės reikėdavo atpažinti, kas slėpėsi po ta kauke. Ilgą laiką kaukės niekas nelaikė meno kūriniu ir tik praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje ji buvo pripažinta kaip tam tikra medinės skulptūros forma. Kaukes darydavo iš įvairių medžiagų, bet geriausiai išsilaikė medinės. Kaukes senovėje gamindavo iš neišdirbto avikailio. Šios kaukės buvo labiau paplitusios ir lengviau padaromos negu iš medžio, bet nebuvo tokios išraiškingos, palyginus su medinėmis. Darė ir iš medžio žievės, įvairių audinių, net iš pintinių, dažydavo natūraliais dažais. Nors daugelio kaukių prasmių jau nežinome, tačiau pagrindinės – išsaugotos.

Šaltojo karo muziejus – raketų bazė

Šaltojo karo muziejus – raketų bazė – muziejus Žemaitijos nacionaliniame parke, už 24 km į šiaurę nuo Plungės. Įrengtas buvusiame Sovietų Sąjungos balistinių raketų šachtiniame paleidimo komplekse, Plokštinės raketų bazėje.

Pasibaigus II pasauliniam karui prasidėjo Šaltasis karas, kurio metu Lietuvos teritorijoje buvo dislokuota ir branduolinė ginkluotė.

Žemaitijos nacionalinio parko direkcija įvykdė projektą „Šaltojo karo muziejaus ir jo aplinkos infrastruktūros įrengimas“. Pirmą kartą Lietuvoje Šaltojo karo epochą pristatanti muziejinė ekspozicija oficialiai atidaryta 2012 m.

Muziejus įsikūrė sovietų kariškių apleistoje raketų bazėje. Nuo 1963 iki 1978 m. čia buvo dislokuotos keturios vidutinio nuotolio balistinės raketos SS-4 Sandal, apginkluotos 2 megatonų galios termobranduolinėmis galvutėmis ir nutaikytos į Vakarų Europą.

Muziejaus įkūrimo tikslas – papasakoti apie penkiasdešimt metų trukusį Šaltajį karą, jo poveikį Europos ir Lietuvos istorijai, branduolinės ginkluotės keliamą grėsmę žmonijai.

Lankytojus pasitinka sutvarkyta aplinka, įrengta apžvalgos aikštelė. Sumontuotos vėdinimo ir drėgmės surinkimo sistemos. Pastatytas administracinis pastatas (lankytojų centras). Autentiškos įrangos išlikę palyginti nedaug, nes daug kas po sovietų kariškių pasitraukimo buvo nuniokota vandalų. Specialiai šiam muziejui sukurtas dokumentinis filmas „Šaltasis karas – baimės šešėlis“ (rež. Rimas Bružas).

Ekspozicijoje lankytojams pristatoma unikali vaizdinė ir grafinė medžiaga, kuri pasakoja apie buvusį visiškai slaptą sovietų branduolinės ginkluotės organizavimą ir veikimo principus. Taip pat demonstruojami kovinių raketų ir kitos Šaltojo karo ginkluotės pavyzdžių maketai, autentiška to meto įranga, ginklai. Suformuotą militarizmo ekspoziciją taip pat sudaro nuotraukos, vaizdo projekcijos, įgarsinimas.

Perkūno ąžuolas

Perkūno ąžuolas auga Oginskių parke Plungėje. Perkūno ąžuolo kamieno storis – apie 1,6 m, lajos skersmuo – apie 25 m.

Pasakojama, kad pagonybės laikais šalia medžio šventąją ugnį kūreno vaidilutė Galinda. Vieną dieną jos mylimasis išjojo ginti tėvynės nuo kryžiuočių ir negrįžo. Galinda vis raudodavo, todėl vaidila, matydamas sielvarto apimtą vaidilutę, mokė ją nelieti ašarų ir sakė, kad tik šventoji ugnis gali užgesinti žemiškąją meilę. Kartą Galindai raudant po plačiašakiu ąžuolu, į jį trenkė perkūnas. Ąžuolas sudrebėjo, į jo kamieną prikrito žemių, iš kurių netrukus išaugo ypatingai graži gėlė. Nuo to laiko žmonės ąžuolą vadina Perkūno ąžuolu.

Stalgėnų piliakalnis

Stalgėnų piliakalnis – piliakalnis Plungės rajono savivaldybės teritorijoje, prie Stalgėnų kaimo, Stalgėnų seniūnija. Pasiekiamas iš plento (164) Plungė–Rietavas Stalgėnuose pasukus į dešinę vakarų kryptimi link Luknėnų, pavažiavus 750 m – yra dešinėje, į šiaurę nuo kelio, tik pervažiavus Lukną.

Stalgėnų piliakalnis įrengtas aukštumos kyšulyje, Luknos kairiajame krante. Upės slėnis piliakalnį juosia iš šiaurės, rytų ir pietryčių. Vakarų pusėje esanti dauba skiria piliakalnį nuo gretimų aukštumų. Aikštelė trapecinė, pailga pietvakarių–šiaurės rytų kryptimi, 24 m ilgio, 5 m pločio šiaurės rytų gale, 8 m pločio – pietvakariuose, 1 m iškiliu viduriu. Šlaitai statūs, 20 m aukščio. Šiaurinis šlaitas leidžiasi į slėnio daubą, kiek nuolaidesnis, su terasa. Aikštelės pietvakarių krašte supiltas 12 m ilgio, 1 m aukščio, 12 m pločio pylimas, už kurio iškastas 15 m pločio, 1 m gylio griovys. Už griovio supiltas antras 1,5 m aukščio, 20 m pločio pylimas, kurio išorinis 2 m aukščio šlaitas leidžiasi į antrą 5 m pločio, 0,3 m gylio griovį. Stalgėnų piliakalnis apardytas arimų, pirmajame pylime kasti bulviarūsiai. Piliakalnis apaugęs pradėtu retinti mišriu mišku. Piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1964 m. atliko Lietuvos istorijos institutas. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu pr. m. e.–XIII a.

Parengė Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ pagal turistopasaulis.lt

Nuotraukos iš turistopasaulis.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode