Reklama 2

„Šalis ta Lietuva vadinas...“ Pasvalys

 

Šį mėnesį nukeliausime į Pasvalį. Supažindinsime su giliausio Lietuvoje urvo – Žalsvojo šaltinio – istorija, pavadinimo kilme.

Žalsvasis šaltinis – giliausias Lietuvos urvas. Jo dabartinis gylis – 20 m. Žalsvasis šaltinis yra Lėvens upės kairiajame krante, Pasvalio mieste, šalia Kalno gatvės. Iš urvo tekanti versmė įteka į Lėvens upę.

Šaltinis ištryško smegduobėje apie 1960 metus. Iš smegduobės apačios besiveržiantis požeminis vanduo išrėžė salpoje kelių metrų ilgio vagą, kurios dugnas padengtas šviesiai pilkomis, vos žalsvo atspalvio nuosėdomis, suteikiančioms šaltinio vandeniui žalsvą atspalvį. Smegduobės, iš kurios išteka šaltinis, šonuose matyti pavieniai gipso ir dolomito gabalai. Vanduo skaidrus, šaltas, turi sieros vandenilio kvapą. Tai didžiausias šaltinis Pasvalio rajone ir giliausias urvas Lietuvoje. Žalsvasis šaltinis įtrauktas į Lietuvos rekordų knygą „Factum“. Povandeniniai Žalsvojo šaltinio tyrinėjimai prasidėjo 2006 m.

Urvas

Šio povandeninio urvo – versmės pirmasis šulinys yra apie 5 m skersmens ir 21 m gylio, besibaigiantis akmenų ir uolienų nuolaužų užvarta. Toliau urvas išsišakoja į dvi sales: „Saulėtąją“ bei „Aenigma“.

Salė „Aenigma“ veda pietų-pietryčių kryptimi, nuolaidi, jos plotis įvairuoja nuo penkių iki dvylikos metrų, salė nuožulniai krypsta žemyn nuo septynių iki šešiolikos metrų gylio. Lubų skliautas nelygus, laiptuotas, aukštis – iki 5 m. Salės grindys padengtos nuo lubų krintančiomis uolienų nuolaužomis, luitais.

„Saulėtoji“ salė tęsiasi šiaurės-šiaurės vakarų kryptimi, savo struktūra labai panaši į „Aenigma“, tačiau šiek tiek siauresnė: plotis – nuo penkių iki dešimt metrų, nuožulniai gilėja iki penkiolikos metrų ir šiame gylyje lubos ir grindys tarsi susiglaudžia. Aiškios ribos, kur salių lubos ir grindys susilietų, nėra, praėjimai susiaurėja tiek, kad lieka plyšys, užverstas nuo lubų atskilusiomis nuolaužomis. Salės gale yra siauras vertikalus praėjimas, kuriuo išplaukiama į „Žemutinę“ salę.

Vandens tėkmės šaltinio dugne ir salėse praktiškai nesijaučia. Matomumas palietus sienas greitai pradingsta, vanduo susidrumsčia, natūrali šviesa saulėtą dieną nežymi arba išvis nejuntama. Didžiausių keblumų narams Žalsvajame šaltinyje gali kilti dėl labai greitai susidrumsčiančio vandens. Skliautą sudaro sluoksniuoto gipso ar kalkių uoliena, kuri ganėtinai nestabili ir, plaukiant horizontaliose ertmėse, nuo iškvėpto oro burbuliukų iš viršaus krenta uolienų atplaišėlės, labai panašios į krentantį sniegą. Kartais atitrūksta ir didesni akmenys. Taip pat problematiški itin siaurų praėjimų salėse pranėrimai.

Smegduobių parkas

Pradėtas rengti 2004 metais. Tai 8 ha ploto teritorija pietiniame rajono pakraštyje, tarp VIA BALTICA magistralės ir Panevėžio gatvės, kurioje išlikę keliolika įvairaus dydžio ir amžiaus smegduobių.

Įkurtas jis sovietmečiu nacionalizuotose ūkininkų Avižonių žemėse. Tarpukariu iš lėktuvo nufotografuotas ūkininkų laukas, kurio nuotrauką saugo Pasvalio krašto muziejus, atrodo lyg būtų nusėtas Mėnulio kraterių. Vienoje iš didžiausių smegduobių, kurioje nėra vandens, įkurtas didžiulis amfiteatras. Mokslininkai nustatė, kad dešimtadalis Žemės smenga. Lietuvoje maždaug septynių kilometrų pločio smengančios žemės ruožas driekiasi per Biržų, Pasvalio rajonus bei užgriebia dalį Panevėžio rajono. Suskaičiuota, kad daugiausia „Pasvalio rajono įgriūvų“ būta pačiame Pasvalyje, todėl pasvaliečiai gali didžiuotis unikaliu palikimu.

Girnų muziejus

Girnų muziejus Pasvalyje yra prie pasvaliečio Antano Stapulionio sodybos Lėvens gatvėje. Tai dubenuotųjų akmenų ir girnapusių kolekcija po atviru dangumi, kurioje sukaupta apie 400 eksponatų: 300 – girnapusių, 66 – dubenuotieji akmenys, 7 – „pėduotieji“ akmenys, 1 – akmuo-riboženklis. Yra malūno krumpliaračių ekspozicija. Eksponatai pradėti rinkti 1979 m., kai A. Stapulionis į tuščią sklypą namų pašonėje parsigabeno pirmąjį eksponatą. Akmenis, vienus pirktus, kitus dovanų gautus, pasvalietis vežė, kaupė, rinko tris dešimtmečius.

Muziejuje į dangų šauna iš rankinių girnų sumūrytas bokštas, ilsisi akmuo su grafo Paco inicialais, kažin kokias paslaptis saugo akmuo su kreivu kryžiumi, o kieno pėda – velnio ar Marijos – žymi kitą riedulį, lig šiol ginčijasi dievobaimingos lankytojos. Prie vienos malūno girnos ir rausvo akmens atėjusiajam visada pasiūloma prisiglausti. Iš Rygos atvažiavęs profesorius, su virgulėmis apvaikščiojęs kolekciją, iščiupinėjęs kiekvieną eksponatą, nustatė, kad girna ir rausvasis akmenėlis – ne paprasti rieduliai, o skleidžiantys teigiamą energiją. Neatsitiktinai prie jų pridėjus ranką pajuntama sruvenanti šiluma.

Girnų ir akmenų muziejų puošia, kaip juokauja jo įkūrėjai, D. Poškos baublių jaunylis brolis – A. Stapulionio iš miško parsitemptas milžiniškas uosis. Jo drevėje šeimininkas įrengė kamaraitę. Akį traukia tarp akmenų išsirangę mediniai žalčiai, spoksantys apuokai, besišypsantys išdaigininkai velniūkščiai – medžio drožėjo iš Pakruojo darbai.

Unikalią kolekciją, ilgainiui virtusią vos 9000 gyventojų turinčio miestelio pasididžiavimu, prieš keletą metų A. Stapulionis dovanojo dešimtąją sukaktį šventusio Pasvalio krašto muziejui.

Pasvalio istorija

Pasvalys – senas miestas. Miesto apylinkės iki viduramžių pabaigos buvo gyvenamos žiemgalių genties. Pirmąkart miesto vardas paminėtas XIII a. pabaigoje. Manoma, kad Gedimino laikais čia jau buvo medinė pilaitė. Pirmoji bažnyčia pastatyta 1494 m. LDK Aleksandro iniciatyva. Šis kunigaikštis leido Jonui Grotui steigti miestą – atidaryti parduotuves, smukles, rengti turgus, tačiau miesto teisės gautos tik 1546 m. Nuo XVI a. Pasvalys su apylinkėmis priklausė Vilniaus kapitulai. Miestas kūrėsi prie judraus kelio į Rygą, todėl greit tapo pirklių ir amatininkų centru.

Lietuvos istorijai svarbi Pasvalio taika, kai Lietuvos didysis kunigaikštis sudarė karinę sutartį su Livonijos magistru prieš rusus. Krašto muziejuje tai liudija nežinomo dailininko paveikslas „Kalavijuočių ordino magistras Vilhelmas Fiurstenbergas Pasvalyje atsiprašo Žygimantą Augustą 1557 m. rugsėjo 14 d.“ Vilniuje gyvenančių iš Pasvalio krašto kilusių mokslo ir meno žmonių iniciatyva paveikslą atkūrė dailininkas Jonas Vaitekūnas. Turėjęs kilti karas tarp Livonijos ir Lietuvos dėl Livonijos valdovo represijų Rygos arkivyskupui, Lietuvos valdovo giminaičiui, buvo sustabdytas, kai Pasvalyje susitiko abu valdovai. V. Fiurstenbergas atsiprašė ir sudarė net tris sutartis, nuslopinančias kivirčus, atnaujinančias prekybinius ryšius, įsipareigojimus kovoti išvien, jei į žygį dėl Baltijos kils Ivano Rūsčiojo kariauna.

Pasvalio kraštą dažnais žygiais į Rusiją XVII amžiuje ir XVIII amžiaus pradžioje niokojo švedų kariuomenė. Mieste buvo apsistoję Napoleono kariuomenės daliniai. Šio krašto žmonės dalyvavo ir 1863 m. sukilime. Prie vieno iš sukilimo vadų, Antano Mackevičiaus, būrio, žygiavusio pro Kriklinius Biržų link, prisidėjo ir Pasvalio gydytojo Boleslovo Dluskio sutelkti vyrai.

Spaudos draudimo metai (1864–1904) – tikras knygnešių sąjūdis Pasvalio krašte. „Knygnešių karalius“ biržietis Jurgis Bielinis iš kelionių su knygų ryšuliais savo vežimėlį ir arkliuką pastatydavo Pasvalio Avižonio sodyboje netoli Svalios. Ten knygnešiai jau patys išsidalindavo leidinius. Prie Pasvalio gyvenęs Petras Šimbelis net 32 kartus slaptai perėjo sieną, vis iš Prūsijos gabendamas knygas. Net ir dabar knygnešių talkininko Kazio Gumbelevičiaus sodybos gyvenamajame name Vaškų gatvėje tebėra išlikusios spaudinių slėptuvės.

Pirmasis pasaulinis karas visu baisumu Pasvalio krašto nepalietė, tačiau gerokai nuvargino žmones, tačiau kaizeriniai okupantai padarė ir gerą darbą – 1916 m. pirmieji iš Joniškėlio į Šiaulių priemiestį Guberniją nutiesė siaurąjį geležinkelį, o vėliau, jau nepriklausomoje Lietuvoje, jo linijos buvo nutiestos iš Pasvalio į Biržus ir nuo Joniškėlio į Panevėžį, tačiau, pradėjus gausėti autotransporto, siaurojo geležinkelio išlaikyti jau neapsimokėjo, todėl Pasvalio krašte siaurukas nebeveikia.

1918 m. pabaigoje, silpstant kaizerinės Vokietijos karinėms jėgoms, prasidėjo judėjimas už krašto nepriklausomybę, jo savarankiškumą. Į tėviškes po karo sugrįžusių krašto inteligentų iniciatyva parapijose buvo išrinktos veikliausių, įžvalgiausių atstovų tarybos, kurių nariai įkūrė Pasvalio valsčiaus tarybą. Jai vadovavo diplomuotas agronomas Juozas Tonkūnas. Tačiau jaunai valsčiaus, kaip ir kitų valsčių, įėjusių į kaizerinių okupantų tyčia „sulipdytą“ Joniškėlio apskritį, vadovybei teko ginklais susiremti su socialistinės santvarkos entuziastais, nes pastarieji, besimokantieji Rusijoje, iš ten parsivežė idėjų, mėgino jomis sudominti dvarų kumečius, dalį samdinių. Jiems į pagalbą skubėjo Vilniaus revoliucinės vadovybės pakviesti Rusijos raudonarmiečiai. Iki pat 1919 m. vasaros vyko nelengva kova. Fronto linija svyravo Mūšos ir Lėvens upių ruožuose. Joniškėlyje broliai Antanas ir Jonas Stapulioniai su bendražygiais subūrė vyrus į „mirties batalioną“. Raudonarmietiškoji jėga buvo atremta, o Joniškėlio, Pasvalio ir kitų miestelių savanoriai nužygiavo Daugpilio link ir dalyvavo Rytų Lietuvos išvadavimo žygyje.

1919 m. Pasvalys tapo apskrities, kuri iki 1925 m. buvo vadinama Pasvalio-Biržų apskritimi, centru. Vėliau apskrities įstaigos persikėlė į Biržus, Pasvalys tapo tik valsčiaus centru. Po Pirmojo pasaulinio karo jau nepriklausomos Lietuvos valdžia įvykdė žemės reformą. Prie dvarų centrų buvo palikta nustatyta norma, papildomai daugiau žemės skirta tik kuriantiems pavyzdingus ūkius.

1941 m. rugpjūčio 28 d. Antrojo pasaulinio karo metu vyko Pasvalio žydų žudynės: nužudyti 1349 žydai (402 vyrai, 738 moterys, 209 vaikai pagal K. Jagerio raportą).

Puslapį parengė Birutė ŠNEIDERAITIENĖ

Informacija iš lt.wikipedia.org, manokrastas.lt

Nuotraukos iš lt.wikipedia.org, pasvaliomuziejus.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode