Reklama 2

„Dievo niekas niekada nėra matęs“ (Jn 1, 18)

Gyveno kitados septinto amžiaus viduryje po Kristaus Šiaurės Afganistano Balko miesto karalius Ibraghimas Ibn Adhamas. Jis garsėjo turtingumu. Sakoma, kad jam prilygti niekas negalėjo, tačiau nežiūrint išorinio turtingumo, labai jautriai išgyveno dėl vidinio – dvasinio – gyvenimo kokybės. Vieną naktį karalius prabudo lovoje nuo neaiškaus ir šiurpinančio bildėjimo ant stogo tiesiai virš jo lovos. Pagautas išgąsčio sušuko: „Kas ten, viršuje?“ „Čia tavo draugas, – atsiliepė balsas nuo stogo. – Ieškau prapuolusio savo dramblio.“ Vos atsigavęs nuo išgąsčio Ibraghimas tuoj pat sušuko: „Gal tu išprotėjai – ieškoti dramblių ant mano stogo?“ „Ne aš, o tu esi išprotėjęs, – pasigirdo balsas iš viršaus. – Nejaugi manai galįs pajusti Dievo artumą šilko drabužy ir auksinės lovos apgaulingame artume?“

 

Sakoma, kad šis nakties įvykis negrįžtamai pakeitė Balko karaliaus gyvenimą. Jis paliko savo rūmus, tapo nusižeminusiu asketu, maldos gyvenimą derino su rankų darbu.

Kai žvelgiame Kalėdų laiku į Betliejaus prakartėlę, ar suvokiame, ką Dievas nori pasakyti kiekvienam iš mūsų? Kur ieškome Dievo artumo: šaltumu dvelkiančioje prabangoje ar žmogiškame paprastume, į kurį ir ateina pasaulio Išganytojas, kad sutiktų kiekvieną iš mūsų, pavadintų vardu, apkabintų, pakeltų ir palydėtų?

Laimingų Naujųjų 2015 metų!

Egidijus ARNAŠIUS

Airija

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode