Ssc pirmasis
Ssc antrasis

Dievo Žodžio nešėjai (teminis puslapis „Dvasios papėdėje“)

Paradoksas: nors Dievas yra visagalis, bet jam reikalingi talkininkai, nešantys pasauliui jo žodį ir tą žodį liudijantys savo gyvenimu. Šventajame Rašte randame daug vietų, kaip Dievas pašaukė žodžio tarnystei silpnus, kartais labai nuodėmingus žmones.

Pranašo Izaijo knygoje skaitome aprašyta regėjimą (Iz 6,1-8), kurio metu prie Dievo sosto buvęs serafinas žėruojančia anglimi palietė būsimo pranašo lūpas ir tarė: „Tavo kaltė dabar panaikinta, tavo nuodėmė dovanota.“ Paskui pranašas išgirdo Viešpaties balsą: „Ką man siųsti? Kas bus mūsų pasiuntinys?“ O aš atsiliepiau: „Štai aš, siųsk mane.“

 

 Apaštalas Paulius labai nuolankiai pasakoja apie savo pašaukimą Dievo žodžio tarnystei: „Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečiąją dieną, kaip skelbė Raštai: jis pasirodė Kėfui, paskui dvylikai apaštalų. <...> O visų paskiausiai, lyg ne laiku gimusiam, jis pasirodė ir man. Juk aš esu mažiausias iš apaštalų, nevertas vadintis apaštalu, nes esu persekiojęs Dievo Bažnyčią. Bet Dievo malone aš esu, kas esu“ (1 Kor 15,3–9).

Po stebuklingos žvejonės Simonas Petras puolė Jėzui į kojas, sakydamas: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“ Ką Jėzus pasakys šiam nusidėjėliui? Jėzus tarė Simonui: „Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi“ (Lk 4,16–19).

Evangelijoje galima prisirankioti įdomių pasakojimų, kas tapdavo Dievo žodžio nešėjais. Evangelistas Lukas pasakoja, kaip geraziečių krašte buvo išgydytas demonų apsėstas žmogus. Pasijutęs esąs laisvas, žmogus panoro likti su Jėzumi, bet Jėzus jam paliepė: „Grįžk namo ir papasakok, kokių didžių dalykų tau padarė Dievas.“ Tuomet jis ėjo per visą miestą ir skelbė, ką Jėzus jam padaręs (Lk 8, 39). Galime tik stebėtis, bet toks yra mylintis Dievas: jis ne tik ištraukia žmogų iš jo vargo bedugnės, bet jį padaro Gerosios Naujienos skelbėju.

Ką šiandien Dievo žodis nori pasakyti kiekvienam iš mūsų? Ar tik papasakoti, ką Dievas pasirinko savo pagalbininkais, Evangelijos skelbėjais?

Dievo žodis beldžiasi į protus ir širdis visų tų, kurie mąsto: tegu Evangeliją skelbia vyskupai, kunigai, vienuoliai, o aš, pasaulietis, turiu aibes kasdienių reikalų ir man nepriklauso skelbti Dievo žodį. Dar ir kaip priklauso.

Įsivaizduokite, kad jus supa minia alkanų, išbadėjusių žmonių, o jūs turite aibes gėrybių, kuriomis galėtumėte šiems žmonėms padėti. Kaip save įvertintumėte, jei nutartumėte, kad tegu Caritas ar kunigai pamaitina šiuos žmones – tai ne mano pareiga. Toks mąstymas būtų giliai pagoniškas, labai tolimas krikščionybei.

Iš tikrųjų, mus supa daugybė žmonių, kurie netiki į Dievą ir kuriems Jėzus yra tik viena iš mitinių asmenybių. Mus supa žmonės, kuriems Evangelija ir prietarai sudėlioti ant tos pačios lentynėlės. Tuo tarpu Dievo malonė palietė mus ir dvasine prasme esame turtingiausi žmonės planetoje, jei tik tuos turtus atsakingai naudojame.

Per Krikštą ir Sutvirtinimą kiekvienam krikščioniui skiriama misija būti Evangelijos nešėjais ir liudytojais. Bažnyčios katekizme skaitome: „Išganymo naujieną turi patvirtinti krikščionių gyvenimo liudijimas, kad žmonės matytų spinduliuojančią jos tiesos jėgą. „Jau pats krikščioniško gyvenimo liudijimas ir geri darbai, atlikti antgamtine dvasia, turi galios patraukti žmones į tikėjimą ir Dievą“ (KBK, 2044).

„Būdami kūno, kurio Galva yra Kristus, nariai, krikščionys savo įsitikinimų ir doros tvirtumu padeda ugdyti Bažnyčią. Savo tikinčiųjų šventumu Bažnyčia auga, stiprėja ir vystosi, kol jie taps tobulais žmonėmis „pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saiką“ (Ef 4, 13) (KBK, 2045).

„Savo gyvenimu pagal Kristų krikščionys pagreitina Dievo karalystės, „teisingumo, meilės ir taikos karalystės“, atėjimą. Bet dėl to jie neapleidžia savo žemiškųjų užduočių, tik, būdami ištikimi savo Mokytojui, jas atlieka sąžiningai, kantriai ir su meile.“

Tai nereiškia, kad mes turime nuolat kalbėti apie tai, ką nešiojame savyje, bet tai turi būti matoma, mums apie tai  nekalbant. Su mumis susitinkantys žmonės turi justi, kad mes savyje nešiojame tikėjimą, viltį ir meilę. Su mumis bendraujantiems žmonėms turi kilti klausimas, kas yra šio žmogaus varomoji jėga, kas nulemia jo aiškiai vertybinį elgesį.

Jėzų savo širdyje nešiojantis žmogus gali atsidurti visokiausiose situacijose: gali būti Seimo nariu, profesionaliu gydytoju, vadybininku, verslininku, žurnalistu, bet jis visuomet turės savo krikščioniška spalvą – per jį kalbės Dievo žodis.

Bet kad taip atsitiktų, reikia tvirtai stovėti ant Evangelijos pamato. Verta pabandyti eiti šiuo keliu.

Arkivysk. Sigitas TAMKEVIČIUS

Projektas „Iš praeities – į dabartį“. Remia

Powered by BaltiCode