Parama




Šv. Valentinas

Šv. Valentinas – vienas iš trijų Romos kankinių ir Romos šventųjų. Valentinas buvo krikščionių vyskupas ir kunigas.

Romos katalikų bažnyčioje iki 1969 m. Šv. Valentino diena buvo švenčiama vasario 14 d. Kankinio Valentino gimimo diena bei metai nėra žinomi, tačiau, pagal Katalikų Enciklopediją, Valentinas gyveno III amžiuje Imperatoriaus Klaudijo II laikais. 

Pirmoji Šv. Valentino fiesta buvo surengta 496 m. popiežiaus Gelasijaus I laikais. Nuo 1969 m. Šv. Valentino diena buvo pašalinta iš katalikų švenčių kalendoriaus, tačiau, nežiūrint į tai, Šv. Valentino diena tebebuvo švenčiama Maltos Balzano parapijoje ir tuo pačiu išpopuliarėjo visame pasaulyje.

Nužudytas už tikėjimą

Romos imperatorius Klaudijus II siekė suburti kuo didesnę kariuomenę, kad gintų imperiją. Kad savo tikslą pasiektų, jis netgi buvo išleidęs įsakymą, laikinai draudžiantį tuoktis, nes manė, kad šeimos vyras negali būti geras karys, nes jam svarbesnė jo šeima. O vyskupas Valentinas išklausydavo mylinčių žmonių išpažintis ir prašymus slapčia juos sutuokti. Klaudijus II, sužinojęs, kad vyskupas paslapčia sutuokia poras, jį suėmė.

Kai Valentinas atsisakė išsižadėti savo tikėjimo į nukryžiuotąjį Jėzų, buvo mirtinai sumuštas, o vėliau, 269 metais, jam buvo nukirsta galva. Praėjus dviem amžiams, popiežius Gelazijus I vasario 14 d. paskyrė šv. Valentino atminimui.

Legenda apie šv. Valentiną

Šventasis nuo amžių gerbiamas kaip globėjas, padedantis ligoniams sergantiems epilepsija, podagra, cholera, taip pat žinomas kaip ramybės ir bitininkų globėjas. Tačiau labiausiai Valentiną pažįstame kaip įsimylėjėlių ir santuokos globėją.

Šv. Valentino dienos istorija prasideda III a. – tuo metu, kai gyveno tironas imperatorius Klaudijus II ir nuolankus krikščionis kankinys Valentinas. Klaudijus išleido įsakymą, įpareigojantį visus Romos gyventojus garbinti dvylika pagonių dievų. Visi, kurie nuspręsdavo tapti krikščionimis, buvo baudžiami mirties bausme. Tačiau Valentinas buvo pasišventęs Kristaus idealams ir net grasinimai mirtimi nesutrukdė jam išpažinti krikščionių tikėjimą. Už tai jis buvo suimtas ir įkalintas.

Paskutiniosiomis Valentino gyvenimo savaitėmis, matydamas, kad Valentinas buvo išsimokslinęs žmogus, kalėjimo prižiūrėtojas paklausė, ar jis nesutiktų mokyti jo dukrą Juliją, kuri buvo akla nuo pat gimimo. Julija buvo graži, aštraus proto mergina. Valentinas skaitė jai Romos istoriją, mokė aritmetikos ir kalbėjo apie Dievą. Ji matė pasaulį jo akimis, pasitikėjo jo išmintimi, tylioje šio vyro stiprybėje surasdama paguodą.

– Valentinai, ar Dievas tikrai išgirsta mūsų maldas? – vieną dieną paklausė Julija.

– Taip, mano vaike, Jis išgirsta kiekvieną maldą, – atsakė šis.

– Žinai, ko prašau Dievą kiekvieną vakarą? Kad praregėčiau. Aš labai norėčiau matyti viską, apie ką man kalbėjai…

– Dievas suteikia visa, kas mums yra gera, jei tik Juo tikime, – atsakė Valentinas.

– O, Valentinai, aš tikiu! – atsakė Julija, – aš tikiu! – Ir atsiklaupė, įsikibusi jo rankos. Abu jie tyliai meldėsi. Staiga kalėjimo celėje nušvito skaisti šviesa ir Julija džiaugsmingai sušuko:

– Valentinai, aš matau! Aš matau!

– Šlovė Viešpačiui! – sušuko Valentinas ir atsiklaupė šalia.

Savo mirties išvakarėse Valentinas Julijai parašė paskutinę žinutę, ragindamas ją išsaugoti prisirišimą prie Dievo. Žinutę pasirašė – „Tavo Valentinas“.

Kitą dieną prie vartų, kurie vėliau buvo pavadinti Švento Valentino vartais (Porta Valentini), jam buvo įvykdyta mirties bausmė. Tai buvo 270 m. vasario 14 – oji. Šioje vietoje Romoje dabar stovi bažnyčia. Pasakojama, kad Julija ant jo kapo pasodinusi migdolmedį, žydintį oranžinais žiedais. Šiandien migdolo medis tebelieka amžinai išliekančios meilės ir draugystės simboliu.

Iki šiol kiekvieną vasario 14 – ąją, šv. Valentino dieną, dėmesio, meilės ir atsidavimo ženklais keičiamasi visame pasaulyje.

Šaltiniai: Vikipedija, etaplius.lt ir Vievio parapija

Šv. Valentinas. Ternio (miesto Italijoje) bazilikos vitražas.

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode