Romas

Jeigu nepavargstu prašyti

 

Dievo ir žmogaus santykis yra slėpinys. Mano širdies ryšys su Kūrėju. Nematomas ir niekam nežinomas. Širdimi aš kalbuosi su Dievu kaip su artimiausiu draugu. Ryšys su Dievu nulemia viso gyvenimo kokybę Be šio ryšio aš neatsakau nė į vieną gyvenimo prasmės klausimą. Dievas neslepia savo santykio su žmogumi – Jis užmezgė dar gerokai prieš Jėzų Kristų, bet meilės santykis prasidėjo Jam gimus šioje žemėje. Jėzus Kristus buvo ir yra su kiekvienu iš mūsų. Dievas priėjo labai arti. Būdama su savo Kūrėju gaunu dovanų, kurios padeda atskirti gėrį nuo blogio leidžia pažinti save, pamilti, priimti Dievo realybę. Dievo realybę, kurią pats Dievas ir apreiškė – gimdamas ir mirdamas ant kryžiaus. Santykis sutvirtintas kryžiaus ženklu. Ir aš tvirtinu santykį su Dievu per Jo kryžių. Mano santykis su Dievu aprėpia Jo garbinimą, dėkojimą Jam ir prašymus. Dievo santykis su žmogumi yra meilės santykis. Tas santykis niekada nesibaigia.

Meilės santykis, kurį turiu kaskart patvirtinti savo trapia ištikimybe. Trapia. Nes visada dairausi, ką kalba ir siūlo pasaulis. Pasaulis siūlo daug, o Dievas tik viena – Save. Save su meilės ženklu – kryžiumi. Viešpaties kančioje atsidengia visa meilė žmogui. Ištikimybė iki mirties. Pažadas niekada nepalikti po prisikėlimo. Per Sekmines nužengusi Šventoji Dvasia sutvirtina žmogaus santykį su Švenčiausiąja Trejybe. Po atpirkimo santykis su Dievu yra palaimintas. Dievas pakvietė žmogų pokalbiui. Aš arba atsiliepiu arba nusisuku. Atsiliepiu meilei arba ją ignoruoju. Žmogus visada ilgėjosi artimo santykio su Dievu. Ir aš ieškau būdų priartėti prie Dievo – siekiu Jo artumo. Mano žmogiška meilė šaukiasi Kito, Dangiškojo Veido, kad užmegztų santykį su Tuo, Kuris atsiliepia. Vienintelis atsiliepia tobulai. Aš atpažįstu Dievą ir Jį garbinu.

Garbinimas yra santykis su Dievu, kurį pasirinkau norėdama Jį pagerbti ir išaukštinti, pripažinti Jį savo Viešpačiu. Garbinu kaip Kūrėją ir meile apgaubiantį Dievą. Garbinu Dievą, nes nuo Jo priklausau. Garbinu, nes Jis mano Dievas. Garbinu, nes Jis sukūrė mane, pašaukė iš nežinomybės, davė vardą, įkvėpė gyvybės dvasią. Dievo garbinimas yra Jo iškėlimas virš savęs, viso pasaulio. Garbinu Dievą, nes negaliu be Jo gyventi. Jeigu negarbinu Dievo, tai pasirenku žemiškuosius pavidalus, kurie ima valdyti mane, ir aš tampu priklausoma nuo kūrinio. O aš noriu priklausyti Dievui. Noriu garbinti Tą, kuris už mane pasiaukojo – garbinu kaip įsikūnijusį Dievą dėl manęs, mirusį ant kryžiaus dėl mano išganymo. Garbinu, nes Dievas mano pradžia ir pabaiga. Jis budi dėl manęs, ieško paklydusios. Aš garbinu Dievą dėl to, kad esu dėkinga už savo gyvenimą ir nemirtingumą.

Dėkingumas irgi yra mano užmegztas santykis su Dievu. Kai pakeliu akis į Dangų su dėkingumu, taip mezgu ryšį, kuris atspindi mano atsidavimą. Aš pažįstu Dievą per darbus, už kuriuos esu dėkinga. Norėčiau, kad mano gyvenimas būtų ištisas dėkingumas Dievui. Mes žinome, kaip skaudina nedėkingi žmonės. Jeigu žmogui ką dovanoju, laukiu nors nedidelio dėmesio. Mano dėkingumas Dievui yra mažas dėmesys Tam, Kuris dovanoja net ir nepaprašius. Dievas žino, ko mums trūksta, ir žino, kad ne viskas mums reikalinga ir tikrai svarbu. Taip kartais atrandu kažką netikėta ir nauja, ko neįtarčiau turint vietą mano gyvenime. Jeigu priimu su dėkingumu ir kitokį sprendimą iš Dievo, negu tikėjausi – tai nuolankumas. Didžiausias širdies nuolankumas yra dėkoti už tai, už ką visai nesinori dėkoti. Už nesėkmes, ligas, viskas, kas mano akimis atrodytų neigiama, dėkoti reiškia didelį pasitikėjimą Dievu. Atrodytų, nepasiekiamą pasitikėjimą. Ir didelę drąsą. Dėkingumas Dievui yra santykis, kad priimu iš Jo viską. Nepamiršti padėkoti už neregimas dovanas, tokias kaip malonė. Jo artumas. Dėkingumas Dievui parodo, kad neužmiršau, iš kur atėjau ir kur einu. Dėkoju Dievui, Kuris mane veda ir atsiliepia į visus mano prašymus. Atsiliepia kaip Dievas.

Svarbu tikėti, kad Dievas mane girdi, girdi visada. Jeigu nepavargstu prašyti, Dievas mane išklauso. Prašymas yra santykis tarp Dievo Tėvo ir Dievo vaiko. Tarp Duodančiojo ir imančiojo. Santykis tarp Kuriančiojo ir gyvenančio sukurtame pasaulyje. Tėvas juk ne visada tenkina vaiko įgeidžius. Prašydama prie Dievo priartėju. Prašydama nepamirštu Dievo valios. Priėmimas Dievo valios – tai artimiausias mano santykis su Juo. Atiduodu savo laisvę, kad mano santykis su Dievu būtų palaimintas. Kad ir ko tikėčiausi, prašydama iš anksto sutinku su Dievo valia. Dažniausiai prašau paprastų, žemiškų norų išsipildymo, tai kasdienis mano santykis. Per prašymus. Prašydama geriausiai atskleidžiu savo veidą, o Dievas, išpildydamas prašymus, atskleidžia Savąjį. Kartais taip leisdamas išvysti stebuklą. Su Dievu pasidaliname, kuo esame ir ką turime. Aš turiu savo nuolatinį nepriteklių, nepasitenkinimą esama padėtimi, o Dievas savo meilę ir galią. Aš prašau, o Dievas per mano prašymų išklausymą atsiskleidžia pats. Jeigu labiau mylėčiau savo sielą negu apčiuopiamus žemiškus dalykus, geriau suprasčiau Dievą ir labiau prie Jo priartėčiau. Labiau ieškočiau dvasinės naudos. Mano santykis su Dievu taptų šiltesnis ne dėl išpildytų norų skaičiaus, bet dėl to, kad Dievas siūlo jį kreiptis, kada man reikia Jo pagalbos. Kad pažįstu Dievą, kiek gali pažinti žmogus, ir žinau, kad Dievo meilė žmogui yra pirmoje vietoje. Išpildyti mano prašymai ar ne, Dievo santykis į mane nekinta.

Mano ryšys su Dievu yra malda. Tylūs apmąstymai apie tikėjimą Dievu. Apmąstymai apie nepažinų Dievo pasaulį, kurį Jis atskleidžia pagal mūsų supratimą Dievui padedant. Malda yra mano širdies kalba. Tiesioginis kreipinys į Dievą. Kreipdamasi į Dievą, aš lyg sakau, kad noriu būti išgirsta. Ar garbinčiau, ar dėkočiau, ar prašyčiau, siekiu asmeninio santykio su Dievu, Kuris priima mano maldą kaip norą su Juo susitikti ir kalbėtis. Apie Dievo pasaulį, Jo dovanas, mano kasdienius troškimus. Kai keliu į Dievą savo sielą – taip užsimezga santykis. Kai pasilieku su Dievu, užsimezga nuolatinis santykis. Ir tai yra nuolatinės abipusės meilės pradžia.

Bernardinai.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode