Reklama 1

K. Wilczyńskis: „Islamas – tikrovė, sunkiai sutelpanti į vieną dėžę“

 

Neseniai grįžęs iš Jungtinių Arabų Emyratų, šį savaitgalį popiežius Pranciškus lankysis dar vienoje musulmoniškoje šalyje – Maroke. Nors lietuvius ši Šiaurės Afrikos valstybė labiausiai domina kaip atostogų vieta, popiežius vyksta ne poilsiauti. Po oficialių susitikimų su valstybės vadovais ir diplomatiniu korpusu, Pranciškus susitiks su migrantų grupe, aplankys socialinį centrą Temaroje, bendraus su kunigais bei pašvęstojo gyvenimo nariais, Ekumenine bažnyčių taryba. Viešnagę vainikuos sekmadienio šv. Mišios stadione.

Pranciškus bus antrasis popiežius, aplankęs Maroką po 1985 metų Jonas Paulius II vizito. Daugybė marokiečių dar gerai prisimena galingą Jono Pauliaus II kalbąjauniems musulmonams didžiuliame Kasablankos stadione. Šiandien jie laukia Pranciškaus, nacionalinė spauda daug apie tai rašo.

Karolis Wilczyńskis, lenkų interneto portalo DEON.pl redaktorius bei Krokuvos arkivyskupijos Ekumeninės ir tarpreliginės tarybos narys, kartu su žmona kuria tinklaraštį (islamistablog.pl), kuriame populiariai rašo apie islamą. Dalindamasis mintimis su „Bernardinai.lt“ apie artėjantį Pranciškaus vizitą Maroke, kur pats lydės popiežių, pašnekovas paragino išnaudoti progą geriau pažinti šią religiją išpažįstančius žmones.

Ką žinome apie islamą

„Skatindami suvokti islame ir musulmonų visuomenėse vykstančius procesus, turime pripažinti paprastą faktą: neegzistuoja vientisas islamo pasaulis. Turime atmesti klišę, kad egzistuoja islamo pasaulis, kuris kelia grėsmę krikščionių pasauliui“, – sako pašnekovas.

Ne vien šiitų ir sunitų islamas yra du skirtingi pasauliai. Musulmonai gyvena skirtingose kultūrose, tad tokios šalys, kaip Sirija, Iranas, Marokas, Indonezija ar Pakistanas, yra sunkiai sugretinamos, nekalbant jau apie Afriką, Pietryčių Aziją. Islamas – tai pirmiausia milžiniška tikrovė, sunkiai „sutelpanti į vieną dėžę“.

Anot DEON.pl redaktoriaus, panašiai, kaip Bažnyčioje, kur graikų apeigų katalikai gyvuoja šalia lenkiškosios katalikybės, tokios skirtingos nuo vokiečių, nuo JAV katalikų, ar Filipinų katalikybės.

Žinoma, visiems musulmonams bendras tikėjimas į vieną Dievą, malda penkiskart per dieną, išmaldos davimas, tikėjimo išpažinimo kartojimas. Visi jie stengiasi nukeliauti į Meką. „Tačiau šis „penkių kolonų“ praktikavimas nieko nepasako apie jų konkretų gyvenimą. Negalime jiems visiems klijuoti vienos etiketės, – pabrėžė K. Wilczyńskis - Savo tinklaraštyje stengiamės atskleisti šią įvairovę, pavyzdžiui, kaip skiriasi teisinė sistema Maroke, Pakistane ir Saudo Arabijoje.“

Pakeisti perspektyvą

„Ne kartą girdėjome, – tęsia Karolis, – kad vyksta Vakarų ir islamo civilizacijų susidūrimas. Manau, kad tai melas.“ Vyksta ne civilizacijų, o žmonių susidūrimas. Politikai juk yra žmonės, tie, kurie suplanavo karą Irake ar teroristinę ataką Paryžiuje ar Briuselyje, yra tiesiog žmonės.

Musulmonų visuomenėse egzistuoja smurtiniai judėjimai. Kas verčia kai kuriuos musulmonus imtis smurto? Žurnalistas atkreipia dėmesį į besitęsiančius kolonializacijos procesus: „Vertėtų pasidomėti, kaip šios visuomenės suvokia Vakarus, JAV sąjungininkus, prieš tai – Sovietų Sąjungą, kurią tikintys musulmonai Afganistane matė kaip velnišką šalį, puolančią jų kraštą. Svarbu pamatyti kiekvienos šalies politinę situaciją, kokia diktatūra valdo, kokius santykius palaiko su turtingomis Europos valstybėmis arba su JAV bei Kinija. Ir tai tik pirmas žingsnis.“

Kuo svarbus Marokas

Dabartinis šalies vadovas karalius Mohamedas VI musulmonų yra laikomas gan liberaliu, nuosaikiu, o kartu ir įtakingu islamo lyderiu. Būdamas tiesioginis pranašo Mohameto palikuonis, jis bent teoriškai turi išskirtinį statusą. Panašiai kaip ir Jordano karalius. Karinės grupuotės negali taip atvirai kurstyti žmonių prieš Mohamedą VI, kaip tai nutiko Sirijoje ar Egipte. „Šių lyderių balsas yra labai svarbus, ir popiežius tai gerai suvokia. Visi religiniai pokyčiai Maroke automatiškai gali skatinti religinius pokyčius kitose regiono šalyse“, – įsitikinęs pašnekovas.

Marokas, panašiai kaip Tunisas, vis dar gerbia žydų bendruomenę. „Šios šalies žmonės išsaugojo sinagogas, taip pat ir daugybę bažnyčių, netgi leidžia kai kurioms jų sekmadieniais skambinti varpais.“

Tad Marokas yra palyginti tolerantiška šalis, nors ir čia kai kurios jėgos pasitelkia religiją politiniams tikslams, pavyzdžiui, kovai prieš Vakarų civilizaciją. „Paprastai džihadistai įsitvirtina kulto vietose, kur lengva sutikti žmonių. Jų strategija labai panaši į tą, ką matome Rytų Europoje: politinio populizmo, nacionalinio izoliavimosi procesai yra labai panašūs Maroke, Lenkijoje ir, manau, Lietuvoje... Nes priešas visada yra kitas.“

Marokui priešas yra Vakarai ir Vakarų galybės: pavyzdžiui, Ispanija, Prancūzija, kadaise kolonizavusios Šiaurės Afriką. Krikščionybė pateikiama kaip kažkas, kas galėtų kelti grėsmę situacijai šalyje.

Eiliniai musulmonai žino, kad popiežius atvyksta skatinti religinį dialogą.

Karolis Wilczyńskis įsitikinęs, kad eiliniai musulmonai žino, kad popiežius atvyksta skatinti religinį dialogą. „Mano draugai musulmonai mėgsta Pranciškų, o jo vizitą priima kaip pagarbos ženklą musulmonams, Marokui, islamui – ir tai reikšminga. Be abejo, popiežiaus vizitas bus transliuojamas daugybėje musulmoniškų šalių.“

Tad popiežiaus vizitas – svarbi paslauga visai Vakarų civilizacijai.

Popiežiaus pėdomis

Aukščiausiu lygiu Katalikų Bažnyčia yra viena iš religinio dialogo lyderių. Užtenka prisiminti Asyžiaus susitikimus, popiežiaus Pranciškaus gestus ir žodžius, Bažnyčios dokumentus. Tačiau nacionalinės Bažnyčios Rytų Europoje reaguoja įvairiai, nors katalikų bendruomenės galėtų tapti tikru integravimosi fermentu.

„Mes, eiliniai katalikai, turime įsiklausyti į popiežių, atsiliepti į jo kvietimą, – svarsto K. Wilczyńskis. – Daryti viską, ką galime, kad priimtume pabėgėlius: pirmiausia susitikti su jais.“

Redaktoriaus teigimu, labai svarbus vyskupų ir parapijų klebonų liudijimas, atvira parama pabėgėliams. Pavyzdžiui, pristatant juos po sekmadienio Mišių, pakviečiant pasidalinti savo istorijomis, susitinkant su vietos musulmonų vadovais.

Lenkijoje ir Lietuvoje musulmonų bendruomenė gyvuoja nuo 14 amžiaus, ir tai labai neįprasta Europos Sąjungos kontekste. „Jie atvyko pas mus ne kaip kariai, o kaip karo pabėgėliai ir puikiai integravosi, – pabrėžia K. Wilczyńskis. – Jie kovojo dėl Lenkijos nepriklausomybės 1918-aisiais ir 1939-aisiais, nes tai buvo jų šalis. Turime tai pripažinti. Vyskupai privalo užkirsti kelią visokiai neapykantai katalikų terpėje.“

Kita vertus, ir patys turime ieškoti kontaktų su musulmonų bendruomene, tai – mūsų atsakomybė. „Dažnai vyskupai ar vietos kunigai nusiteikę priešiškai, kaip ir dauguma mūsų visuomenės, tačiau tai netrukdo rengti susitikimus dėl nukentėjusiųjų per karą Sirijoje, Ukrainoje ar totorių bendruomenei paremti. Jie visi yra vienodi karo pabėgėliai.“ Žinoma, būtina kalbėti ir apie persekiojamus krikščionis, tačiau nepamiršti ir persekiojamų musulmonų, kurie sudaro 99 proc. džihadistų aukų.

Jonas Paulius II sakė, kad musulmonai yra mūsų jaunesnieji broliai. Katalikų Bažnyčia moko, kad mes ir jie tikime tą patį Dievą. „Skaitykime Bažnyčios dokumentus, renkime seminarus, pakvieskime žmones refleksijai“, - ragina deon.pl redaktorius.

Kaip eiliniai piliečiai taip pat daug galime: „Krokuvoje mes rengiame „Susitikimų virtuvę“: apie 80–100 žmonių kartu ruošiame vakarienę benamiams. Tai puiki proga artimiau susipažinti.“

Be to, neturime balsuoti už žmones, kurie skleidžia neapykantą prieš islamą. Kurie pasinaudoja pabėgėlių korta, siekdami asmeninio populiarumo. „Pabėgėliai tikrai yra aukos, o ne persekiotojai – tuo tarpu mes paverčiame juos rinkimų jauku... Pasinaudoti auka – man tai siaubinga!“

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode