Reklama 2

Trapus žmogaus gyvenimas žemėje

Vakar Rusijoje paskelbtas visuotinis gedulas – lėktuvo katastrofoje žuvo 225 peterburgiečiai,  po atostogų skubėję į savo gimtuosius namus. Sėsdami į lėktuvą, jie tikėjosi greitai išvysti artimųjų veidus... Koks trapus yra žmogaus gyvenimas ir labai tragiška, jei žmogus visas savo viltis sudeda tik į šią žemiškąją tikrovę.

Mūsų kapinės Vėlinių dieną šviečia baltomis chrizantemomis ir žvakių jūra. Tos gėlės ir žvakės liudija, kad kažkada buvo atsisveikinta su labai brangiais asmenimis. Tačiau mus, tikinčiuosius, guodžia Jėzaus žodžiai: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir numirtų bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius (Jn 11,25-26).  Prie Lozoriaus kapo ištarė: „Lozoriau, išeik!“ Ir numirėlis išėjo iš kapo. (Jn 11,43).

Žmogus nėra  ant žemės nukritęs ir supūti pasmerktas klevo lapas. Žmogus, kaip skelbia Dievo žodis, yra mylimas Dievo vaikas, kuriam skirta ne supūti, bet regėti Dievo veidą. Apaštalas Jonas liudija: „Mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame! <...> Mes dabar esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsime. Mes žinome, kad kai pasirodys, būsime panašūs į jį, nes matysime jį tokį, koks jis yra“ (1 Jn 3,1-2). Šituos žodžius parašė mylimiausias Jėzaus mokinys Jonas, kuris buvo Jėzaus darbų, mirties ir prisikėlimo liudytojas. Taip pat Lozoriaus prikėlimo liudytojas. Dėl to apaštalo Jono liudijimas turi išskirtinę svarbą.

Vėlinės mus atgręžia į mirusiųjų pasaulį ir ne tik į jį. Jos primena, kad mes turime ruoštis savo susitikimui su gyvųjų ir mirusiųjų Viešpačiu. Vėlinės primygtinai skatina branginti į prisikėlimą vedantį kelią, kurį nurodė pats Jėzus Kristus.

Kalno pamokslo metu jis kalbėjo: „Palaiminti dvasingieji vargdieniai: jų yra dangaus karalystė“ (Mt 5,1). Šis Jėzaus palaiminimas yra pagrindinis tarp visų kitų.  Jei paprastas vargdienis laukia tik geresnio medžiaginio gyvenimo, tai dvasingas vargdienis pasitiki Dievo gailestingumu ir nuolankiai laukia amžinojo gyvenimo.  

„Palaiminti, kurie liūdi“,- skelbia Kristus. Liūdesys ir ašaros negali būti mūsų idealas. Jėzus tikrai nelaimina tų, kurie nuolat verkšlena, kad jiems yra sunku gyventi. Palaimintas liūdesys yra tuomet, kai liūdime dėl savo ar kitų žmonių neištikimybės Dievui. Palaimintos ašaros, kai nuoširdžiai apgailime savo kaltes.

„Palaiminti romieji“,- kalbėjo Jėzus. Jis pats patyrė visą sugedusio žmogaus niekšybę, kuri jį pasmerkė mirčiai ant kryžiaus, bet jos akivaizdoje meldėsi: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino ką daro“. Dievo meilės galia ir mes galime išlikti romūs net didelių išbandymų akivaizdoje.

„Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisybės“. Mūsų teisumas prasideda nuo to, kiek mes mylime ir darome gera. Teisūs Dievo Akivaizdoje esame ne tuomet kai daug meldžiamės, bet kai mūsų sąžinė paliudija, jog gyvename ne dėl savęs, bet matome ir kitus. Trokšti teisumo – tai trokšti būti šventais.

„Palaiminti taikdariai...palaiminti gailestingieji“. Taikdariu gali būti tik atlaidus ir gailestingas žmogus, kuris Kristaus mokykloje suprato, jog visi esame klystantys ir reikalingi Dievo gailestingumo. Bėda visuomenei, kuri negeba būti gailestinga; tuomet, tarsi Molotovo kokteiliais, svaidomasi kaltinimais, kurie nieko nekuria, bet aplinkui palieka dvasinę dykumą.

„Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja“,- skelbia Kristus. Statistika liudija, kad ir mūsų amžiuje krikščionys yra pasaulyje labiausiai persekiojami žmonės dėl savo tikėjimo. Nebūtina žvalgytis kaip kapojamos galvos krikščionims islamo kraštuose. Apsidairykime aplinkui save. Kodėl daugelis jaunų žmonių nedrįsta tarp draugų ir bendradarbių pasirodyti tikinčiaisiais?  Palaiminti, kurie turi drąsos viešai išpažinti tą, kurį tiki ir myli.

Šitoks yra Kristaus nubrėžtas kelias, vedantis į gyvenimą ir prisikėlimą. Esame palaiminti, jei juo einame. Mirusieji meldžiasi už mus, kad brangintume šį kelią.

Arkivysk. Sig. Tamkevičius

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode