Reklama 2

Trečiadienio audiencija: katalikai ir kitų religijų išpažinėjai

Šio trečiadienio bendroji popiežiaus audiencija šv. Petro aikštėje skyrėsi nuo kitų tuo, kad ji buvo „tarpreliginė“, paminint Vatikano II Susirinkimo dokumento „Nostra Aetate“ priėmimo sukaktį.

Už šią deklaraciją Susirinkimo tėvai didžiule dauguma nubalsavo lygiai prieš penkiasdešimt metų, 1965-ųjų spalio 28-ąją dieną. Joje buvo išdėstyti katalikų Bažnyčios požiūrio į kitas religijas principai, priešiškumo logiką keičiant pagarbos ir dialogo logika. Gerai žinoma, kad ši tema rūpėjo palaimintajam Pauliui VI, kuris dar prieš Susirinkimo pabaigą įsteigė „Sekretoriatą nekrikščionims“, šiandien virtusį Popiežiškąja tarpreliginio dialogo taryba.

Popiežius Pranciškus audienciją pradėjo nuo sveikinimo asmenims ir grupėms, kurios priklauso kitoms religijoms ir trečiadienį taip pat buvo šv. Petro aikštėje. Tarp jų, galima pridurti, ir svarbios tarpreliginės konferencijos Grigaliaus universitete Romoje dalyviai.

Vatikano II Susirinkimas buvo ypatingas apmąstymo, dialogo ir maldos laikas katalikų Bažnyčios žvilgsnio į save ir į pasaulį atnaujinimui. Tai buvo laiko ženklų skaitymas siekiant atsinaujinimo, kuris pasižymėjo dviguba ištikimybe: ištikimybe bažnytinei tradicijai ir ištikimybe mūsų laikų vyrų ir moterų istorijai. Dievas, kuris save apreiškė kūrinijoje ir istorijoje, kalbėjo per pranašus ir per savo žmogumi tapusį Sūnų, kreipiasi į širdį ir dvasią kiekvienos žmogiškos būtybės, kuri ieško tiesos ir jos praktikavimo būdų, - kalbėjo Pranciškus.

Jis priminė kai kuriuos „Nostra Aetate“ akcentus, kurių aktualumas nei kiek neišblėsęs: auganti tautų savitarpio priklausomybė, didieji klausimai apie gyvenimo, kančios ir mirties prasmę, bendra žmonijos pradžia ir likimas, žmonių šeimos vienumas, religijos kaip Dievo ieškojimo išraiškos, geranoriškas Bažnyčios žvilgsnis į kitas religijas, neatmetant nieko, kas jose gražu ir gera, dialoguojanti ir tuo pat metu savo išpažįstamai tiesai ištikima Bažnyčia, įsitikinusi, jog Jėzus vienintelis gelbėtojas ir kad Šventoji Dvasia veikia dėl taikos ir meilės.

Sunku viską atsiminti – tiek daug įvykių, iniciatyvų, institucinių ir asmeninių santykių su kitomis religijomis per pastaruosius penkiasdešimt, - tęsė Šventasis Tėvas, tačiau, pasak jo, išskirtinis įvykis buvo 1986 spalio 27-osios dienos susitikimas Asyžiuje, inicijuotas šv. Jono Pauliaus II, meldžiantis kartu su kitų religijų lyderiais už draugystę ir taiką. Jis pridūrė, kad „liepsna, uždegta Asyžiuje, išplito visame pasaulyje ir yra nuolatinis vilties ženklas“.

Ypatingai verta dėkoti Dievui už tikrą pokytį tarp krikščionių ir žydų per paskutiniuosius penkiasdešimt metų. Abejingumas ir priešiškumas, - vardijo popiežius, - virto bendradarbiavimu ir geranoriškumu. Iš priešų ir nepažįstamųjų tapome draugais ir broliais. Susirinkimas savąja deklaracija „Nostra Aetate“ nurodė kelią: „taip“ krikščionybės žydiškųjų šaknų atskleidimui; „ne“ kiekvienai antisemitizmo formai, pasmerkiant kiekvieną keiksmą, persekiojimą ir diskriminaciją. Abipusis pažinimas, pagarba ir vertinimas yra kelias, kuris ypač dera santykiams su žydais, bet analogiškai ir su kitomis religijomis. Ypač mąstau apie musulmonus, kurie, kaip primena ir Susirinkimas, garbina „vienatinį Dievą – gyvą ir esantį, gailestingą ir visagalį dangaus bei žemės kūrėją, kalbėjusį žmonėms“ (nr. 5). Jie remiasi Abraomo tėvyste, gerbia Jėzų kaip pranašą ir jo Motiną Mariją, mergelę, laukia teismo dienos, praktikuoja maldą, išmaldą ir pasninką.

Dialogas, kurio mums reikia, gali būti tik atviras ir pagarbus, tik tada pasirodys vaisingas. Abipusė pagarba yra prielaida ir tuo pat metu tarpreliginio dialogo tikslas: gerbti kito teisę į gyvybę, fizinį integralumą, pamatines laisves – sąžinės, minties, išraiškos ir religijos, - sakė Pranciškus ir tęsė: - pasaulis žvelgia į mus, tikinčiuosius, mus ragina bendradarbiauti tarpusavyje ir su geros valios vyrais bei moterimis, kurie neišpažįsta jokio tikėjimo, mūsų prašo reagavimo į įvairias temas: taikos, bado, milijonus liečiančio skurdo, aplinkos krizės, prievartos, ypač religijos vardu, korupcijos, moralinio degradavimo, šeimos, ekonomikos, finansų ir ypač vilties krizės. Mes, tikintieji, neturime receptų šioms problemoms, bet turime didelį resursą: maldą. Malda yra mūsų lobis, iš kurio semiamės pagal savo tradicijas, prašydami dovanų, kurių trokšta žmonija.

Dėl prievartos ir terorizmo paplito įtarumo ar tiesiog pasmerkimo nuostata religijų atžvilgiu. Iš tiesų, jokia religija neturi imuniteto prieš fundamentalistinių ar ekstremistinių nukrypimų asmenyse ar grupėse riziką, tačiau reikia žvelgti į pozityvias vertybes, kuriomis jos gyvena ir siūlo, kurios yra vilties srovės.

Pagarba, draugiškumas ir bendradarbiavimas, ypač dėl silpniausių skurdžiausių, bejėgiškiausių, rūpinantis vienas kitu ir aplinka, atjautos ir gailestingumo dvasioje, audiencijos pabaigoje pakartojo Pranciškus, taip pat dar kartą pabrėžęs, kad pirmasis uždavinys, kalbant apie tarpreliginio dialogo ateitį, yra malda, per kurią galime įsilieti į Dievo troškimą, kad žmonės vienas kitą atpažintų kaip brolius ir taip gyventų, sudarydami didelę ir skirtingumuose harmoningą žmonių šeimą.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode