„Abraomas yra ne tik mūsų tikėjimo, bet ir vilties tėvas“, sakė popiežius Pranciškus trečiadienio bendrosios audiencijos metu tęsdamas katechezę apie krikščioniškąją viltį ir šį kartą komentuodamas garsiuosius šv. Pauliaus laiško romiečiams žodžius: „Nematydamas jokios vilties, Abraomas patikėjo viltimi“ (Rom 4,18).
„Ką tik girdėta šv. Pauliaus laiško romiečiams ištrauka mums yra didelė dovana, - pradėjo popiežius katechezę. Mes paprastai sakome, kad Abraomas yra mūsų tikėjimo tėvas, o šiandien Apaštalas mums padeda suprasti, kad Abraomas yra vilties tėvas. Jo istorijoje jau galime įžvelgti žinią apie Prisikėlimą, apie naują gyvenimą, kuris nugali blogį ir netgi pačią mirtį“.
„Minėtame laiške sakoma, kad Abraomas tikėjo Dievą, „kuris atgaivina numirusius ir iš nebūties pašaukia būti daiktus“ (Rom 4,17) ir patikslinama, kad „jis nesvyruodamas tikėjo, nors regėjo savo kūną jau apmirusį ir Saros įsčias apmirusias“ (4,19). Tai ir mūsų visų laukiantis likimas, - sakė Pranciškus. Abraomui apsireiškiantis Dievas yra Dievas gelbėtojas; Dievas, kuris išgelbės iš nusivylimo ir mirties; Dievas, kuris kviečia gyventi. Visa Abraomo istorija tampa himnu vaduojančiam ir gyvybę sugrąžinančiam Dievui, tampa pranašyste mums, kurie ja tikime ir švenčiame išsipildymą Velykų slėpinyje. Dievas „prikėlė iš numirusių mūsų Viešpatį Jėzų” (4,24), kad ir mes jo dėka galėtume pereiti iš mirties į gyvenimą. Tad tikrai Abraomas gali būti vadinamas „daugybės tautų tėvu“, nes jame jau matome pažadėtą naują žmoniją – tai yra mus – kurie, Kristaus išvaduoti iš nuodėmės ir mirties esame visiems laikams priimti į mylinčio Dievo glėbį“.
„Paulius mums padeda aiškiau matyti labai glaudų ryšį tarp tikėjimo ir vilties. Jis sako, kad „nematydamas jokios vilties, Abraomas patikėjo viltimi“ (4,18). Mūsų viltis remiasi ne samprotavimais, prognozėmis ir žmonių patikinimais; ji atsiskleidžia taip pat ir ten, kur nėra jokios vilties, kur neįmanoma ko nors tikėtis, taip kaip buvo Abraomo atveju – jis jau buvo senas, priartėjęs prie mirties, o jo žmona Sara buvo nevaisinga. Jiedu manė, kad viskas jau baigta, kad jau negali susilaukti vaikų, tačiau Abraomas net ir nematydamas jokios vilties, tikėjo viltimi. Tokia galinga viltis savo šaknis yra suleidusi tikėjime, dėl to ji nemiršta net ir tuomet kai nėra jokios vilties. Ji remiasi ne mūsų žodžiais, bet Dievo Žodžiu. Taip pat ir šia prasme esame kviečiame sekti Abraomo pavyzdžiu. Nors ir akivaizdžiai matydamas, kad viskas yra pakrypę mirties link, jis pasitikėjo Dievu, „būdamas tikras, jog ką pažadėjo, įstengs ir įvykdyti“ (4,21)“.
„Norėčiau jus paklausti, - kreipėsi popiežius į audiencijos dalyvius, - ar tikrai mes visi tuo tikime? Ar tikime, kad Dievas mus myli ir padarys viską ką yra pažadėjęs? „Tėve, kiek mums už tai reikės sumokėti?“ Viešpats atsako: „kaina – atverk savo širdį“. Atverkite savo širdis Dievo galiai - jis padarys neįtikėtinų dalykų ir išmokys kas yra viltis. Tik tiek – atverti širdis tikėjimui, o Dievas padarys visa kita“.
„Tai paradoksas ir tuo pat metu pats tvirčiausias ir didžiausias mūsų viltie elementas, - sakė Pranciškus. Viltis remiasi pažadu, kuris, žiūrinti žmogaus akimis, atrodo nepatikimas ir nenumatomas, tačiau jei pažadą duoda Prisikėlimo ir Gyvybės Dievas, net ir mirties akivaizdoje galima juo pasitikėti. Tai ne šiaip kieno nors pažadas. Šį pažadą mums duoda Prisikėlimo ir Gyvybės Dievas“.
„Brangieji broliai ir seserys, prašykime Viešpatį malonės remtis ne tik tuo, kuo patys esame įsitikinę, ne tik savo sugebėjimais, bet – kaip tikri Abraomo vaikai - viltimi, tekančia iš Dievo pažadų. Kai Dievas pažada, įvyko, ką pažadėjo. Niekada jo žodis nelieka neištesėtas. Tuomet mūsų gyvenimas nutviks nauja šviesa, įsitikinimu, kad Tasai, kuris prikėlė iš numirusių savo Sūnų, prikels ir mus ir kad mes būsime viena su Juo, kartu su visais tikėjimo broliais ir seserimis. Mes visi tikime. Šiandien esame čia aikštėje, šloviname Viešpatį, giedosime „Tėve mūsų“, priimsime palaiminimą... Tačiau viskas praeina. Bet ir tai yra vilties pažadas. Jei šiandien mūsų širdis atvira, tai aš jums sakau, kad visi susitiksime Dangaus aikštėje, kuri niekada nepraeina. Toks yra Dievo pažadas. Tokia yra mūsų viltis, jei mes atveriame savo širdis“.
Po katechezės ir jos santraukų keliomis kalbomis, popiežius ypatingą sveikinimą skyrė audiencijoje dalyvavusiems įvairių Irako religinių bendruomenių atstovams. „Džiaugiuosi, galėdamas pasveikinti irakiečių delegaciją, kurią sudaro įvairių religinių bendruomenių atstovai, lydimi kardinolo Taurano, Popiežiškosios tarpreliginio dialogo tarybos primininko. Brangiosios irakiečių tautos turtingumas kaip tik glūdi šioje mozaikoje, įkūnijančioje skirtingumų vienybę, vieningumo jėgą, klestėjimą darnoje. Brangūs broliai ir seserys, drąsiai eikite pirmyn šiuo keliu ir melskitės, kad Irakas susitaikintų, kad būtų atkurta visų etninių ir religinių grupių darna, taika, vienybė ir gerovė. Mintimis esu su civiliais gyventojais, įstrigusiais Mosulo vakarinėje dalyje, taip su visai karo pabėgėliais, malda ir dvasiniu artumu vienijuosi su jais kančioje. Išsakydamas savo didį skausmą dėl kruvino konflikto aukų, kartoju visiems skirtą raginimą iš visų jėgų stengtis apginti civilius gyventojus, nes tai pati skubiausia ir didžiausia pareiga“. (Vatikano radijas)
