Romas

Žemaičių kalbos (tarmės) unikalumas

Žemaitija, arba Žemaičių žemės, vėliau – Žemaičių seniūnijos, kunigaikštystės, o dabar – Lietuvos etnografinio regiono teritorija. Nuo XV a. lotyniškuose ir vokiškuose rašytiniuose šaltiniuose kraštas buvo vadinamas Samogitia, Samogitiae. Senosiose slavų kronikose Žemaitija vadinama Žemoit’, vėliau – Žmujdz (buvo ir daugiau šios teritorijos pavadinimo atmainų). Žemaitija užima tik apie 21 km². Jai priskiriama teritorija, priklausanti Klaipėdos, Telšių apskritims, daliai Šiaulių, Tauragės ir Kauno apskričių. Istorikų tvirtinimu, žemaičiams pradžią davė V–VIII a. dabartinės Žemaitijos centre gyvenusi baltų gentis. Žemaitijos etnografinio regiono riba tik apytikriai sutampa su žemaičių tarmės riba.

Padėjo tašką

  

Per ilgus gyvavimo amžius žemaičių kalba išsaugojo archajiškumą, unikalumą, išskirtinumą bei įrodė, kad yra labai gyvybinga. Etninį kultūrinį Žemaitijos atskirumą ilgus amžius plačiai žinojo pasaulis. Žinojo ir patys žemaičiai.

Neseniai Šiaulių universiteto docentas, monografijos „Žemaičių kalba ir rašyba“ autorius, iš gretimo Skuodo kilęs dr. Juozas Pabrėža padėjo tašką daug metų vykusioje diskusijoje – žemaičių kalba ar tarmė? Mokslininkas paaiškino, kad „abu terminai geri ir vartotini“. Jei lyginamos kelios kalbinės sistemos, puikiai tinka terminas „tarmė“, pavyzdžiui, šiaurės žemaičių, pietų žemaičių, pietų aukštaičių (dzūkų) tarmės, o kalbant ir rašant apie vieną kalbinę sistemą drąsiai galima vartoti terminą „žemaičių kalba“. Aiškindamas žemaičių kalbos ir tarmės santykį, kalbininkas pacitavo literatūrologės prof. Viktorijos Daujotytės-Pakerienės žodžius: „Žemaičių žodžiais, sakiniais, tikiuosi, ir intonacijomis pasineriu į pasaulį, kurio be tos kalbos nėra ir būti negali. Kalbos mokslui – tarmė, o kalbėjusiems ir kalbantiems – kalba. Prieštaros čia nėra.“ Per keturis darbo dešimtmečius dr. J. Pabrėža surinko daugybę duomenų, įrodančių žemaičių kalbos statusą: „Itin svarbus žemaičių kalbos tapatybės įrodymas yra tai, kad ji turi visus svarbiausius kiekvienos kalbos lygmenis, sudedamąsias dalis: fonetiką, morfologiją, sintaksę ir leksiką. Jose visose yra išlikę nemažai unikalių, archajiškų ypatybių, garsų, formų, konstrukcijų – to, ko šiandien nerasime bendrinėje kalboje ar kitose tarmėse.“

Žemaičių kalba unikali ir išskirtinė. Ne žemaičiui sunkoka susigaudyti, kas yra „kramė“ (galva), „plonymas“ (smilkinys), „staibis“ (blauzda), „krupis“ (rupūžė), „ašoklis“ (raudonasis serbentas), „nikis“ (užgaida), ką reiškia „kušėti“ (krutėti, judėti), „apent apentais“ (vėl), „nogniai“ (labai, smarkiai) ir t. t. Yra trys aiškios jos tarmės – šiaurės žemaičiai (dounininkai), pietų žemaičiai (dūnininkai), vakarų žemaičiai (donininkai), taip pat šiaurės žemaičių telšiškių ir kretingiškių, pietų žemaičių varniškių ir raseiniškių patarmės bei daugybė smulkesnių šnektų.

„Dauguma žemaičių tarmišką kalbėseną suvokia kaip tikrąją gimtąją kalbą. Daugeliui ji yra didžiulė vertybė, – sako dr. J. Pabrėža. – Apskritai, žemaičių kalbos prestižas stiprėja ir auga. Įdomu, kad daug kur Žemaitijoje jaunoji karta žemaičių kalbą vertina palankiau nei vidurinioji.“

Anot mokslininko, prie šiandienės žemaičių kalbos susiformavimo ir įsitvirtinimo labai prisidėjo XVIII–XIX a. žemaičių veikėjai. Svarbiausia XVIII a. žemaitiška knyga buvo „Žyvatas“. XIX a. žemaitiškai rašė Dionizas Poška, Simonas Stanevičius, Simonas Daukantas, Motiejus Valančius ir kiti. Tuomet labai nedaug trūko, kad Lietuvos valstybinė bendrinė kalba būtų formuojama žemaičių kalbos pagrindu, tačiau vis dėlto buvo pasirinkta vakarų aukštaičių tarmė. Prie žemaičių kalbos rašybos plėtojimo, puoselėjimo prisideda ir dr. J. Pabrėžos darbai: 1991 m. išleista knyga „Žemaičių rašybos patarimai“, 1998 m. kartu su Aleksu Girdeniu – „Žemaičių rašyba“. Atskira dalis žemaičių rašybai skirta ir monografijoje „Žemaičių kalba ir rašyba“ (2017), už kurią dr. J. Pabrėža nominuotas 2018 m. Lietuvos mokslo premijai gauti.

Nuomonė

Praėjusiame straipsnyje „Iš kur atkeliavo tarmės. Kilmė ir istorija“ (2019 01 18 Nr. 3) savo mintis išsakė Klaipėdos universiteto profesorius dr. Rimantas Balsys. Jis mielai sutiko dar kartą atsakyti į „Būdo žemaičių“ klausimus:

– Žemaičių kalba (tarmė) labai gyvybinga. Kas lemia (ė), kad ir šiandien ji dar gyva?

– Pirmiausia reikėtų susitarti dėl termino – kalba ar tarmė. Mano pozicija sutampa su Maxo Weinreicho: „Kalba yra tarmė, turinti savo laivyną ir kariuomenę.“ O į klausimą, kodėl žemaičių tarmė šiandien tebėra gyva, galima atsakyti vienu žodžiu – žmonės. Tiksliau – žmonės, kurie kalba žemaitiškai, suvokia jos (tarmės) prigimtinę vertę, joje glūdinčią žemaitišką pasaulėjautą ir pasaulėžiūrą, arba ŽEMAIČIŲ BŪDĄ – kaip sakė Simonas Daukantas.

– Ar šiandieninė situacija palanki jos išlikimui?

– Gerai pasakyta – išlikimui. Iš dalies šiame žodyje glūdi ir atsakymas į klausimą. Nereikėtų užmiršti, jog tarmė yra vienas pagrindinių etnoso identiteto segmentų, o identitetas nėra savaiminė duotybė. Reikia nuolatinių pastangų, triūso, budėjimo. Prisimintini čia žymios mitologės Marijos Gimbutienės žodžiai apie lietuvius: „Lietuviai giliai myli savo žemę, bet pamiršta, kad yra nariai didelio pasaulio, kuriame vyksta amžina kova dėl būvio.“ Tas pats tinka ir žemaičiams... Juos silpnina, jų niveliaciją lemia bent keletas veiksnių: 1) visa apimanti bendrinės kalbos sklaida (knygos, laikraščiai, radijas, televizija ir kt.); 2) jaunų žmonių migracija iš senųjų žemaitiškųjų regionų į didžiuosius miestus; 3) etniškai mišrios santuokos; 4) savimonės (žinojimo, pagarbos, pasididžiavimo savo gimtojo krašto istorija, kultūra, kalba) stoka; 5) menkas valstybinės politikos dėl Lietuvos regionų ir jų istorijos, kultūros, kalbos lygmuo. Kita vertus, „tas velnias nėra toks juodas, kaip jį paišo“. Žemaičiai nemažai yra nuveikę ir veikia, kad išvardintieji veiksniai kuo mažiau „plautų“ jų identiteto pamatus. Žemaitiškas charakteris atsispindi posakiuose: „Lėksu, nelėksu, bet kėbsu“, „Je žemaitis užsėspėrs – ir į debesį įspėrs“.

– Kokią vietą žemaičių kalba užima pasaulio kalbų lobyne?

– Kaip ir bet kuri kita kalba ar tarmė pirmiausia ji vertinga savaime, nes yra unikali. Žemaičių tarmė išryškina žemaičių etnoso skirtumus nuo kitų ir parodo bendrumą su kitais. Šviesios atminties kalbininkas, kilęs iš Žemaičių Kalvarijos, profesorius Aleksas Girdenis yra pasakęs, jog bet kuri tarmė yra „savotiškas pasaulio modelis, lyg nepakartojami langai, pro kuriuos mes žvelgiame į pasaulį. Kuo daugiau tokių langų – tuo daugiau nepakartojamų žvilgsnių, tuo didesnė garantija, kad ir tauta, net ir visa žmonija daugiau sužinos apie pasaulį ir save pačią…“. Dar aukščiau lietuvių ir žemaičių kalbas yra pakylėjęs Jurgis Zauerveinas: „Jei žmonijoj tautos vertė būtų matuojama jos kalbos grožiu, tai žemaičiai ir lietuviai būtų pirmoj eilėj tarp Europos gyventojų.“

Ką čia bepridursi. Nebent kito Jurgio – Gimberio – pašmaikštavimą: „Kiti nėra blogesni už žemaičius, tik kad žemaičiai yra geresni už kitus…“

Dar ne epilogas

Retorinis klausimas: ar ilgai gyvuos žemaičių kalba? Daugelis mano, kad ji išliks dar ilgai ilgai, nes kaskart ji pamažu atgyja, kiekvienu palankiu metu prasideda įvairūs judėjimai, kurių dalyviai pasisako už žemaičių kalbos funkcijų išplėtimą ir patys daug ką šioje srityje daro. Žemaičių teatrų, spaudos, kultūros draugijų atgimimas nuolatos kelia žemaičių kalbos prestižą ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Į žemaičių kalbą dabar žiūrima žymiai pagarbiau, ja jau domisi užsienio mokslininkai.

XXI a. jaunoji žemaičių karta pradėjo dar žinodama, ką reiškia tokie žemaitiški žodžiai, kaip drobynos (liet. kopėčios), stuotkā (indai), premėnė (prieangis), žiuogspėras (pjuvenos), šieps (spinta), kūtė (tvartas), budinkā (pastatai), kiuocis (krepšys), budynė (šermenys), lasiuotė (rinkti), luopėta (kastuvas), knioisis (uodas), dėigtė, svadintė (sodinti) ir vartojo šiuos žodžius savo šnekamojoje kalboje, tačiau pamažu vis didesniam skaičiui žmonių tokie ir panašūs senoviniai žemaičių žodžiai gali sukelti tik juoką ir nuostabą, bet tai jokiu būdu dar nėra joks epilogas žemaičių kalbai.

„Aš eso švėnta isitėkėnės, mona mokinee yr švėnta isitėkėnė ir norietomem, ka ir jūs būtumėt švėnta isitėkėnė, ka pasauliou tas ne tėik svarbo, bet patys sau, sava artimėsėms, sava žmonėms mes būsem daug įdomesnė, turtingesnė, savitesnė ne standartėnio vėinodomo, vo kap tik sava skėrtėngomo, savėto skėrtėngomo, o savėta skėrtėngoma lietove tor daug. Bet vėins kertiniu, pamatiniu savėtū skertėngomu yr kalba i tuos kalbuos ypatingaa svarbės, brongės tarmės, šnektu šnektelės. Sauguokem, myliekem, vuožokem mums, vėsėms lietovems, brongius dalykus“, – viename sename interviu palinkėjo tikras žemaitis dr. J. Pabrėža.

Algirdas PETRAVIČIUS

Nuotraukos autoriaus 

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode