Sprogimas

Sedos bažnyčios – vertos dėmesio

 

Seda – Mažeikių rajono miestas, seniūnijos centras, įsikūręs 24 km į pietvakarius nuo Mažeikių, septynių kelių susikirtimo vietoje. Per Sedą teka Varduva, rytiniame miesto pakraštyje telkšo Sedos ežeras. Miestą puošia dvi dėmesio vertos bažnyčios: Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia bei jos statinių kompleksas ir Šv. Jono Nepomuko. Tai dvi iš seniausių medinių bažnyčių. Abi bažnyčios įtrauktos į Kultūros vertybių registrą.

Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia

Bažnyčia medinė, lotyniško kryžiaus plano, halinė, su 2 zakristijomis, 5 bokšteliais. Vidus 3 navų, yra 5 altoriai. Šventorius aptvertas akmenų mūro tvora. Jame yra Kryžiaus kelio stočių stogastulpiai, šiaurės rytų kampe – medinė varpinė, pastatyta 1851 m.

Pirmoji bažnyčia Sedoje pastatyta apie 1508 m. Ją pastatė Dirvėnų tėvūnas Vaclovas Bartasevičius su žmona Elžbieta Juškaite ir aprūpino ją beneficija. 1528 m. minimas klebonas Boguslavas.

1830 m. išleistame „Žemaitijos vyskupystės aprašyme“ minima, kad Sedos parapija buvo įkurta 1508 m. Jono Bartoševičiaus dėka. Tą pačią datą mini S. Vaidotas-Žomalėniškis ir B. Kviklys – sovietinių enciklopedijų autoriai. Šių laikų lenkų istorikas Gžegožas Blaščykas pirmosios Sedos bažnyčios fundacijos data nurodo 1528 m. Vyskupas Motiejus Valančius pažymi, kad parapija, išlaikymą skyrus Jonui Bartoševičiui, įkurta 1538 m. 1538 m. bažnyčiai dovanotas Beržėnų kaimas, įkurta parapinė mokykla.

Istorikas A. Baliulis, remdamasis išlikusiais bažnyčios aprūpinimo dokumentų nuorašais, atmeta paskutiniąją datą, teigdamas, kad parapija buvo įkurta iki 1538 m. Jo argumentai pagrįsti, nes J. Bartoševičius, kaip tuometis bažnyčios patronas, išduoda tik naują fundacijos aktą, kadangi senasis, kurį suteikė jo tėvai Vaclovas Bartoševičius ir Elžbieta Juškaitė, dingęs. Bet yra žinoma, kad 1535 m. balandžio 8 d. sudegė dalis Žemaičių vyskupijos archyvo, kuriame buvo saugoma daug pirmųjų bažnyčių fundacijos dokumentų. Daroma prielaida, kad Sedos parapijos įsteigimo dokumentai galėjo dingti tada. J. Bartoševičius, gal nežinodamas tikslios tėvų fundacijos datos, jos neminėjo visai, tik patvirtino, kokias valdas ir pajamas suteikia bažnyčiai išlaikyti. Aprašant padovanotą Drangeliškių žemę, nurodoma, kad joje stovi bažnyčia ir klebonija, o šia valda klebonas naudojasi nuo seno.

Sedos pirmoji bažnyčia buvo skirta Švč. Mergelės Marijos Gimimo, Ėmimo į dangų, šv. Vaclovo, šv. Elžbietos ir Švč. Trejybės garbei. Bažnyčios pavadinimas patvirtina faktą, kad jos steigėjai – Vaclovas ir Elžbieta Bartoševičiai.

Tikslinant Sedos bažnyčios pastatymo datą, daug galėtų padėti pirmosios šventovės daiktai. Žinome, kad dabartinė šventovė pastatyta ar tik perstatyta 1770 m., o konsekruota 1774 m. Kertinis pamatų akmuo pašventintas 1769 m. balandžio 24 d. kunigo Mykolo Jono Domaševičiaus. Pirmoji bažnyčia nesudegė, todėl atrodytų, kad į ją turėjo būti perkelti visi vertingiausi senieji reliktai. Nors į Sedos parapinę bažnyčią yra suvežtų daiktų iš Kęstaičių ir Šv. Jono Nepomuko bažnyčių, nugriautos Ketūnų ir apvogtos Grūstės koplyčių, jie siekia tik XVIII a. antrąją pusę. Bažnyčios centriniame bokštelyje kabojo 1792 m. Kristupo Lebrechto Bergene (Norvegija) nulietas varpas.

1816 m. išmūryti akmeniniai pamatai. 1823 m. uždengtas lentelių (1985 m. skardos) stogas. Po 1821 m. plytų grindys pakeistos į lentų (presbiterijoje ir chore išklotas ąžuolinis parketas). 1866 m. leista pakeisti supuvusius bažnyčios sienojus. 1911–1914 m. veikė Lietuvių katalikų blaivybės draugijos skyrius.

Sedoje M. Brenšteinas buvo suradęs seniausią naudojamą varpą visoje Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje. Jis buvo nulietas XV a. pradžioje. Šio varpo tekstas buvo rašytas senąja vokiečių kalba. Šį faktą jis skelbė 1924 m. išleistoje knygoje, o duomenis mūsuose rinko tikriausiai 1913 m., nes yra minima, jog tais metais tyrinėtojas iškrito iš Sedos varpinės ir stipriai susižalojo. Vos vos išliko gyvas.

Sugaudus Sedos didžiajam varpui: „Gyvs eso, gyvs eso“, nuskendėlis atsiliepia iš pelkių gelmių: „Skėndau, brolau, skėndau, brolau“. Mirus žmogui skamba „Kūns žemie, dūšė dongou“.

Sedos bažnyčia yra vėlyvojo baroko epochos žmogaus meninės išraiškos atspindys.

Šventorius

Pietinėje bažnyčios pusėje, šventoriuje, yra akmeninis paminklas vienuolei tretininkei 1966 m. palaidotai Plecidai Milaitei, kuri visą savo amžių mokė vaikus poterių, puošė bažnyčią.

Šv. Jono Nepomuko bažnyčia

Sedos Šv. Jono Nepomuko bažnyčia yra Sedoje, Vytauto g. Bažnyčia medinė, stačiakampio plano, vienabokštė.

Sedos dvare 1781 m. pastatyta koplyčia, kuri 1783 m. paplatinta, paaukštinta, pertvarkyta į bažnyčią, pristatyta varpinė. 1791 m. bažnyčiai paskirti 2 margai žemės. Bažnyčią 1793 m. gegužės 28 d. konsekravo pavyskupis Tadas Juozapas Bukatas. XIX a. pirmojoje pusėje ji buvo mokinių bažnyčia. Po 1863 m. liko be kunigo. Per miestelio gaisrą 1886 m. sudegė kunigui skirtas namas. 1891 m. vėl apsigyveno kunigas. Bažnyčia buvo Sedos parapijos filija. Klebonas S. Paulukevičius ją 1900 m. savo lėšomis perstatė. Po Antrojo pasaulinio karo bažnyčia uždaryta, paversta sandėliu, o vėliau – malūnu. Apleistas pastatas 1988 m. rugsėjo mėn. grąžintas tikintiesiems. Klebono Algio Genučio ir parapijiečių pastangomis suremontuota. 1989 m. spalio 1 d. pašventinta.

Sedos Šv. Jono Nepomuko bažnyčios klebonas Klemensas Sidabravičius (kitur rašoma Sidaravičius) buvo įsteigęs seminarijėlę ir 2–3 m. lotynų kalbos kursus. Seminarijoje mokėsi keli šimtai mokinių, mokytojavo Vadlūga, Aleknavičius. 1924 m. pabaigoje kunigas Jonas Baltušis (g. 1851 – m. ?) apsigyveno Sedos altarijoje ir buvo paskirtas Sedos Šv. Jono Nepomuko bažnyčios rektoriumi. 1925 m. jis persikėlė į Viduklę (Raseinių r.), kur gyveno kaip altarista.

Puslapį parengė Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ

Informacija ir nuotrauka iš mke.lt

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode