Sprogimas

Šiluva – miestelis, garsėjantis Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidais

 

Su pirmomis rudens dienomis į Šiluvos miestelį atlinguoja eisenų vėliavomis, atliūliuoja maldininkų giesmėmis didieji Šiluvos atlaidai – Švč. Mergelės Marijos gimimo šventė.

Nuo seno Šiluvos Švč. Mergelė Marija pritraukdavo tūkstančius maldininkų – piligrimų, bet, kaip senovėje, taip ir šiais laikais vieni atneša prie Marijos kojų savo maldas, prašymus, padėkas, kiti suveža parduoti prekes, treti ubago dalią atsineša, o dar kiti tiesiog užklysta pasidairyti miestelio gatvelėse „išdygusiose“ kaip grybai po lietaus prekeivių pavėsinėse, patys nesuprasdami nei ko, nei dėl ko atvyksta… Žodžiu, privažiuoja, priguža visokiausių žmogelyčių, o juk dar Smetonos laikais Šiluvos Marija sukviesdavo ne tik maldininkus, bet įvairiausio amžiaus muzikantus, artistus. Netgi garsusis Čekoslovakijos cirkas yra Šiluvos turgaus aikštėje rodęs savo „cūdus“. Taigi, Šiluva garsėjo ne vien kaip religijos, bet ir kaip kultūros židinys, o šiais laikais dar  skelbiama, jog Šiluva yra Lietuvos piligrimystės centras.

Atlaidų tradicija

Šiluvoje nuo seno, dar prieš Dievo Motinos apsireiškimą, švęsti Šilinės (taip liaudyje vadinami) atlaidai. Šis pavadinimas, matyt, bus kilęs nuo seno vietovardžio – Šilas, iš kurio vėliau išsirutuliojo dabartinis vietovardis – Šiluva.

Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidai Šiluvoje veikiausiai imti švęsti Petrui Simonui Gedgaudui 1457-aisiais čionai pastatydinus Švč. Mergelės Marijos garbei ir savo šventiesiems globėjams Petrui ir Baltramiejui dedikuotą bažnyčią. Bažnyčios steigėjas tikriausiai pasirūpino iš Romos gauti savo statomai bažnyčiai titulinius atlaidus.

Šiluvos bažnyčia – bene pirmoji Lietuvoje Marijos Gimimo šventovė. Garsas apie šią bažnyčią ir ypač apie joje švenčiamus Marijos Gimimo (rugsėjo 8-ąją ) atlaidus plačiai pasklido. Žmonės būriais traukdavo ne tik iš artimiausių apylinkių, bet net iš Užnemunės, kur vyravo protestantai.

Martynas Mažvydas 1551-aisiais Prūsų hercogui Albrechtui rašytame laiške skundėsi savo ganomaisiais, kad šie net iš Ragainės vykstą į šventųjų šventes Lietuvos ir Žemaitijos parapijose, tarp jų ir Šiluvoje. Neseniai suprotestantinti Prūsijos lietuviai, matyt, brangino Mergelės Marijos Gimimo atlaidus, kad ryždavosi keliauti ilgą kelią (apie šimtą kilometrų) ir net nepaisydavo savo pastoriaus rūpesčio dėl, anot M. Mažvydo, „baisios stabmeldystės“.

XVI a. antrojoje pusėje Šiluvoje įsigalėjus reformatams, katalikai neteko bažnyčios, drauge nutrūko ir ilgametė atlaidų šventimo tradicija. Atlaidai vėl imti švęsti Šiluvoje katalikams atgavus bažnytines žemes ir kun. Jonui Smolkai-Kazakevičiui 1627 m. pastatydinus nedidukę medinę bažnytėlę. Katalikams teko tiek jėgų padėti, kad atgautų nusavintą bažnytinį turtą, be to, per Lietuvą ritosi gana smarki reformacijos banga, kad, matyt, nesitikėta, jog nedidelė bažnytėlė greitai taps ankšta, mat žmonės, anot pirmosios Šiluvos istorijos autoriaus kan. M. Svietkausko, gausiai, būriais ėmė keliauti į Švč. Mergelės šventę. Vien per 1629-ųjų atlaidus buvo išdalyta 11 tūkst. komunikantų, tad veikiai nuspręsta bažnyčią padidinti.

Paminėtini dar vieni atlaidai, glaudžiai susiję su Šiluvos istorija. Tai vysk. Kazimiero Paco 1677 m. įvesta Šv. Kryžiaus garbinimo šventė su atlaidais, švęsta gegužės 3-iąją beveik iki pastarųjų laikų. Šios šventės ištakos – kruvini katalikų ir kalvinų vaidai dėl ginčijamos bažnytinės žemės, įsiplieskę prie Marijos apsireiškimo koplyčios 1668 m. pabaigoje ar 1669-ųjų pradžioje. Per šiuos kivirčus buvo peršautas katalikų vikaras Sierniauskas ir koplyčioje kabėjęs Nukryžiuotojo paveikslas. Byla dėl šio įvykio buvo pasiekusi net valstybės seimą Varšuvoje. Paties karaliaus sprendimu Šiluvos kalvinų bendruomenė turėjo būti uždaryta, jos turtas konfiskuotas, o vaido kaltininkai nubausti mirties bausme. Nusigandusi kalvinų bendruomenė nutarė stengtis draugiškai susitaikyti. Atsiteisdami kalvinai katalikams sumokėjo 12 tūkstančių auksinų. Vysk. K. Pacas iš kalvinų gautus pinigus paskyrė Šiluvos bažnyčiai, įpareigodamas koplyčioje ties Nukryžiuotojo paveikslu kas penktadienį Kryžiaus garbei laikyti šv. Mišias, pritariant muzikai. Drauge įvedė ir Kryžiaus garbinimo šventę bei atlaidus. Dabar šis Nukryžiuotojo paveikslas perkeltas į Šiluvos bažnyčios koplyčią.

Žmones į Šiluvą traukė ne tik patys atlaidai, bet ir vis plačiau sklindanti žinia apie Marijos apsireiškimą Šiluvoje ir bažnyčioje kabantis, nuo 1622-ųjų malonėmis garsėjantis Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslas.

XVIII a. viduryje Šiluvoje buvo labai garsūs dveji atlaidai – Marijos Gimimo, švenčiami rugsėjo 8 d., ir liepos 2 d. švenčiami Marijos Aplankymo atlaidai, kuriais garsėjo ir Žemaičių Kalvarijos. Vysk. Antanas Tiškevičius savo rašte Romai rašo, kad šių švenčių proga norėdami pasimelsti prie garsiojo paveikslo žmonės į Šiluvą plaukdavo ne tik iš visos Žemaitijos, bet net iš Vilniaus ir kitų artimų vyskupijų, todėl vyskupas sako ryžęsis statyti mūrinę bažnyčią.

Vysk. Jonas Lopacinskis 1774 m. spalio 22 d. persiuntė į Romą kan. Tado Bukotos prašymą leisti vainikuoti „iš senų laikų pasižymėjusį ypatingomis malonėmis ir stebuklais“ Marijos su Kūdikiu paveikslą. 1775-aisiais, gavus popiežiaus Pijaus VI leidimą, Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidai imti švęsti visą oktavą – rugsėjo 8–15 d. Tais pačiais metais iš Romos kapitulos gautas leidimas vainikuoti Marijos paveikslą, tačiau paveikslo vainikavimas atidėtas iki 1786-ųjų, matyt, tikintis ta pačia proga ir naująją bažnyčią konsekruoti.

1786-ųjų rugsėjo 8-ąją prasidėjusios Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslo vainikavimo iškilmės truko tris dienas. Į iškilmes susirinko apie trisdešimt tūkstančių žmonių, tarp jų buvo trys senatoriai, daug didikų, aukštų valstybės pareigūnų net iš Lenkijos. Iškilmėse dalyvavo, pagal vienus šaltinius, penki vyskupai, pagal kitus, – net dvylika. Paveikslą vainikavo Žemaičių vyskupas kunigaikštis Steponas Jonas Giedraitis. Bažnyčią konsekravo Žemaičių sufraganu tapęs Tadas Juozapas Bukota. Garsiojo paveikslo vainikavimas dar labiau išgarsino Šilinių atlaidus.

Jau nuo XVII a. liaudis mėgo į Šiluvą keliauti procesijomis. Joms dažniausiai vadovaudavo parapijų kunigai. Po 1866-ųjų, kai per atlaidus, dalyvaujant Žemaičių vysk. M. Paliulioniui, 40 kunigų ir 40 tūkstančių maldininkų, buvo paminėtas stebuklingojo paveikslo vainikavimo šimtmetis, okupacinė caro valdžia uždraudė bet kokias procesijas ir šis draudimas truko iki 1905 metų, bet šis draudimas neatitraukė žmonių nuo Šiluvos. Pirmosios organizuotos parapijų procesijos į Šiluvos atlaidus vėl patraukė 1906 m. Jos sutraukė 50 tūkst. maldininkų. Šį keliavimą aprašė Žemaitė „Kelionėje į Šidlavą“.

Šiluvos atlaidų metu vykdavo gyva prekyba knygomis. Jau 1828 m. buvo platinami lietuviški elementoriai, vėliau – Motiejaus Valančiaus, Simono Daukanto knygos, lietuviškos maldaknygės, kalendoriai. Ir lietuvišką spaudą uždraudus per Šiluvos atlaidus ir prekymečius vykdavo lietuviškų knygų skleidimas. Į atlaidus suvažiuodavo iki 200 knygnešių bei škaplierininkų, o jų gaudyti atvykdavo apie 300 rusų policijos pareigūnų. Vis dėlto jiems retai tepasitaikydavo knygnešį sučiupti.

Nepriklausomos Lietuvos laikais taip pat organizuotai keliauta į Šiluvos atlaidus ne tik iš aplinkinių parapijų, bet ir iš Kauno. Maldininkų į Šiluvos atlaidus susirinkdavo iki 100 tūkstančių. Nuo 1933 m. per Šiluvos atlaidus imti ruošti religiniai kongresai – vyrų maldos apaštalavimo, katalikų vyrų, moterų akcijos. Savo maldingas keliones rengė mokyklos ar gimnazijų klasės. Nuo XX a. pradžios Šiluvoje pradėti organizuoti kultūriniai renginiai: filmai, vaidinimai. Kaune veikė maldininkų kelionių į Šiluvą organizavimo komitetas.

Maldininkų per Šilines niekada netrūkdavo. Suvažiuodavo jie iš įvairių Lietuvos vietų. Tarp jų būdavo ir aklų, kurčių, nebylių, raišų, kitomis ligomis sergančių. Maldininkai eidavo Kryžiaus kelius, melsdavosi prie malonėmis garsėjančio Dievo Motinos paveikslo, prašydavo Dievo pagalbos. Šiluva garsėjo ir elgetomis, besistengiančiais atkreipti maldininkų dėmesį vargana išvaizda, giesmėmis, rypavimais.

Šiluvos atlaidų tradicija nenutrūko nė sovietų okupacijos metais. Iš pradžių spaudoje stengtasi suniekinti Šilinių atlaidus. Nuo 1960-ųjų pasitelkus miliciją imta trukdyti maldininkams čia atvykti. Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje (LKBK) rašoma: „Rugsėjo pradžioje Šilinių atlaidų metu į Šiluvą plaukė tūkstantinės žmonių minios. Sekmadieniais automašinos netilpo Šiluvos miestelyje ir autoinspektorių buvo rikiuojamos laukuose. Autoinspektoriai demonstratyviai užsirašinėjo automašinų numerius. Per Šilinių atlaidus kasmet išdalijama apie 50 000 šv. Komunijų“ (LKBK, 1974 m. Nr. 12). Milicija užkirsdavo kelius ir net šunkelius, vedančius į miestelį. 1979 m. net buvo paskelbtas kiaulių maras, kad tik maldininkai negalėtų atvykti.

Sovietų valdžia iš paskutiniųjų stengdavosi išsklaidyti ar bent įbauginti maldininkus, traukiančius į atlaidus – iš kai kurių vairuotojų atimdavo teises, išlaipindavo keleivius ir panašiai. Ypač persekiodavo maldingų kelionių organizatorius. Eucharistinio Jėzaus kongregacijos sesuo Gema Stanelytė ir Vytautas Vaičiūnas už procesijų į Šiluvą organizavimą buvo nuteisti trejiems metams nelaisvės.

Sovietmečiu visais laikais garsėjusi Šiluva buvo sąmoningai valdžios menkinama, netvarkoma. Stengiantis išguiti maldingumo dvasią iš Šiluvos aikštėje priešais bažnyčią vietoje Marijos statulos buvo pastatytas paminklas „Už Tarybų valdžią žuvusiems šiluviškiams“. Tačiau, nepaisant visų okupacinės valdžios pastangų, Šiluva išliko vieta, kur garbinamas Viešpats, semiamasi dvasios ir kūno stiprybės.

Šiluvos atlaidų neužmiršo ir laisvajame pasaulyje gyvenantys lietuviai. Pirmoji Šilinių šventė įvyko 1947 m. rugsėjo 8 d. Bavarijos Altoettingene, kita 1947 m. lapkričio 16 d. Austrijos Tyrolio Absame. Šilinių atlaidai būdavo švenčiami lietuvių parapijose Argentinoje, Urugvajuje, Jungtinėse Valstijose. Nuo 1959-ųjų Čikagoje ir Marianapolyje eidavo ir lietuvių maldininkų procesijos. Amerikos lietuvių reikalų komitetų federacija Šilinių proga nuo 1957-ųjų organizuodavo lietuvių parapijose, pritariant Amerikos vyskupams, maldos dieną – dvasinę kelionę į Šiluvą.

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidai Šiluvoje tapo vienu svarbiausių religinio Lietuvos gyvenimo įvykių. 1991 m. rugsėjo 8 d. Šiluvoje, dėkojant Dievui už laisvės dovaną, dalyvaujant visiems Lietuvos vyskupams, kardinolas Vincentas Sladkevičius paaukojo Lietuvą Švč. Mergelės Marijos globai. Naują paskatą su viltimi kreiptis į Šiluvos Dievo Motiną lietuvių tautai suteikė tuometinio popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymas Šiluvoje 1993 m. rugsėjo 7 d.

Nepriklausomybės metais Švč. M. Marijos Gimimo atlaidų aštuondienis kasmet prasidėdavo rugsėjo 8-ąją. Nuo 2011 metų Šilinės pradedamos švęsti rugsėjo 7-ąją ir baigiamos kaip įprasta – rugsėjo 15-ąją. Pirmoji Šilinių diena nuo šiol visuomet skiriama popiežiui šv. Jonui Pauliui II, kuris kaip tik 1993-ųjų rugsėjo 7-ąją lankėsi Šiluvoje. Atlaidų išvakarėse, paskutinį rugpjūčio sekmadienį, į Šiluvą ateina tūkstantinės maldininkų eisenos nuo Tytuvėnų ir Raseinių pusės. Tądien Šiluvoje būna švenčiama Padėkos už laisvę diena – įžanga į didžiuosius Šilinių atlaidus. Jau daugiau kaip dešimt metų į Šilines kasmet rengiamas tarptautinis piligriminis, tris dienas trunkantis jaunimo ir kariuomenės žygis iš Kryžių kalno.

Pastaraisiais metais Šilinių atlaiduose minimos visai tautai ir Lietuvos Bažnyčiai svarbios sukaktys. Per 2008 m. Šilines buvo švenčiamas Švč. M. Marijos apsireiškimo Šiluvoje 400 metų jubiliejus. 2009-aisiais minėtas Evangelijos žinios tūkstantmetei Lietuvai jubiliejus. 2010 m. dėkota Dievui už Lietuvos Nepriklausomybės 20-metį. 2011-aisiais Šilinių atlaiduose minimi Dievo Gailestingumo metai. Čia buvo minėti Pal. Jurgio Matulaičio (2011), Tikėjimo metai ir Žemaičių Krikšto 600 metų jubiliejus (2013), Šeimų metai, švenčiamas ypatingasis Gailestingumo jubiliejus (2016).

Kasmet artėjant atlaidams skelbiama išsami dienų programa, kviečiant į atlaidus atvykti įvairių tarnysčių, profesijų, amžiaus tikinčiuosius. Švenčiamos LR kariuomenės, policijos, medikų, katalikiškų bendruomenių, kunigų ir vienuolių, šeimų ir jaunimo dienos ir kt. Jose meldžiamasi aktualiomis intencijomis. Atlaiduose kasmet apsilanko 50–75 tūkst. tikinčiųjų. Didžiųjų iškilmių dienomis jie tarsi jūra užlieja erdvią sakraliąją aikštę ir jos prieigas. Šv. Mišias aukoja Lietuvos vyskupai, gausiai atvykstantys kunigai iš įvairių Lietuvos vyskupijų. Pamaldose gieda jungtiniai chorai. Bemaž pusė atvykstančiųjų maldininkų siekia pilnutinai dalyvauti ir pelnyti atlaidų malonę susitaikydami su Dievu ir priimdami šv. Komuniją. Atlaidų dienomis kasdien dešimtys kunigų teikia piligrimams sielovadinius patarnavimus. Atlaidų tvarką ir rimtį palaikyti padeda jaunieji savanoriai. Atlaiduose rengiamos katechezės, konferencijos, kultūrinė programa. Šventovės erdvei papuošti prasidedant atlaidams rengiami tarptautiniai floristikos simpoziumai.

PROGRAMA

Puslapį parengė Birutė ŠNEIDERAITIENĖ

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode