Pirmąją pavasario dieną Žemalės bibliotekoje vyko amžinos atminties žemališkio poeto Stanislovo Eglinsko kūrybos atminimo popietė.
Praėjo lygiai metai, kai mus paliko šis kaimo šviesuolis, Mažeikių krašto literatų bendražygis. Renginiui impulsą davė išlikęs J. Gargasienės filmuotas vaizdo įrašas iš 2005 m. vykusio a. a. S. Eglinsko knygos „Ruduo laiškanešys“ pristatymo Žemalės kultūros namuose. Jį pamačiusi šio kaimo bibliotekininkė Rita panoro surengti šio įrašo pristatymą vietos bendruomenei, kartu prisimenant visą išlikusį a. a. poeto literatūrinį paveldą.
Žemališkė A. Šližienė jau beveik 30 metų gyvena šiame kaime, atvykusi čia iš Aukštaitijos krašto, tačiau su Stanislovu susipažino tik pradėjusi lankytis literatų susitikimuose. Moteris priminė susirinkusiems S. Eglinsko gyvenimo kelio pradžią: „Žemalėje jis gimė, augo, subrendo kaip žmogus. Vaikystėje girdėjo tėvo griežiamo smuiko verkšlenimą, motinos pasakas. Gal taip ir susiformavo jo jautrumas džiaugsmui, skausmui, grožiui…“
Sambūrio pirmininkė J. Butnorienė pristatė svečiams garso įrašuose įamžintą Stanislovo balsą. Jos iniciatyva prieš aštuonerius metus literatai skaitė vieni kitų kūrybą profesionalioje studijoje, įrašė dainas. Be to, Janina su Stanislovu išleido atskirą plokštelę – senelio ir senelės pasakas. Visi šie reliktai neišnyksta ir suartina mus su jau išėjusiais brangiais draugais ir kolegomis.
J. Butnorienė buvo pagrindinė prieš trylika metų išleistos S. Eglinsko knygelės „Ruduo laiškanešys“ iniciatorė ir rėmėja. Moteris prisiminė, kaip kadaise rado Stanislovo stalčiuose didelį pluoštą eilėraščių, tarp kurių išsaugotos laikraščių iškarpos iš praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio rajoninės spaudos, kurioje greta jo eilių puikavosi ir pačios pirmosios Janinos eilės. Literatų gerbėjams labiausiai pažįstamas S. Eglinsko eilėraštis-daina „Ruduo laiškanešys“. Muziką poeto žodžiams sukūrė ir studijoje įrašė Janina, o susibūrime šią dainą ji atliko kartu su straipsnio autoriumi, gyvai pritariančiu gitara.
Kalbėdamas apie Stanislovą, straispnio autorius pabrėžė, kad tai buvo romantiška, donkichotiška ir amžiui nepavaldi asmenybė: „Meilė jam – tai jausmas, vertas eilių, posmų ir dainų. Jis idealizuoja praeitį, jaunystę ir nevengia kritikuoti dabarties. Iki paskutinio posmo jo kūryboje dominavo širdy nesenstantis žmogus.“ Aurelijus taip pat pagarsino kolegės literatės R. Niunevienės, negalėjusios atvykti į renginį, žodžius apie išėjusį poetą: „Šis žmogus nugyveno netrumpą amžių, tačiau niekada nepaliovė džiaugtis mažais stebuklais. Stanislovas išėjo anapilin būdamas jaunatviškos sielos. Jis visa savo esybe mylėjo gyvenimą.“ A. Peleckis, garsiai perskaitęs porą S. Eglinsko eilėraščių, kuriuos skyrė pusė amžiaus, pastebėjo, jog jiems būdingas bendras leitmotyvas – grįžimas į namus, todėl amžinos atminties poetui skyrė šiuos žodžius: „Pro langą šypsosi saulutė, dalija spindulius dykai, / Iškyla atminty Stasiukas, sugrįžo jis namo seniai.“
Vladas Daukantas prisiminė, kad jam su Stanislovu teko 30 metų dirbti vienoje gamykloje, skirtinguose gamybos baruose: „Jis buvo savo brigados siela ir įkvėpėjas. Jo šviesi kūrybinė nuotaika persiduodavo visam kolektyvui. Baigę darbus vyrai padainuodavo, paklausydavo Stanislovo deklamuojamų eilėraščių.“
J. Gargasienė džiaugėsi, kad jos prieš 10–15 metų turėtas pomėgis filmuoti renginius pagaliau rado atgarsį žmonių kasdienybėje. „Tada buvo ir prieštaraujančių tokiam mano užsiėmimui, ir palaikančių. Janina stebuklingai išlaikė šį įrašą savo žinioje, kai mano vaikų kompiuteriuose dauguma informacijos dingo sugedus ar perrašinėjant kompiuterio programas.“
J. Butnorienė perdavė bibliotekos vedėjai keletą S. Eglinsko knygos „Ruduo laiškanešys“ egzempliorių, taip pat bendrų literatų leidinių. Autorines knygas išleidę A. Peleckis ir V. Daukantas taip pat praturtino bibliotekos lentynas savo knygomis.
Aurelijus BUTNORIUS
Autoriaus nuotrauka
