Gražina VERŠINSKIENĖ

Pravėrus svetingus Birutės Navickienės namų duris, pasklinda malonus aromatas – kepa mokyklos užsakytas moliūgų pyragas šventei. Vis negali atsisakyti pagelbėti. „Prašantiems pagalbos turiu atsakymą – gerai, sutinku, viską padarysiu. Taip tėvų įskiepyta – pirmiausia darbas, pagalba kitiems. Šiaip esu eilinis žmogus, mėgstantis paprastumą. Mano gyvenimą lydi trys dalykai, kuriuos aš myliu, gerbiu, tik, aišku, ne viską suspėju – tai maisto ruošimas, mezgimas ir gėlės bei aplinkos puoselėjimas. Viskas patinka, kas aplinkoje natūralu: molis, gintaras, medis, smėlis, akmuo... Tą patį mėgstu ir santykiuose su žmonėmis – draugiškumą, paprastumą, tarpusavio sutarimą. Būk geras ir tau kiti bus geri – taip buvome mokomi, to ir dabar siekiu“, – pradeda pokalbį Krakių seniūnaitijos seniūnaitėB. Navickienė.

Gražina VERŠINSKIENĖ

„Darbo pasiekimai, sulaukus senjoro vardo – tai skaudančios kojos ir silpnėjančios akys, neskaitant... padėkos raštų, Profesinės sąjungos medalio, profesoriaus V. Landsbergio padėkos. Bet vienu labai didžiuojuosi – ten parašyta, jog man vieno jubiliejaus proga dėkoja už tikrą pilietinę poziciją. Visuomenė mane žino kaip mokytoją, mokytojai žino kaip profesinės sąjungos lyderę. Dar esu ir Tarybos narė, Sveikatos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkė, dirbu ir Kontrolės komitete, o jei išvardyti visas komisijas ir darbo grupes – esu barbė devyndarbė. Išsivysčiusioje šalyje būčiau milijonierė, Lietuvoje – kaip ir visi“, – taip save pristato mokytoja Judyta Tekingunduz.

Gražina VERŠINSKIENĖ

Tokiu credo vadovaujasi Mažeikių rajono socialinių paslaugų tarnybos direktorė Zita Jonauskienė, savo darbą glaudžiai susiejusi su meile, atjauta, pagalba silpnesniam, negalinčiam savimi pasirūpinti. Nors veiklos sričių daug, tačiau paklausus, kokiuose darbų verpetuose sukasi, labai trumpai atsakė: „Socialinių paslaugų teikimo organizavimas.“ Jos vadovaujama tarnyba pasirūpina ir Vaikų dienos centrą lankančiu mokinuku, ir seneliais, kuriems reikalinga pagalba namuose, ar pavėžėjimo paslaugos prireikusiems neįgaliesiems, čia ir taip reikalingas Krizių centras...

Gražina VERŠINSKIENĖ

„Kai renkasi būsimi pirmokai, meldžiu Dievą, kad pas mane ateitų tik tie mokiniai, kuriems aš būsiu reikalinga, kuriems reikalingas mano mokymas, auklėjimas ir kurie tikės manimi ir pasitikės, kad galėsiu juos auklėti puikiais žmonėmis, tiksliau – duoti tą pradžią, įdiegti svarbiausias žmoniškąsias vertybes“, – lūkesčiais dalijasi Mažeikių Pavasario pagrindinės mokyklos pradinių klasių mokytoja metodininkė Vita Baubinienė.

Gražina VERŠINSKIENĖ

Tik vakar gražiausiais žodžiais ir padėkomis pagerbti socialiniai darbuotojai jų profesinės dienos proga, o štai Birutė Vaičkienė, savo darbą grindžianti dvasinių dorovinių vertybių pagrindu, socialiniam darbui atidavė 25 metus. Kaip pati pašnekovė sako, šiemet jai net keletas jubiliejų – mat švenčia ir vadybinio darbo 30-metį. Spalį jos vadovaujami Senelių globos namai minės veiklos 25-metį, galima sakyti – beveik pusė savo amžiaus šiai įstaigai paskirta. Prieš reorganizaciją 23 metus po vienu stogu glaudėsi vaikai našlaičiai ir seneliai Mažeikių mieste, paskutiniuosius dvejus metus Plinkšėse.

Gražina VERŠINSKIENĖ

Antanas Erlickis daugelį metų puoselėja tikros kapelos tradicijas ir yra ne vieno kolektyvo vadovas: kapelų „Subatvakaris“, „Nu, lekam“, Mažeikių TAU kapelos „Akordas“, Pikelių mišraus vokalinio ansamblio „Sodžius“, neįgaliųjų mišraus vokalinio ansamblio „Skambesys“. „Po prakaitu dabar repetuojame su neįgaliaisiais, – pokalbį pradeda pašnekovas. – Trečiadienį jau lekiam į Rietavą: prasideda respublikinės apžiūros zonose. Jei čia nugalėtume, rudenį važiuotume į Vilnių. Šiemet pabuvau naujame amplua – vedžiau Petrinių Tirkšliuose liaudiškąją dalį, pristačiau kapelas, ar pavyko, žmonės teįvertina.“

Gražina VERŠINSKIENĖ

1998-aisiais įsikūręs ansamblis „Bočiai“, kuriam nuo pradžios, nuo „Do“ gamos vadovauja Genovaita Jomantienė, šiemet švenčia savo 20-metį ir rugsėjo 16 d. įrodys, kad bočiai dar jauni. Iniciatorė, kad Lietuvos pensininkų sąjungos „Bočiai“ Mažeikių bendrija turėtų ansamblį, buvo bendrijos pirmininkė Monika Sprindienė, kuri pas kultūros namų direktorę atėjo su prašymu skirti vadovą.

Atrasti laiko pokalbiui su VESTA ŠUMILOVAITE-TERTELIENE šiomis dienomis – sudėtinga užduotis: po motinystės atostogų į sceną Keistuolių teatro ir teatro laboratorijos „Atviras ratas“ aktorė sugrįžta visu tempu, repetuodama vaidmenis net trims premjeroms naujajame sezone.

Kai vieni garsiai skalambija apie nesibaigiančias reformas, o kiti – keikia neatliktus darbus, valdžią ir gyvenimo aplinkybes, yra žmonių, kurie ramiai gyvena šalia mūsų, kuria grožį   – ne tik sau, bet ir mums visiems bei dalija šilumą… Prisimename, Motina Teresė sakė: „Nebūtina daryti žygdarbių. Visai pakanka mažų dalykėlių, atliktų su didele meile“… Tuo labai lengvai įsitikini patekęs į rudeniu alsuojančias Smalvas… Tikrai stabtelsi prie namo, kur lyg visa kolona sargybinių – jau rudenį skelbiančių jurginų: vieni gręžia galvas į saulę, antri – lenkiasi žemyn, kiti – tarsi norėdami paklausti, ar jie patys gražiausi, išdidžiai dairosi..

Gražina VERŠINSKIENĖ

Kai vieni Rugsėjo 1-osios šventę nukėlė į darbo dieną, šios dienos paminėti susirinko būrelis krakiškių „mokinių“, kurių mokyklos skambutis jau daug metų nebekviečia į klases. Dažnai jie susibėga prieš Rugsėjo 1-ąją, o šiemet sukako 30 m., kai Birutė Rupkutė-Navickienė baigė Krakių aštuonmetę mokyklą, tad ir panoro pakviesti klasės draugus prisiminti mokslo dienas. Koks susitikimas be mokytojų ir, žinoma, pirmosios mokytojos Emilijos Končienės, kuri šiemet atšventė garbingą 90-mečio jubiliejų. Nors pedagoginę karjerą gal prieš 45 metus baigė, bet gerą, ne vienam mamą atstojusią mokytoją iki šiol daugelis mini šiltu žodžiu. Kadangi mokytoja vis domėjosi, kaip vienas ar kitas buvęs mokinys gyvena, pakvietė ir kitų laidų jos mokinius šiltai, jaukiai pabendrauti savo namuose.

Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ

„Svajoju tyliai ir tikiu, kad svajonės pildosi“, – taip kalba Mažeikių muziejaus direktorius Vaidotas Balzeris. Anot jo, Mažeikių miestas yra brandus, visuomenė sąmoninga, žmonės supranta, kas yra kokybiška: „Žmonių požiūris į kultūrą skirtingas ir poreikiai skirtingi. Kultūrinis gyvenimas verda, įgyvendinami tiek dideli, tiek maži projektai, tik reikia pačiam gyventojui atrasti savo nišą.“