Konglomeratas – gamtos stebuklas ir informacijos lobynas

lobynas

Konglomeratas – nuosėdinė uoliena, žavinti įvairove ir pasakojanti apie praeities geologinius procesus. Ši uoliena susideda iš įvairių dydžių nuosėdų – nuo smulkių smėlio grūdelių iki didelių riedulių, sujungtų cementuojančia medžiaga, dažniausiai kalcitu. Konglomeratas pavadinimą gavo iš lotyniško žodžio „conglomeratus“, reiškiančio „sukauptas, surinktas“. Šis pavadinimas puikiai atspindi konglomeratų susidarymo būdą ir struktūrą.

„Įspūdingos lietuviškos uolos Šeimyniškių konglomeratai (netoli Užpalių) atrodo kaip seni kalnai, bet pirmą kartą Lietuvoje atliktas jų cemento (kalcito) tyrimas nustebino – radiokarboninis datavimas  parodė, kad cemento susidarymo amžius yra 3237±63 metai. O tai – istoriniai laikai, žalvario amžius, kada Užpalių apylinkėse jau gyveno žmonės. Taigi, žvyro klodas susiklojo paskutinio ledlaikio metu, prieš 18–16 tūkst. metų, o jo sucementavimas, t. y. tapimas konglomeratu, įvyko tik  daugiau nei prieš 3 tūkst. metų“, – sako Lietuvos geologijos tarnybos (LGT) vyriausiasis patarėjas dr. Jonas Satkūnas.

Jo teigimu, konglomeratai formuojasi dviem etapais – visų pirma turi būti susiklojęs  rupios ir  laidžios vandeniui  medžiagos klodas ar sluoksnis. Antras etapas – su požeminiu vandeniu į sluoksnį patekę ištirpę hidrokarbonatai dėl koncentracijos kristalizuojasi ir virsta mineralu, sucementuojančiu iki šiol birią medžiagą.

Konglomeratuose galima matyti horizontalų bei įstrižą sluoksniuotumą – tai svarbus geologinių procesų indikatorius. Horizontalus smulkių dalelių sluoksniuotumas dažniausiai rodo ramias sąlygas, pavyzdžiui, stovinčio vandens telkinius. Rupi medžiaga (gargždas, žvirgždas), suklota  horizontaliai, – jau ypač stipraus srauto rezultatas. 

Įstrižas sluoksniuotumas rodo kintančios krypties sroves ar bangavimą baseino priekrantėje.

Konglomeratai vertingi geologams – šių uolienų analizė padeda suprasti praeities aplinkos pokyčius ir geologines sąlygas.

„Lietuvoje konglomeratų išeigos žemės paviršiuje gana retas reiškinys, todėl dauguma jų  yra gamtos paveldo objektai – minėtos Šeimyniškių uolos, Šventoji (Skališkių) ola netoli Vilniaus, Dovainonių, Žiegždrių  atodangos  Kauno marių pakrantėse, Stakių uolos (Dieveniškėse)“, – pastebi geologas.

Taigi, konglomeratai – tarsi gamtos archyvai, saugantys informaciją apie Žemės praeitį ir leidžiantis mums žvilgtelėti į prieš milijonus metų vykusius procesus. Šios uolienos padeda suprasti mūsų planetos istoriją ir evoliuciją, o jų tyrimai prisideda prie geologijos mokslo pažangos.

Tekstą iliustruojančias konglomerato, esančio Antakalnyje, Vilniuje, nuotraukas Lietuvos geologijos tarnybai atsiuntė Gediminas Simniškis. Pasak dr. J. Satkūno, nuosėdinė uoliena konglomeratas – nuostabus gamtos kūrinys: „Matyti horizontalus bei įstrižas sluoksniuotumas, būdingas pleistoceno ledyno tirpsmo suklotoms sąnašoms, vėliau hidrochemiškai sucementuotoms kalcitu. Uola verta būti įtraukta į LGT kuriamą geotopų posistemę.“

 

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode