Ssc pirmasis




V. Mačernis: „Viskas pasauly vieną kartą baigias, kartu neamžinas ir tu – žmogus…“

Tai eilutės iš 1936 metais parašyto V. Mačernio eilėraščio „Rudens žodžiai“. Jais poetas tarsi nusakė ir savo likimą, kuris jauniausiam literatūros klasikui, naujosios lietuvių poezijos pradininkui, vienam pačių reikšmingiausių savo kartos poetų V. Mačerniui buvo negailestingas. Jauno ir talentingo vyro gyvybę nutraukė atsitiktinė artilerijos sviedinio skeveldra. 

Šiemet V. Mačerniui būtų sukakę 100 metų. Minint poeto gimimo jubiliejų, „pavaikščiosime“ „Vytauto Mačernio gimtinės takais...“. Įgyvendindami pirmąją iš 12 projekto dalį, apžvelgsime poeto biografiją.

 

Gimė gausioje šeimoje

Leonas Vytautas Mačernis gimė Telšių apskrities, Alsėdžių valsčiaus (dabar Plungės rajono Žemaičių Kalvarijos seniūnija) Šarnelės kaime ūkininkų Vladislovo ir Elžbietos Mačernių šeimoje 1921 m. birželio 5 d.

Nors stambus Mačernių ūkis buvo praskolintas, tačiau Vytauto tėvas gyveno gana poniškai – mėgo puotauti, medžioti. Gausioje šeimoje (gimė 13 vaikų, užaugo 7) jis buvo antrasis vyriausias. Poeto giminės ir biografai teigia, kad motina laukusi dukters, bet gimus ir antram vaikui berniukui, nusivylė ir nelabai mylėjo Vytautą. Galbūt dėl to jį daugiausia augino senelė, prie kurios vaikas buvo labai prisirišęs. Senelė jį augino, kėlėsi naktimis, o ūgtelėjusiam sekė pasakas. Senolė V. Mačerniui buvo šviesiausias ir gražiausias prisiminimas. Senelė mirė 1934 m., būdama 80 metų. 1938 m. jaučio subadytas mirė tėvas, ir motina liko su 2 paaugusiais bei 5 mažamečiais vaikais.

Būdamas vaikas, Vytautas buvo susimąstęs, užsisklendęs savyje, kažko susikrimtęs. Kartais jį pagaudavo regėjimai ar sapnai vidury dienos. Motinos teigimu, jis mėgdavo tupėti „gandrelyje“ – lizde, kurį buvo įsitaisęs aukštoje pušyje, ir svajodamas žiūrėti į horizontą.

Mokslai

Berniuką skaityti ir rašyti išmokė pasamdyta mokytoja Elžbieta Pilypaitytė, moterėlė iš Kalvarijos. Kelis mėnesius Vytautas lankė Šarnelės pradinę mokyklą, o 1931–1935 m. mokėsi Sedos valdžios vidurinėje mokykloje. Mokslus 1935–1939 m. tęsė Telšių vyskupo Motiejaus Valančiaus gimnazijoje. Gimnazijoje jis buvo vis toks pat susikaupęs, į kažką įsigilinęs, minties ir proto žmogus. Viename laiške pats V. Mačernis rašo: „<…> Aš esu didelis svajotojas ir fantastas, todėl daugiau gyvenu ateitim, tikėjimu, regėjimais. <…> Vizija – tai mano turtas, svajonė – tai mano dabartis, praeitis ir ateitis.“ Ten įsitraukė į jaunųjų ateitininkų veiklą.

1939 m. rudenį įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą, studijavo anglų kalbą ir literatūrą. Priklausė studentų ateitininkų meno draugijai „Šatrija“, kurios kūrėjai bei globėjai buvo Vincas Mykolaitis-Putinas ir Juozas Eretas. Ten drauge su bendraminčiais poetas V. Mačernis rengdavo literatūrines popietes, skaitydavo savo kūrybą, diskutuodavo, dalyvavo Balio Sruogos seminaruose

Studijavo filosofiją

Kai 1940 m. rudenį Teologijos-filosofijos fakultetas iš Kauno buvo perkeltas į Vilnių, išklausęs anglų kalbos kursą 2 semestrus, V. Mačernis pasirinko filosofiją, kurią studijavo iki pat universiteto uždarymo. Laisvalaikiu dirbo Vilniaus senamiesčio ir Dailės muziejaus gidu. Tereikėjo išlaikyti baigiamuosius egzaminus, bet universitetas 1943 m. kovo 17 d. buvo uždarytas.

Grįžo į tėviškę

Baimindamasis, kad nacių okupacinė valdžia neišsiųstų priverstiniams darbams, poetas grįžo į atokiąją Šarnelę, tolyn nuo karo siaubo. Tėviškėje kūrė, į lietuvių kalbą vertė kitų autorių tekstus, tvarkė savo rankraščius. Poeto eilėraščiai buvo publikuojami laikraščiuose „Naujoji Lietuva“ ir „Studentų dienos“. Šarnelėje, rengdamasis išvykti į Paryžių ir studijuoti Sorbonos universitete, savarankiškai mokėsi prancūzų kalbos. Mokėjo net septynias kalbas: vokiečių, prancūzų, anglų, italų, rusų, graikų, lotynų. Tikėjosi dar išmokti hebrajų.

Sužadėtinė

Kaune, vienoje šatrijiečių popietėje, 1939 m. pabaigoje Vytautas Mačernis susipažino su Brone Vildžiūnaite, aukšta, šviesiaplauke studente iš Teisės fakulteto. Jų meilė įsiplieskė Vilniuje 1940 m. pavasarį. Vėliau būsima istorijos mokytoja tapo Vytauto Mačernio sužadėtine, bet jiedu taip ir nespėjo susituokti. B. Vildžiūnaitei 1943 m. rudenį išvykus į Anykščius, susirašinėjimas su poetu tęsėsi iki 1944 m. vasaros.

Po Vytauto Mačernio mirties ji niekuomet neištekėjo.

Žūtis ir kapas

Vytautas Mačernis 1944 m. rudenį apsisprendė trauktis į Vakarus, tačiau nespėjo. Žuvo 1944 m. spalio 7 d. Žemaičių Kalvarijos pakraštyje, kai važiuojantį vežimu pakirto atsitiktinė artilerijos sviedinio skeveldra, atėmusi jauno ir talentingo vaikino gyvybę.

Vytautą, tebesėdintį vežime, bet jau negyvą, arklys, kaip įpratęs, atvežė į Jurkų kiemą. Kaip iš poeto artimųjų ir kitų žmonių pasakojimų yra užrašęs Vytautas Kubilius, tik kitą dieną brolis Vladas, namiškiai ir keli kaimynai, greitomis sukalę karstą, išvažiavo į Žemaičių Kalvariją laidoti poeto. Tačiau netoli miestelio jau dundėjo patrankos, krito artilerijos sviediniai, todėl artimieji velionį paskubomis išsivežė atgal Šarnelėn. Be bažnytinių apeigų ir nešventintoje žemėje, vidury laukų, tėviškės kalnelyje, kurį jis buvo labai pamėgęs, tarp aukštų pušų, eglių ir ąžuolų, kur dažnai ateidavo su savo senole, ten ir palaidojo Vytautą.

Ištremta šeima

Sovietinės represijos neaplenkė Mačernio šeimos – kadangi vyriausiasis brolis Vladas išėjo į mišką (pasirinko slapyvardį Miškinis), į Kareliją buvo ištremta Mačernio motina; iš tremties sugrįžo. 1948 m. nuo išdaviko kulkos žuvo brolis Vladas, o 1950 m. į Taišeto lagerį, iš ten – į Krasnojarsko kraštą ištremta sesuo Valerija.

Vikipedijos ir  macernio.landyne.lt nuotr.

Projektą „Vytauto Mačernio gimtinės takais...“ remia SRTRF.

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode