Festivalis




Paskutinis Kretingos grafas

Mes negalime pasirinkti istorijos, kurią turime išgyventi, bet galime pasirinkti tuos istorijos veikėjus, kurių pavyzdžiu ryžtamės sekti.

Šiandien mes prisimename naujosios, XX amžiaus Lietuvos istorijos įvykį, kurį išgyvenome prieš 80 metų Birželio 23 sukilimą. Būtų labai gražu, labai tauru, kad galėtume pavardėmis įgarsinti kiekvieną to istorinio įvykio dalyvį, paaukojusį savo gyvybę už laisvą, savarankišką Lietuvą, bet darome tiek, kiek galime Šiandien, čia ir dabar, prisimename ir nulenkiame galvas prieš vieną iš jų – paskutinįjį Kretingos grafą Kazimierą Tiškevičių, retai teprisimenamą, nepagerbtą....

Šiandien mes Lietuvoje moderniais save vadinantys Lietuvos piliečiai visaip šaiposi iš patriotiškai nusiteikusių mūsų tautiečių, ir ne tik neapgina praeities iškilių, didvyriškų asmenybių garbės, bet ir pritaria jų niekinimui bei šmeižimui. Mėgiamiausi moraliniai vėzdai, kuriuos „modernieji lietuviai“ naudoja, mėgindami sukompromituoti patriotus, yra bent keli:

  1. Patriotams priskiriamas agresyvusis nacionalizmas, ir tokiu būdu jie sutapatinant su „nacistais“, „fašistais“.
  2. Patriotus mėgstama vaizduoti menko išsilavinimo ir/arba kaimiečius, neragavusius civilizacijos, aukštosios kultūros kvailelius.
  3. Jų reputaciją mėginama suteršti, kaltinant juos dalyvavimu žydų žudyme ar net žudynes organizavus.

Grafas Kazimieras Tiškevičius kaip tik yra tas istorijos veikėjas, kuris vienas pats, savo asmenybe šluote nušluoja tokio tipo kaltinimus.

Pirma: Savo kilme grafas Kazimieras buvo lenkas, tad kaltinti jį lietuvišku nacionalizmu tiesiog juokinga. Jis tiesiog mylėjo tą kraštą, tą šalį, kuriame gimė jis pats, jo tėvas, broliai, seserys.

Gimęs 1896 metų sausio 13 dieną Kretingos dvare, LDK didikų, grafų Aleksandro Tiškevičiaus ir Marijos Puslauskaitės-Tiškevičienės šeimoje, Kazimieras Kretingoje ir užaugo, vasaromis viešėdamas pas močiutę Sofiją Palangoje.. Nuo vaikystės bendravo su tarnautojų, tarnų, kumečių ir miestiečių vaikais, išmoko lietuvių (žemaičių) kalbą.

Baigus Mintaujos/Jelgavos gimnaziją, prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, todėl pilnametystės sulaukęs Kazimieras buvo mobilizuotas į Rusijos imperijos kariuomenę, baigė kavalerijos kadetų mokyklą ir 1915 m. buvo išsiųstas į Rusijos Vakarų frontą kovoti su kaizerinės Vokietijos kariuomene, kur įgijo nemenką karybos patirtį.

Ta patirtis jam ir Lietuvai labai pravertė, kai po bolševikų 1917 metais surengto ginkluoto perversmo Rusijoje, grafas Kazimieras grįžo į Kretingą ir įstojo į Lietuvos kariuomenę. Vadovaudamas Pirmojo kavalerijos pulko kulkosvaidžių eskadronui, dalyvavo Lietuvos Rytuose vykusiose kovose su bolševikinės Rusijos raudongvardiečiais, Šiaurės Lietuvą užpuolusiais bermontininkais (rusų baltagvardiečių ir vokiečių samdiniais) ir Vilniaus kraštą užėmusiais Lenkijos kariuomenės legionieriais. Įvedus karinius laipsnius Kazimieras Tiškevičius tapo leitenantu.

Nepriklausomybės karams pasibaigus, 1921 metais demobilizavosi ir grįžo į Kretingą. Baigęs agronomijos mokslus, padėjo tėvui ūkininkauti dvaro žemėje. Vyresniesiems broliams Stanislovui ir Juozapui Tiškevičiams po Lietuvos valstybės atkūrimo atsidūrus Lenkijoje ir tapus jos piliečiais, Kazimieras liko vieninteliu teisėtu Kretingos dvaro paveldėtoju. Jis rūpinosi dvaro sodyba, rūmų remontu. Nuo 1925 metų pats ėmėsi plėtoti verslą.

Nebuvo jaunasis grafas kažkokia vaikščiojanti dorybė-tobulybė. Pavyzdžiui, daugybė protokolų byloja, jog grafas, kuris važinėdavo anglišku lengvuoju automobiliu „Dodge“, nuolat viršydavo greitį. Dėl to ne sykį buvo baudžiamas administracine tvarka Kretingos apskrities ir Klaipėdos krašto policijos vadų nustatytomis piniginėmis baudomis. Kita vertus, grafas aktyviai dalyvavo Kretingos krašto visuomeniniame gyvenime. Jis buvo renkamas Kretingos apskrities valdybos nariu, Lietuvos verslininkų sąjungos Kretingos skyriaus valdybos pirmininku, Kretingos parapijos katalikiškų organizacijų kongresų ir suvažiavimų organizacinių komitetų nariu ir taip toliau.

Tai ar galima tokį žmogų priskirti prie menkai išsilavinusių, neva primityvių kaimiečių? Žinoma, ne.

Prie grafo nelimpa ir antisemito etiketė, nelimpa bet kokie kaltinimai įsijungus į Birželio sukilimą dėl kokių nors antisemitinių paskatų. Grafo šeima, pradedant pirmuoju Kretingos grafu Juozapu Tiškevičium, su žydais palaikė gerus, ekonominius-finansinius santykius. Jau gerokai po Antrojo pasaulinio karo, Novosibirske (Rusija) gyvenantis Kretingos verslininko Zalmano (Solomono) Tubianskio ainis Maksimas Kostinas, apsilankęs Kretingoje, pasakojo apie tai, kad jo protėviai artimai ir gražiuoju bendravo su grafais Tiškevičiais.

1940 metų vasarą rusams užėmus Kretingą, Tiškevičių rūmuose buvo įrengtas kariškių bendrabutis bei NKVD pasienio kariuomenės karo ligoninė. Kazimieras su tėvu išsikėlė į motinai Marijai Tiškevičienei priklausantį Židikų dvarą Skuodo rajone. Ten jaunasis grafas įsitraukė į pasiruošimą Birželio sukilimui, vadovavo Židikų pulkui. Aktyviai veikiant provokatoriams iš rusų pusės, jų veiksmai buvo prastai koordinuoti, nesuderinti tarpusavyje.

Per vieną iš susirėmimą su besitraukiančiais raudonarmiečiais buvo sunkiai sužeisti keli sukilėliai. Iš rusų atimta trofėjine mašina, vadinama „polutarka“, grafas Kazimieras sužeistuosius 1941 m. birželio 24 d. skubiai išvežė į ligoninę. Tačiau prie Skuodo jau budėję vokiečių kareiviai, manydami, kad sunkvežimiu bando prasiveržti rusai, automobilį apšaudė, o jį vairavusį grafą nukovė. Išsiaiškinus aplinkybes, Kazimieras su keliais sukilėliais buvo palaidotas Narvydžių (Skuodo) kapinėse.  

Frontui nuslinkus į Rytus, žuvusiuosius buvo leista perlaidoti. Židikiškiai buvo išvežti į Židikų kapines, o karstas su grafo Kazimiero palaikais tėvo Aleksandro rūpesčiu parvežtas į Kretingą ir pastatytas grafų Tiškevičių šeimos koplyčios-mauzoliejaus kriptoje.

Atkūrus Lietuvos valstybės nepriklausomybę, 1999 m. sausio 12 d. priimtame įstatyme „Dėl Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos“ konstatuojama: „1941 m. birželio 22–23 d. ginkluotas Lietuvos sukilimas ir Laikinosios Lietuvos vyriausybės 1941 m. birželio 23 d. atsišaukimas išreiškė tautos valią atkurti nepriklausomą valstybę.“ Tačiau šiam atsišaukimui nebuvo suteiktas valstybės teisės akto statusas*.

Vėliau, 2001 metais, vienas sukilimo dalyvių Jonas Algirdas Antanaitis rašė: „Kol mes patys nesuvoksime, kad Birželio sukilimas, vėliau – ginkluota ir neginkluota rezistencija okupantams ir pagaliau – Atgimimo sąjūdžio fenomenas yra tautos dvasinis ir politinis kapitalas, tol jausimės menkesni už kitas tautas.“

Šiandien labai svarbu pabrėžti ir paminėti moralinę sukilimo reikšmę. Prisiminkime - per porą paskutinių nepriklausomos Lietuvos valstybės metų prieš Antrąjį pasaulinį karą trys skirtingos valstybės – Lenkija, Voklietija ir Rusija, - buvo pateikusios Lietuvai ultimatumus, ir visi jie buvo priimti, neparodžius pasipriešinimo. Visuomenę, lietuvių tautą tai, žinoma, stipriai demoralizavo. Psichologiškai net ir po pralaimėjimo pasipriešinęs žmogus paprastai jaučiasi geriau, garbingiau, nei tas, kuris savo pozicijas apleido be kovos. Ir Birželio sukilimas, organizuota karinio pasipriešinimo forma lietuvių tautai grąžino pasitikėjimą savimi, orumą, kuris paskatino ir įkvėpė mūsų tautą apie dešimtmetį trukusiam partizaniniam pasipriešinimui prieš rusiškuosius okupantus. Birželio sukilimo aukų kraujas neleido nuleisti rankų visą sovietinį laikmetį, ryškiu švyturiu švietė lietuvių tautai jos nelengvame kelyje į laisvę. Mūsų pareiga – neduoti tam švyturiui užgesti, neleisti atminčiai išblėsti.

lietuviai.lt nuotr.

 

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode