Parama dėkojame




Sprogimas

Lietuvoje krantotyros mokslas buvo, bet dabar nėra

Po to, kai mirė akademikas, profesorius Vytautas Gudelis (laisvai kalbėjęs angliškai, lenkiškai, vokiškai ir rusiškai), buvęs Šiaurės Europos krantų komisijos viceprezidentas, o 1961 m. Varšuvoje tapęs Tarptautinės sąjungos kvarterui tirti (INQUA) nariu, vėliau INQUA komisijos Šiaurės Europos krantinėms linijoms ir geodezininkų sąjungos Holoceno komisijos nariu, krantotyros mokslas Lietuvoje numirė kartu su akademiku.

Vytautas Gudelis buvo kviečiamas dalyvauti įvairiose TSRS ir Vakarų Europos šalių mokslo organizacijų veiklose ir programose. 1992 m. Upsalos universitetas suteikė V. Gudeliui garbės daktaro vardą, 1994 m. jis buvo paskelbtas tarptautinio fondo Via Baltica premijos laureatu, 1995 m. išrinktas Europos Sąjungos Krantų apsaugos asociacijos (EUCC) garbės nariu.

Lietuvoje mažai kas girdėjo, kad V. Gudelis buvo įkūręs naują Krantotyros laboratoriją, kuri, deja, vėliau buvo sunaikinta ir daugiau Lietuvoje niekas apie krantotyrą nežino ir neišmano.

Nuotraukoje Škotijos Aberdyno pajūrio smėlio plovimą stabdantys banglaužiai (molai) – štai jau koks rezultatas, o prieš penkis metus pliažų smėlis buvo nuplautas iki žole užsodinto kopos, net kelio nebuvo...

Nuotraukoje banglaužiais yra saugomi Odros upės krantai nuo potvynių išplovimų ir vagos keitimo.

Kiekvienas lietuvis, pabuvojęs Anglijos pietinėje dalyje (Brighton), pajūryje matė banglaužius, išdė

stytus kas 100 metrų, kad išplatėtų smėliniai pliažai, užtat čia galima maudytis ir esant dideliam bangavimui.

Vien tik Lietuvoje pliažus valdo sukčiai pilstantys vogtą karjerų smėlį ar piročkinai, kuriems svarbiausia pardavinėti gelbėjimo liemenes, o ne rūpintis skęstančiųjų gelbėjimu, ypač kai pajūryje be banglaužių po kiekvieno didesnio bangavimo susidaro pavojingos gilios duobės.

Po karo radau 1923 metų Mėmelio gelbėtojų stoties instrukciją, kur buvo išaiškinta kaip susidaro prie jūros pakrančių duobės: jūros srovės teka tik iš pietų į šiaurę, o kai pučia šiaurės ir šiaurės vakarų vėjai (suominis), susidariusios bangos su jūros srove suformuoja verpetus ir tie išplauna duobes kartais net prie pat kranto. Besimaudantys gali į tą duobę įkristi arba prie kranto, arba eidami sekliu atabradu lygiagrečiai su krantu. Kai tebėra bangavimas, verpete susidariusi stipri srovė pasigauna žmogų arba net gelbėjimo valtį ir ima nešti į jūrą. Tai srovei priešintis nereikia, nes ir pačiam geriausiam plaukikui, ir net 6 vyrų gelbėjimo valties įgulai gali neužtekti fizinių jėgų grįžtant į krantą kovoti su srove, nepanikuoti ir taupant jėgas leisti nunešamam toliau į jūrą, kur srovė neteks savo galios ir toliau dešinėje bangos patį žmogų ar gelbėtojų valtį priplaks prie kranto...

Jei Lietuvos, ypač Klaipėdos „mokslininkai“ už ubago išmaldą tarnaujantys vagims smėlio pilstytojams turėtų nors kiek garbės ir orumo, Šventosios uostas jau galėjo mažiausiai dvidešimt metų būti antruoju Lietuvos uostu. Tam iš abiejų į uosto įplaukimą ilgųjų banglaužių (molų) pakrantėse reikėjo tik sukalti medinius polius arba sukrauti betoninių žinginių (angliškai - Tetrapod blocks) banglaužius (molus), globiančius jūros plaunamą smėlį. Kas šito nesupranta, atsakingai pareiškiu, - yra arba Lietuvos priešas, arba už pinigus tarnauja užsienio uostų savininkams.

Štai Jums šių metų sausio mėn. vaizdeliai iš Italijos, Kalabrijos regiono Paolo kurorto, kurio 17 tūkstančių gyventojų iš savo pačių surinktų lėšų nykstantį lengvai nuplaunamo vulkaninio pilko smėlio pliažą apsaugojo nuo audrų išplovimo ir net akivaizdžiai padidino. O tuo pačiu padėjo augti bei plėtoti tarptautinį turizmą į savo išskirtinio vulkaninio gydomojo smėlio kurortą...

Išvada: per dvidešimt penkerius metus Klaipėdos, Palangos ir Neringos valdininkai nesugebėjo, nesugeba ir jau nebesugebės rūpinti ne tik piliečių, bet ir savo gyvenimu. Matyti, kad jiems rūpi bet kokiais būdais gauti pinigų tik sau ir kuo greičiau, o po to kaip galima sparčiau ir toliau išvykti iš Lietuvos, - juk ne be reikalo visokie daukšiai ir buvę merai perkasi vilas prie Juodosios jūros Bulgarijoje...

Dar kartą kartoju - pajūrio gyventojai turėtų įsisąmoninti, kad Baltijos jūrų srovės Lietuvos pajūryje teka iš pietų į šiaurę, o pliažų smėlio išplovimas prasideda tada, kai pučia šiaurinis arba šiaurės vakarų (suominis) vėjas ir palei pakrantę susidarę sūkuriai, verpetai pasiglemžia pliažų smėlį ir ima jį nešti į jūrą.

Tai jau kiek metų aiškiai visiems matyti kas atsitiko ir kasmet atsitinka su Palangos pliažu, kai buvo nuardytas Palangos tilto banglaužys (molas), o akmenys panaudoti Palangos vilų pamatų statybai.

Apie Šventosios uostą

Šventosios uosto buvimas nuo viduramžių trukdė lenkams, vokiečiams ir švedams, net rusams.

Keli šimtmečiai aiškiai įtikino, kas atsitiko Šventosios uostui, kai Šiaurės karo metu 1701 m. devyni Švedijos karo laivai užvertė įėjimą į Šventosios uostą akmenimis ir išardė Šventosios uosto banglaužius (molus), tam, kad Šventosios uostas nekonkuruotų su Švedijos uostais. Paliktas buvo tik pietinis banglaužys (molas) tam tikslui, kad lietuviai niekada negalėtų atstatyti Šventosios uosto, kad likęs pietinis banglaužys (molas) glaustų, kauptų prie savęs audrų bangų nešiojamą smėlį prie Šventosios upės žiočių, sudarytų seklumas ir į Šventosios upės žiotis galėtų įplaukti tik mažos valtelės.

Šventosios uostą atnaujinti tarėsi dar XVIII a. lenkai ir lietuviai, bet nepavyko. Carinės rusų valdžios norai 1891 m. įsteigti Jūros mokyklą ir tuo būdu palaikyti Šventojoje jūrinę dvasią taip pat liko tik norais.

1921 m. Šventosios uostas, arbitražo keliu nustatant Lietuvos ir Latvijos sieną, perduotas Lietuvai. Tuomet 1922-1930 m. aktyviai vyko ,,žvejų ir mažos prekybos“ Šventosios uosto statyba, užnašų nepraleidžiančių molų statyba ,,iš vietos medžiagų - akmens ir medžio“.

Dar 1876 m. statyta žemseme ,,Klaipėda“, kurios našumas 60 m3/val., 1927 m. vykdyti ,,žemės sėmimo“ arba gilinimo iki 2-3 m darbai, tačiau užbaigti tik 1930 m. O 1927-1930 m. vystyta ne tik infrastruktūra, bet ir kopų sutvirtinimai karklais, kelių, jungiančių uostą su Palangos-Liepojos keliu, statyba. Šio laikotarpio statinių, nors ir paveiktų gamtinių jėgų, yra išlikę.

Vaizdai iš palydovų rodo kaip vyksta smėlio nešimas iš jūros prie Šventosios upės žiočių, kai pučia suominis (šiaurės vakarų) vėjas. Manau reikėtų Lietuvos Vyriausybę ir Seimo narius, pajūrio valdininkus, verslininkus ir pseudo mokslininkus išmokyti dirbti kompiuteriu, tada jie galėtų Žemės palydovų fotografuotais ir filmuotais kadrais patys stebėti kokie pokyčiai vyksta mūsų Baltijos jūros pakrantėse.

Iš malūnsparnio darytos nuotraukos akivaizdžiai įrodė kaip suominis vėjas smėliu uosto žiotis užneša greičiau, nei jį išsemia žemsiurbė. Mūsų dienomis dronų pagalba būtų galima ir seimūnams, ir pseudomokslininkams įrodyti, kas iš tiesų vyksta prie Šventosios upės žiočių...

Be to ir naujas Šventosios uosto projektas yra sukurtas arba neišmanėlių, arba sukčių sukčiams. Pinigai už mulkinimui skirtą projektą jau pasidalinti. Tačiau didysis paradoksas slypi tame, kad šį uostą prieš kelis šimtmečius švedai išgriovė, o mūsų dienomis „Sweco Lietuva“„projektuoja“ Švedijai konkurentingą uostą?!!

Jeigu projektas būtų įgyvendintas ir būtų pastatyti projekte nurodyti banglaužiai (molai), tai prie jo įplaukimo kanalo net po 3 balų audros susidarytų kalvos sunešto smėlio, o tada ir mažytis kateriukas į naują uostą negalės įplaukti...

Pažiūrėkime kaip švedų suprojektavo Šventosios uostą. Visų pirma jis yra suprojektuotas plokščiadugnėms, o ne kylinėms jachtoms ir nedideliems kateriams, gal dar vandens motociklams. Šiaurinis banglaužys (molas) yra orientuotas į pietus. Įplaukimas į uostą labai siauras, o pietinis banglaužys molas yra ilgesnis, projektuojamas smėlio gaudymui. Pagooglinkit ir iš palydovų darytų nuotraukų pamatysite kaip esant suominiam (šiaurės vakarų) vėjui vyksta smėlio išplovimas ir sunešimas. Taigi, po vienos didesnės audros arba dvejų mažesnių audrelių įplaukimas į naująjį uosta bus visiškai užneštas smėliu. Kaip reikėtų projektuoti banglaužius ir įplauką, galėčiau patarti.

Jei pažiūrėtumėte į Europos žemėlapį, tai Lenkijos uostai Gdynė, Gdanskas, Svinouiustė, Ustka, Ščecinas, Vokietijos uostai Rostokas, Vismaras, Liubekas, Kylis, Hamburgas, Bremenas, Emdenas ir kitų Europos šalių uostai yra įrengti ne prie upių žiočių, o toliau upės vagoje arba net upėse žemyno gilumoje.

Vien tik lietuviai, kuriems vadovauja iš gūdaus tamsaus žemdirbiško kaimo kilę ir žagrės rankeną neatplėšiamai įsikibę valdžiažmogiai, niekaip nesugeba suprasti uostų reikšmės savo šalies ūkiui... Ekonominiais tikslais naują giliavandenį uostą rekėtų projektuoti ir rengti Šventosios upėje, o ne jūroje prie pat žiočių.

P.S. Uostų direkcija jau sumanė ilginti Klaipėdos uosto įplaukos banglaužius (molus). Prieš keliasdešimt metų, tvarkant banglaužius (molus) už 300 milijonų litų buvo vežami akmenys net iš Švedijos. Kiek uždirbo švedai ir keli lietuviai niekas nežino ir niekas žinoti nenori, bet Klaipėdos cemento gamykla bankrutavo negavusi nė vieno užsakymo betoninių žinginių-blokų gamybai (tuos blokus galite matyti įplaukos banglaužių pradžios apsaugoje - tokie pirštuoti, angliškai - Tetrapod blocks). Šios gamyklos vietoje dabar stovi prekybos centras „Akropolis“.

  

Nuotraukoje lietuviški betoniniai Tetrapod blokai       Nuotraukoje Švedijos akmenys

Jei dabar Klaipėdos uosto bangolaužių (molų) pratęsimui, ilginimui būtų dedami betoniniai Tetrapod blokai, Lietuvos cemento ir betono gamyklos turėtų milijoninius užsakymus, o visi be išimties Lietuvos žmonės gerai apmokamą darbą. 

Be to, jeigu Lietuvoje būtų nors vienas protingas ir toliaregis verslininkas, suprantantis, kad vykstant klimato atšilimui vyksta visuotinė okeanų ir jūrų pakrančių erozija - pakrančių ir pliažų smėlio nuplovimai, galėtų uždirbti ne milijonus, o milijardų milijardus pinigų. Tas pat vyksta ir upėse, - net Europoje siaubingai padidėjus potvyniams, upės išeina iš krantų, keičia vagas, nuneša pastatus ir tiltus, jų apsaugai geriausiai tinka tik Tetrapod blokai.

Tradicinė vandenynų ir jūrų pakrančių apsauga mediniais poliais yra ypatingai brangi, nes tam reikia brangios medienos, brangios specialios plaukiojančios kalimo technikos, daug energijos, darbo jėgos ir daug laiko.

Jeigu Lietuvos verslininkai savo statomų banglaužių (molų) iš lietuviškų betoninių Tetrapod blokų Baltijos jūros krantų apsaugai parodytų (pradėti reikėtų nuo Melnragės), kad tai yra pati efektingiausia, pigiausia ir greičiausia priemonė, nes betoninius žinginius galima plukdyti kur tik nori ir iš desantinių valčių krano pagalba iškrauti bet kokoje okeano ar jūros pakrantėje, bet kokiame gylyje. Tada betoninių Tetrapod blokų gamybai būtų galima įdarbinti visus Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Baltarusijos ir Ukrainos žvyro karjerus, cemento, armatūros ir betono gamyklas...  

                  

Į Lietuvą atvykęs Prancūzijos klimatologas Laurentas Boppas, duodamas išskirtinį interviu portalui grynas.lt, paaiškino, kokias didžiausias klimato atšilimo pasekmes pajus Lietuva.

Laukia labai karštos vasaros 

Prancūzų instituto Lietuvoje kvietimu mūsų šalyje apsilankęs L. Boppas  teigia, kad Lietuvoje 2016 metų vasara gali būti dar karštesnė. Dėl klimato kaitos, pasak specialisto, tirpsta ne vien ledynai – didžiuliai pakitimai jaučiami ir amžino įšalo žemėje. 

Kaip vieną iš neigiamų klimato kaitos padarinių L. Boppas įvardija kylantį vandenynų lygį. Ateityje prognozuojami potvyniai, dėl kurių gali būti užlietos salos ir netoli jūrų esantys regionai. Dėl to pabėgėlių skaičius, anot pašnekovo, dar didės. 

„Klimato kaita padarys didelę žalą visų regionų žmonėms ir jų veikloms. Pavyzdžiui, Europoje viena iš bėdų bus jūros lygio kilimas. Dėl to padaugės potvynių šalyse, kurios yra netoli vandenynų ar jūrų. Per pastaruosius 100 metų bendras vandenynų pakilimas virš jūros lygio siekia 20 centimetrų. Yra nemaža tikimybė, kad XXI amžiuje vandenynų lygis pakils ne centimetrais, o visu metru. Galima įsivaizduoti, kokias problemas tai sukels infrastruktūroms. O pietinėms ir vidurio Europos šalims gresia didelės sausros, kurios naikins agrokultūrą“, – sakė klimatologas. 

Ekspertas tikina, kad visos Vakarų Europos šalys pajus, ką reiškia dideli karščiai. Ne išimtis ir Lietuva.

„Dėl Baltijos jūros Lietuva taip pat patenka į rizikos zoną. Šios šalies neaplenks didelės karščio bangos vasarų metu. Lietuvos klimatas labai panašus į Prancūzijos, abiejose šalyse per pastaruosius metus vasaros buvo karštesnės nei įprastai. Itin didelės sausros Prancūzijoje buvo 2003 metais. Klimatologai mano, kad tokio galingumo karščio bangos pasireikš visoje Vakarų Europoje ateinančių metų vasarą. Žiemos taps taip pat šiltesnės, kas sukels neigiamų padarinių ekosistemoms. Lietuvoje turėtų pasikeisti rudens ir pavasario charakteristikos, tačiau nemanau, kad šie metų laikai išnyks“, – komentavo specialistas. 

Nekalbu apie nukriošusius bukagalvius seimūnus, kurie metų metais perrenkami savo tautos genocidui ir korumpuoto „verslo“, naudingo tik atskirų asmenų, o ne tautos turtinimui.

Pagalvokite kas naudingiau: Klaipėdos „Akropolis“, milijardinius pelnus nešantis tik keliems namavičiams, ar jį nugriovus ir atstačius betono gamyklą, kur galėtų dirbti ir milijonus uždirbti milijonai lietuvių...

Pagalvokite apie pokyčius: 1989 metų gyventojų surašymo duomenimis Klaipėdoje buvo 203 tūkstančiai gyventojų ir 40 klerkų savivaldybėje. Mūsų dienomis Klaipėdoje beliko tik apie 120 tūkstančių gyventojų, o savivaldybėje klerkų (činovnikų) padaugėjo iki 500...

Vincentas SAKAS,

VšĮ „Ekologinė Tėvynė” direktorius

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode