Žūties vietos – žymėti ar ne?

      Neseniai „Būdui žemaičių“ kalbantis su miesto seniūnu ir keletu mažeikiškių, iškilo klausimas, ar reikia žmogaus žūties vietoje dėti gėlių, deginti žvakes, toje vietoje sodinti medžius ar statyti kryžius bei kaip nors kitaip pažymėti. Kam tai reikalinga – žuvusiajam ar jo artimiesiems, o gal kaip įspėjimas nedrausmingiems eismo dalyviams?

 

 Neaiškios tradicijos

      Pasak Mažeikių seniūnijos seniūno Šarūno Armono, pasidomėjus gyventojų nuomonė, dauguma pageidavo nuimti gėlių krepšelius ir žvakes. „Praėjusią savaitę sustojau prie pėsčiųjų perėjos netoli „Ąžuolo“, kur žuvo mažeikiškis, ten sudėtos purvinos, nudulkėjusios dirbtinės gėlės. Naktimis dega purvinas žibintas, kaip jį pavadinti. Retoriškai galėčiau paklausti, ką tai reiškia. Žmonės sako, kad tai trukdo, blaško dėmesį. Koks tai ryšys? Pas mus daug papročių, kurie neturi paaiškinimo, – mintimis dalijosi seniūnas. – Sakykim, nuotakų nešimas per tiltus. Kai pradėjo aiškintis, pasirodė, jog čia buvusio Leningrado, dabar Sankt Peterburgo, taksistų išmonė, kad uždirbtų daugiau, kad jaunavedžių kelionė ilgiau truktų. Spynų kabinimas taip pat. Paryžiuje per Seną vieno tilto turėklai lūžta nuo jų. Galbūt visas mūsų gyvenimas pastatytas ant tradicijų, kurios susiformuoja anksčiau ar vėliau, bet ką čia reiškia tas žūties vietų žymėjimas? Jei aš svarstyčiau pats garsiai, man ta vieta, kur žuvo artimas, būtų labai skausminga, pro tą vietą nenorėčiau net važiuoti, tai skaudžių atsiminimų vieta. Kur yra mūšių vietos, yra obeliskai, ten daug žmonių žuvę, tai yra atminimo vietos. Jeigu mes kiekvienas dabar pradėtume atminti, kur žmogus žuvo ar jo dvasia atsiskyrė, tai ligoninėse visose pakampėse ar aplink ligoninę turėtų būti pridėta gėlių ir degti žvakės. Dar net sodinami medeliai ant pat kelio šlaito, kur pats gali nukentėti. Ta tradicija labai neaiški. Žmogaus siela atsiskiria per dvi–tris dienas, galų gale net karsto prašo neapkrauti gėlėmis. Žmonės klausia, kam ta pažymėta vieta reikalinga. Toje perėjoje žuvo garbingas žmogus, bet ta vieta nei pagerbti, nei atminti netinka. Žmonės kraipo galvas, nesupranta, piktinasi. Reikėtų laikytis miesto tvarkymo taisyklių, kitų teisės aktų. Tiesiogiai nepasakyta, kad tai miesto teršimas, bet kiti taip mano.“

Niekas nesikreipė

      „Būdui žemaičių“ pasiteiravus Mažeikių rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos ir eismo priežiūros poskyrio viršininko Nerijaus Gurausko, ar gėlės, žvakės, medžiai avarijos vietose netrukdo eismui, neblaško eismo dalyvių dėmesio, viršininkas atsakė, jog iki šiol tuo klausimu niekada nebuvo gauta iš žmonių nė vieno pastebėjimo ir jokių priekaištų. „Ši pagerbimo forma, kiek aš žinau, nėra įteisinta ir, kiek man žinoma, nėra nustatyta kažkokiais reglamentuojančiais teisės aktais, čia yra kiekvieno kelio savininko, kiekvienos savivaldybės teisė leisti taip pagerbti žuvusiuosius keliuose ir gatvėse“, – sakė N. Gurauskas.

Gedulo ženklas

Pasak Savivaldybės Švietimo skyriaus vyr. specialistės Violenitos Juškevičiūtės,laidotuvių papročių tyrinėjimas ir šiaip yra įdomi mokslininkų tyrinėjimo sritis. Jos nuomone, tradicinis mirusiojo pagerbimas, pasireiškiantis išoriniais ir vidiniais ženklais, apranga ir elgesiu, pats priimtiniausias. „Žūties vietų ženklinimas taip pat nėra naujas ar sovietmečiu atsiradęs reiškinys. Esu skaičiusi senojoje tradicijoje, kad žūties vietoje pasilieka netikėta mirtimi mirusio siela. Tokie žymėjimai žinomi ir Žemaitijoje jau XIX  a. pabaigoje, – sakė V. Juškevičiūtė. – Gal kažko ir nereikėtų, vertinti sunku, nes toks gedulo pasireiškimas yra daugiau gedinčio žmogaus psichologinė būsena. Man prasmingas atrodo medžių sodinimas pakelėse, o kryžių statymas partizanų žūties vietose, atminimo ženklų statymas išnykusių kaimų vietose.“

Mažeikių muziejaus muziejininkės Jūratės Miliauskytės teigimu, nuo senovės pakelėse, prie namų buvo statomi koplytstulpiai, koplytėlės, kad apsaugotų namus, į karą išėjusiems, kad sugrįžtų, o ir kapeliai buvo arti namų. Gal dėl to ir išlikęs tas paprotys žymėti tą vietą, ypač kai žmogus išeina staiga, netikėtai. „Aišku, tai turėtų būti daroma, kol žmogui to reikia, kol jis prižiūri tą vietą, tai galbūt viena iš gedulo formų, bet jeigu pamiršta surinkti sudžiūvusias gėles, išdegusias žvakes, tai jau šiukšlinimas. Tai jau ne pagarba žuvusiajam, o parodymas, kad pamiršau. Na, o medeliai pakelėse tai jau ilgesniam prisiminimui, nors dabar nebelabai sodina“, – sakė J. Miliauskytė.

Nėra būtinybės

      Viekšnių gimnazijos tikybos mokytojas Paulius Auryla teigia, kad nėra jokios būtinybės ženklinti žūties vietų, o ypač avarijose keliuose. Žmonės išmąsto visokius simbolius ir tikrai kartais matyti, kad perdėtai daug tam skiria laiko ir finansų. „Aš ir pats esu pastebėjęs, kad būna deginamos žvakutės, dedami krepšeliai su gėlėmis ar sodinami medeliai ir aptveriami tvorelėmis... Kam? Na, galėtų būti kaip ženklas vairuotojams susimąstyti, bet atrodo, kad lietuvis tam jau turi imunitetą ir šitie ženklai nieko nesudrausmina, o gal vienam kitam ir padeda prisiminti, kad yra toks Dievo įsakymas kaip NEŽUDYK, o tai reiškia, kad pirmiausia savęs nežudyk ir, suprantama, kito, kuris sėdi šalia ar eina kelkraščiu, o kartais ir perėjoje“, – išsakė savo nuomonę P. Auryla. 

Pasak mokytojo, tiesą sakant, žuvusiems tai neturi jokios reikšmės, ar ta vieta bus paženklinta, ar ne: „Bet suprantu, kad žmonės, paveikti staigios ir netikėtos mylimo žmogaus netekties, nori visais būdais jam padėti, o čia ir pasirodo žmogaus tikėjimo brangumas bei religinis ir emocinis raštingumas. Jis dabar tikrai labai sumenko ir todėl tapo pilnas visokiausių „ekstrasenų šou“ TV laidų iškraipytas. Per tokias laidas gyvieji prisižiūri, kaip ten tos „nelaimingųjų“ staiga žuvusiųjų sielos „klaidžioja“ ir neranda ramybės, tada būna „mokomi“, kaip tai sielai padėti. Kai žmonės neskiria laiko savo tikėjimui, o kalbu apie krikščionybę, tai apsiriboja tik išorinių ritualų ar ženklų mechanišku naudojimu, kas yra vadinama magija. Manau, kad taip nutiko ir su žuvimo vietų paženklinimu keliuose. Tai labiau magiškas arba psichologinis nusiraminimo mechaniškas veiksmas nesigilinant į tų veiksmų prasmę (kažkas taip padarė ir kiti ima taip elgtis, nes pamatė važiuodamas keliu, o kam...). Aišku, visai kitaip, kai mes paženkliname istorines partizanų ar kitų tautos didvyrių žūties vietas, nes jos mums turi priminti ir istoriją, nes iš praeities mes stiprybės semiamės, o  per šias paženklintas žmonių kančios vietas mes auginame ateities kartas ir mokome pastebėti ir priimti kitų pasiaukojimą.“

P. Aurylos nuomone, kai žmogus mirė ar žuvo, svarbu malda už jį, nes Šventas Raštas mus moko „kadangi šventa ir dievota mintis „yra melstis“ už mirusiuosius, kad jie būtų išvaduoti iš [...] nuodėmės“ (2 Mak 12, 45–46) (Katekizmas, Nr. 958), todėl reiktų suprasti, kad visi šitie dalykai pakelėse nereikalingi, nes, jei žmogus nori aplankyti ar pagerbti žuvusįjį, gali eiti prie jo kapo, o ne prie žūties vietos, na, nebent tai būtų kokia pamokanti akcija, kad kiti išvengtų nelaimių.

„Mūsų senoliai turėjo gražius ženklus pakelėse ar kryžkelėse ir tai buvo maldos ir Dievo globos prašymo ženklai: koplytėlės, kryžiai, o dabar dauguma jų supuvo ir naujų kaimai labai retai pastato. Yra vienas kitas kaimas, bet daugelis pasigavo madą statyti prie ribos kažkokius stulpus su kaimo pavadinimu, ką tai reiškia? Juk yra kaimo pavadinimas ant ženklo, kam dar ant stulpo tą pavadinimą užrašyti? – mintimis dalijosi P. Auryla. – Kelias mūsų senoliams turėjo ir daug sakralumo, kurį mes iššvaistėm... Prisiminiau Viekšnių kanauninko V. Gauronskio  pasakojimą, kaip jam, dar mažam vaikui, jo bobutė, su kuria ėjo iš Purvių kaimo į Viekšnius, pamokymą davė, kad kelias turi sakralumo – šventumo. Prisiminė kanauninkas, kad būdamas kokių 5 metų ir eidamas pėsčiomis į Viekšnius užsimanė nusišlapinti ir jau tai ketino daryti kiek į priekį pabėgęs tiesiai ant kelio, kai bobutė sušuko: „Nedaryk čia, o bėk į mišką, nes, suprask vaikeli, o jei šiuo keliu kada į kaimą koks kunigėlis Dievulį (Švč. Sakramentą) kokiam sergančiam žmogui neš, o tu čia taip negražiai būsi padaręs.“ Štai jums kaimo žmogaus pedagogika ir kaip tai paliesdavo žmogaus širdį, kad net po 70 metų tai prisimenama. Kokiais žodžiais ar ženklais mes šiandien turime kalbėti, kad suprastume sakralumo vertę, kad net ir keliu Dievas keliauja pas žmogų ir kad visada turim išlikti Žmogumi.“ 

      Apibendrindamas savo mintis, tikybos mokytojas tikino, kad tos visos išgalvotos įamžinimo, pagerbimo ar sielų „išvadavimo“ vietos nieko nereiškia, bet galima taip žaisti, jei kelininkai ir įstatymai leidžia, o ir žmogui nuo to ramiau. 

Komentarai  

+3 #1 2016-03-16 12:34
manau kai žūva gal ir reikia pagerbti,bet paskui tai ne,nevieta paminklams tokiose vietose,tam yra kapinęs
Cituoti

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode