Reklama 2

Antropologas S. Matulevičius: turime galvoti apie tapimą komercine visuomene

Verslas savaime nėra nieko blogo, nors Lietuvoje į verslininkus tiek visuomenė, tiek valdžia žiūri įtariai ir tai sumažina paramos galimybes, sako antropologas, verslo konsultantas, ISM lektorius Saulius Matulevičius.

Kultūros sritis beveik visais laikais buvo remiama, kadangi nekuria apčiuopiamos pridėtinės vertės. Kiek verslas šiandien reflektuoja savo galią ir kartu privilegiją palaikyti kultūros gyvenimą, kurio mecenavimas anksčiau buvo sutelktas išskirtinai aristokratijos rankose?

Taip, aristokratija anksčiau buvo ta grupė, kuri disponavo tiek materialiais, tiek galios ištekliais, tačiau jie buvo gana mažai ribojami ir galėjo visiškai laisvai rinktis ką, kaip ir kiek funduoti. Iš tikrųjų tai buvo jų kūrybos, jų prestižo reikalas. Valstybė to nereguliavo. Dabar situacija pasikeitusi – valstybės teisinis aparatas stipriai reguliuoja panašaus pobūdžio veiklą. Iš esmės dabar yra du konkuruojantys valstybinio aparato modeliai – liberalusis, pasisakantis už mažą ir stiprų biurokratinį aparatą, ir konservatyvusis – palaikantis mažą, bet labai stiprų reguliavimą. Todėl, turėdami didžiulį ir kontroliuojantį valstybės mechanizmą, nieko panašaus į tai, kas buvo aristokratijos parama, negalime tikėtis.

Rėmimo problema iškyla ir dėl menko Lietuvos mokesčių sistemos mecenavimo pritaikymo. Jeigu įmonė sugalvoja remti paramos gavėją, tuomet ji gauna tam tikrų mokestinių lengvatų, mažiau apmokestinamas pelnas, neapmokestinami dividendai ir pan. Bet jeigu turtingas asmuo nori funduoti asmeniškai, tada mokestiniai nuostoliai būna apie 50 proc. Tad rėmimas Lietuvoje nėra sutvarkytas, ir žmonės nėra skatinami remti. Aristokratija buvo visai kas kita – jie turėjo pinigų ir galėjo su jais elgtis visiškai laisvai.

Kitas problemos aspektas – verslo baimė remti. Tarkime, jei paramos gavėjas yra kaip nors susijęs su politika – neišvengiamos mokesčių inspekcijos, auditai. Jei kam nors politikoje nepatinka, ką verslas remia, pradedama naudotis tais galios svertais, kurių remiantys žmonės labiausiai bijo. Inspekcija visada stengiasi surasti klaidų, nes jeigu jų neranda – blogai dirba. Pavyzdžiui, mano pažįstamas vienos įmonės vadovas parėmė politiko kampaniją, kuri jam buvo labai priimtina vertybiniu atžvilgiu, ir greitai sulaukė dėmesio iš mokesčių inspekcijos.

Trečias dalykas, verslininkai yra labai pragmatiški žmonės. Kai ateini į verslą, tu arba esi pragmatiškas, arba atsilieki. Todėl tie, kurie sėkmingai dirba versle, sugebėjo sutvarkyti savo įmones – padidinti efektyvumą, taupumą. Jie jau yra pamatę, kiek daug Lietuvos nevyriausybinių organizacijų naudoja pinigus itin neefektyviai. Šios organizacijos nėra išmokusios dirbti taip, kad sukurtų realų apčiuopiamą produktą. Tarkime, jei tai projektas – dažnai trūksta aiškiai suformuluotų tikslų, uždavinių, siekinių, kurie kartu būtų ir tvarūs, ir turėtų išliekamąją vertę. Šioje vietoje sektorius labai nesutvarkytas, nes daug pinigų išleidžiama biurokratiniam aparatui tvarkyti, o produktyvumas – itin žemas. Todėl neretai verslininkai naudoja kitą strategiją – remia ne sistemas ar struktūras, o žmones. Pavyzdžiui, konkretų žmogų išsiunčia studijuoti. Tai yra pusė, kurios nesantieji versle nemato.

Ne mažiau svarbus problemos aspektas – įtampa tarp valstybės, verslo ir paprastų žmonių. Verslininkams staiga pasikeisti ir imti funduoti labai sunku dėl dviejų priežasčių. Tiek žmonės, tiek valstybė yra tarsi savotiškoje politinėje sąjungoje, nes kartu palaiko idėją, kad visų Lietuvos problemų šaltinis yra verslas. Tai vis dar neišnykusi marksistinė linija mūsų regione, marginalizuojanti verslumą. Tie, kas pas mus buvo spekuliantai ir sukčiai, Vakaruose buvo tiesiog verslininkai. Jeigu sovietmečiu dirbdavai turguje, niekam nepasakodavai, nes tai reiškė, jog niekur nedirbi, esi bedarbis. Dirbdavai tik tada, jei priklausydavai valstybiniam aparatui. Ligoninė, mokykla, partinės institucijos, profsąjungos, gamyklos – visa, kas buvo kontroliuojama valstybės, buvo suvokiama kaip darbas. Visi darbai už valstybinių institucijų ribų buvo laikomi nedarbu, tarp jų ir kolūkiai. Pavyzdžiui, antropologinės studijos, tiriančios laikotarpį iškart po nepriklausomybės, atskleidžia, kad mokytojai slapta prekiaudavo Gariūnuose ir užsidirbdavo keletą kartų daugiau nei mokykloje, bet niekam apie tai nepasakodavo. Nes tai buvo spekuliavimas, o tikrasis darbas – mokykloje.

Ir dėl to verslo sferos prestižui buvo stipriai pakenkta?

Taip, ištisa verslininkų karta užaugo marginalizuojama. Visi pradėjo nuo spekuliantų ir aferistų. Jie buvo tokiais laikomi ir iš tiesų atitiko tuos socialinius lūkesčius, kadangi mes, kaip visuomenė, nustūmėm juos į paribius. Žmogus tokia būtybė – kokius lūkesčius į jį projektuoji, tokius jis ir ima atitikti. Tad ši bendruomenė tokiomis žaidimo taisyklėmis ir žaidė, nes vyravo supratimas, jog sąžiningas darbas – valstybiniame sektoriuje, o nesąžiningas – už jo ribų.

Tačiau esminė problema yra ta, jog žmonės nelaiko verslininkų savo bendruomenių dalimi. Jei esi smulkus – viskas gerai, bet jei stambus, tam tikra prasme vis tiek esi blogas. Blogiausia, kad šią įtampą palaiko valstybinis sektorius. Tai jaučiama universitetuose, valstybinėse institucijose, kur nuolat kalbama, jog verslui terūpi pelnas. Bet iš tiesų stambusis ir smulkusis verslai išlaiko valstybę, nes iš jų sumokėtų mokesčių valstybinis sektorius gauna atlyginimus.

Taip išties kalbėdamas su žmonėmis gali dažnai išgirsti, kad verslas – pagrindinė Lietuvos politinės arenos problema.

Be abejo, niekas nesiginčytų, kad atskiri, ypač pastarojo laikotarpio, atvejai yra tikrai labai blogi. Bet ir politiniu lygmeniu nuolat sukčiaujama, nesilaikoma fiskalinės drausmės, daug lemia neatsakingumas. Baudos dėl Europos Sąjungos lėšų neįsisavinimo yra valdininkų aplaidumo ir neskaidrumo padarinys. Bet pati valstybė labai mažai apie tai kalba. Kaltas dažniausiai lieka verslas. Tad toks tiek žmonių, tiek valstybės požiūris į verslą tik dar labiau susiaurina paramos galimybes. Visų pirma turime suprasti, kad demokratinės visuomenės modelis tegali būti arba komercinė visuomenė, arba valstybinis aparatas.

Ši problema – grynai sovietmečio palikimas, ar yra ir kitų priežasčių?

Tik sovietmečio. Tarkime, Jungtinėse Valstijose nesuvokiama tokia mąstysena, ten žmonės žino, kad jokių išmokų valstybė tau nėra skolinga. Pavyzdžiui, kai valstybė dar tik kūrėsi, pensiją turėdavai užsidirbti, kito modelio tiesiog nebuvo. Atostogoms turėjai užsidirbti. Baigei mokyklą – jokio paskyrimo valstybė tau neskirdavo. Paveldėjai senelio pelkę ir neturi pinigų koledžui – tuomet galėjai tą vandenį pardavinėti. Tarkime, kažkas šiaurėje paveldėjo ežerą, tai pradėjo pjaustyt ledą ir siųsti į pietus. Taip atsirado gaivieji gėrimai. Pas mus to labai trūksta, nes vis dar yra tikimasi, kad arba valstybė kažką sugalvos, arba darbo birža, arba galbūt pasidarysiuneįgalumą ir pan. Pas mus labai daug valstybės, ir tai mums kenkia. Dažniausiai patys sugalvotume, kaip užsidirbti ir ką daryti ir be verslo, jeigu neturėtume to autoriteto komplekso – mums vis tiek turi kažkas padėti. Ir iš tiesų verslas gali padėti bendruomenei, kurioje veikia. Bet jeigu pati bendruomenė sako – jūs esate blogis, todėl turite mums padėti, kad taptumėte mažesniu blogiu, tuomet neįmanomas joks dialogas.

Iš kitos pusės, verslo raida Lietuvoje vyko etapais, ir ji tikrai nebuvo švari. Kai žlugo viena sistema, ištekliai atsirado pas tuos, pas ką atsirado. Ir ne visi Lietuvos verslininkai savo verslą pradėjo sąžiningai ir jį uždirbo. Bet tai buvo bendra valstybės situacija. Buvo toks žodis chaltūra. Tai reiškia, kad žmonės pasiima iš kolūkio išteklius ir eina toliau uždirbti realių pinigų. Tai buvo šešėlinė ekonomika, kuri negalėjo būti reguliuojama, nes pati pelno sąvoka Sovietų Sąjungoje atsirado gana vėlai, tik apie 1960 m.

Ta sistema bandė užgniaužti natūralų žmogaus instinktą – verslumą. Kiek galėjo, tiek gniaužė, kol verslumas pasitraukė į šešėlį. Kai sistema žlugo, šešėlis ėmė bruzdėti, jame prasidėjo įvairūs procesai, atsirado mafijinės struktūros, bet iš to užspausto verslumo ir visų tų negatyvių santykių tarp verslininkų nustumtų į paribius išaugo mūsų dabartiniai verslai.

Dar vienas svarbus dėmuo, kurį reikia aptarti – politika. Nes politikai valdydami valstybę iš tiesų yra labai neefektyvūs, netgi tam tikra prasme impotentiški, ir jie tą žino. Todėl jiems reikia atsakomybę nukreipti nuo savęs. Ir į ką daugiau, jei ne verslą? Tokia konflikto anatomija – nuolat rodyti pirštu į tamsią verslo praeitį. Ir dabartinės bylos, tarkim, MG Baltic nėra vien tik verslas. Tai yra verslas ir politika. Bet valstybei reikia antagonisto tam, kad politikai būtų renkami.

Galiausiai reikia pridėti, kad, nustūmus verslumą į paribius, ten susiformavo tapatybė, nepriskirianti savęs jokiai bendruomenei. Dešimtmečius formavosi suvokimas, kad aš pats uždirbu sau pinigų, o visi kiti tegu daro, ką nori. Ir tik tada, kai verslas pradėjo uždirbti didesnes sumas, buvo imta prašyti paramos. Bet verslo bendruomenė yra ne tokia, ji nesijaučia skolinga likusiai visuomenės daliai. Ir ši nuo visuomenės atsiskyrusi tapatybė gerokai komplikuoja situaciją. 

Kaip tokiu atveju reikėtų ugdyti ir burti bendruomenes? Ar kiekvienas turėtų pradėti nuo savęs ar yra kitų priemonių?

Pasaulio keitimas prasideda nuo artimos aplinkos – kiek aš dalyvauju savo laiptinės, gatvės, rajono bendruomenėj, kiek einu į rinkimus ir paraginu savo draugus. Grįžtant prie verslininkų, užaugusių su tuo, jog yra nuolatiniai autsaideriai, kurie niekam nieko neskolingi, reikia suprasti, kad toks požiūris šioje visuomenės grupėje pasėjo nemažai hedonizmo. Pati valstybė jiems sako, kad jie yra ne bendruomenės, bet veikiau bendruomenės problemos dalis. Todėl užtruks, kol verslininkai supras esantys visateisiai visuomenės nariai ir kol mes juos priimsim.

Vis dėlto galbūt jau galima kalbėti apie sėkmingus verslo ir visuomenės bendradarbiavimo atvejus? Tarkime, į Modernaus meno centrą, šį rudenį atversiantį duris Vilniuje, buvo investuota per 20 mln. litų.

Taip, bet tai yra vienetiniai, tiksliau – pirmieji atvejai po nepriklausomybės, kurių Lietuvos mastu yra tikrai labai mažai.

O kiek mecenavimo kultūra prisideda prie visuomenės tapatybės formavimo? Juk jei visos paminėtos politinės bendruomenės grupės glaudžiau bendradarbiautų, tuomet ir mūsų tapatybė ir politinė kultūra, matyt, būtų gerokai stipresnės.

Iš tiesų paramos žmonėms Lietuvoje reikėtų mažiau, jeigu jie suprastų, kad turime sukurti komercinę, veikiančią ir skaidrią visuomenę. Tai yra jūs ir aš turime nustoti galvoti, kur galiu susirasti darbo, bet kokią vertę galiu sukurti, kad galėčiau tą vertę parduoti. Pavyzdžiui, dabar vasara, ir žmonės praleidžia daug laiko prie ežerų. Net jei ir neturi pinigų, gali pasiskolinti ir investuoti – nusiperki šaldytuvą, nuvažiuoji į pieninę, nusiperki ledų ir prekiauji jais. Bet žmonės dažnai galvoja, negi aš, toks išsilavinęs, prekiausiu ledais? Mūsų sąmonėje vis dar veikia stereotipas, kad tai nėra vertingas darbas. Ir nors darbas sau tikrai nėra lengvas ir yra įvairių iššūkių, bet tie, kas pradeda, nustemba – jų pajamos su trupučiu pastangų staiga gali būti gerokai didesnės arba bent jau tokios pačios, kokias jie galėtų gauti bet kokiame valstybiniame darbe.

Tai reiškia, jeigu pati bendruomenė būtų aktyvesnė, tuomet reikėtų ir mažiau rėmimo?

Žinoma, nes bendruomenė esame mes. Dabar neretai svarstome – kas gali išspręsti mūsų problemas? Valstybė neišspręs, nes neturi pinigų, tad lieka verslas. Jeigu mes staiga suprastume, kad nei verslas, nei valstybė neišspręs mūsų problemų, situacija keistųsi. Jeigu, tarkime, mes, kaip bendruomenė, matom, kad kažkas yra svarbu, turime imtis iniciatyvos ir tai išlaikyti. 

Ir tuomet reikėtų remti tik kultūrą, negeneruojančią tiesioginės pridėtinės vertės, kad visas modelis sėkmingai veiktų?

Taip, tokia būtų mano vizija, apimanti verslą, verslumą ir politinį lygmenį. Žinoma, versle gali būti ir labai neskaidrių, korumpuoti santykių, kaip ir visur. Bet verslas pats savaime nereiškia blogio, veikiau atvirkščiai. Jeigu mes norim turėti ateitį, turim galvoti apie tapimą komercine visuomene. Nėra kitos išeities.

Ir turbūt solidari kartu?

Taip, bet solidarumas – ilgas projektas. Trumpesnis projektas – pradėti galvoti, kaip aš uždirbsiu pinigų? Bet čia dar yra labai paprastas galvojimas. Aukštesnio lygio galvojimas – kokią vertę sukuriu sau ir visuomenei, kokią idėją, kokią nišą aš užimu, kurdamas tą vertę. Tarkim, prie ežero nėra tinkamo geriamojo vandens arba trūksta ledų. Tada tu pasidarai mažą verslo planą, apskaičiuoji, ar atsipirks, įeini į tą nišą ir išsprendi problemą. Nes kas yra verslas? Verslas pamato nišą ir išsprendžia problemą nustatydamas kaštus, sukurdamas vertę ir tą vertę parduodamas. Ar tie kaštai proporcingi ar neproporcingi – kitas klausimas. Jeigu tavo ledų vertė dviguba ir žmonės vis tiek perka, vadinasi, viskas gerai. Ar tu dėl to moraliai blogas? Ne. Tavo pareiga – uždirbti pinigų, kad tavo ir tavo šeimos gyvenimas augtų, ir tai nėra moralinis blogis, tai – moralinis gėris.

Ir kartu, dirbdamas sau, mąstai valstybiškai?

Taip, darbas sau tikrai nėra blogai. Laimi ir tu, ir valstybė. Tai pagrindžia ir mokslinės studijos. Kai tavo sąskaitoje yra pinigų, kai nėra skurdo, ir smegenų centrai veikia kiek kitaip. Grįžtant prie verslo, jie nuolat susiduria su nesibaigiančiu skaičiumi žmonių, organizacijų, ir jiems tikrai yra atsibodę nuolatiniai rėmimo prašymai. Bet dauguma problemų išsispręstų, jeigu mes suprastume, kad nesvarbu, jog aš pardavinėju ledus ir man sekasi, bet yra dalykų, kurie svarbūs visuomenei, prie kurių turiu prisidėti. Ir nėra kito būdo, kaip iš savo uždirbamos sumos, tarkime, sutaupyti 5 eurus per mėnesį arba atsisakyti kavos puodelio kartą per savaitę. Tiesiog kitaip esamos problemos niekada nepajudės.

O jei trumpam pažvelgtume į Vakarų Europą, kaip reikalai klostėsi ten? Tarkim, šiandienė Europos Sąjunga taip pat yra didelis biurokratinis mechanizmas, tačiau, atrodo, jis neblogai dera kartu su bendruomenėmis.

Iš esmės visur, kur veikė socializmas, buvo išdraskytos bendruomenės. Jis taip ir nesukūrė kitų bendruomenių, jokio kito darinio, kuris būtų geresnis už prieš tai buvusius. O ten, kur socializmo nebuvo, kur karai mažiau palietė, tarkime, tos bendruomenės, kurios gyvavo Šveicarijos Alpėse, išliko daugiau ar mažiau solidarios ir išlaikė verslumo principą. Pavyzdžiui, jei bendruomenė nori pasistatyti fontaną ar susitvarkyti miestelio gatvę, vyrauja supratimas, kad turime padaryti tai patys, nes niekas už mus to nepadarys. O pas mus laukiama pagalbos arba iš valstybės, arba iš verslo. Valstybė neduoda dėl to, kad neturi, o verslas laikomas blogu iš esmės. Toks užburtas trikampis. Dažnai įsivaizduojama, jog tokių didelių pinigų uždirbti sąžiningai tiesiog neįmanoma. Todėl kaip vienintelė verslo išganymo priemonė – suvokiamas fundavimas.

Bernardinai.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode