Reklama 2

V. Liepuonius: Gegužės 3-iosios konstitucija galėtų tapti mūsų savasties dalimi

Minint pirmosios rašytinės Konstitucijos Europoje metines kviečiame skaityti praėjusių metų tekstą iš Bernardinai.lt archyvų. 

1791 m. gegužės 3 d. buvo priimta Abiejų Tautų Respublikos konstitucija. Ji laikoma pirmąja Europoje ir antrąja pasaulyje rašytine konstitucija po Jungtinėse Amerikos Valstijose 1790 m. įsigaliojusios konstitucijos. Apie Gegužės 3-iosios konstitucijos kūrimą, jos reikšmę tuometei Abiejų Tautų Respublikai bei mūsų laikams kalba istorikas VLADAS LIEPUONIUS.

Kokios buvo 1791-ųjų m. Gegužės 3-iosios Abiejų Tautų Respublikos konstitucijos prielaidos? Kas buvo jos iniciatoriai?

XVIII a. pabaigoje Abiejų Tautų Respublika (toliau – Respublika) išgyveno didžiulę krizę: tiek vidinę – užsitęsusią, įsisenėjusią, tiek išorinę. Vidinė – tai valdymo krizė, kadangi valstybės valdžios aparatas buvo tiek užstrigęs, nerangus, neveiksmingas, kad matėsi, jog reikia kažką keisti. Išorinė krizė pasireiškė Respublikos padalinimu, supurčiusiu visuomenę, privertusiu mąstyti apie tai, kad arba ta valstybė išnyks, arba reikia kažką keisti iš esmės. Iki pirmojo padalinimo bajorai seimeliuose galėjo įrodinėti keisčiausias tiesas, kaip antai, jei valstybė yra silpna, tai niekas jos ir nepuls, o po pirmojo valstybės padalinimo tapo akivaizdu, kad Respublika nesugeba būti savarankiška žaidėja nei tarptautinėje politikoje, nei vidaus reikaluose.

Jau prieš pirmąjį padalinimą, o ypač po jo akivaizdžiai matėsi, kad Respublika yra Rusijos protektorato valstybė, satelitinė valstybė, dėl kurios teritorijos vyksta tarptautiniai ginčai. Konstituciją paskatino parašyti pats karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis, vadovavęsis šūkiu: „Tauta su karaliumi, karalius su tauta!“ Kad ir kaip vertintume šią kontroversišką asmenybę, valdžiusią 31 metus, matome, jog per visą ilgą valdymą jis bandė reformuoti valstybę. Galime jį laikyti hedonistine asmenybe, tačiau negalime atimti jo nuopelnų inicijuojant reformų procesą.

Jei turime karalių, turime ir tautą, kurios dalis yra ir vidutinė bajorija. Tai klasikinis atvejis, kai karalius, norėdamas sustiprinti savo valdžią, remiasi vidutine bajorija ir miestiečiais. Jis nori apeiti didikus – tokius kaip Radvilas ir kitus, kurie nenori prarasti savo pozicijų. Vidutinioji bajorija tuo laikotarpiu jau yra užaugusi kita dvasia – ne sarmatiška, ne ta lenkiška ar lietuviška dvasia, ne aukso laisvių, „liberum veto“ dvasia, o dvasia, kuri yra subrandinta švietėjiškos aplinkos. Ji brendo ir vystėsi įsteigus edukacinę komisiją, knygų leidybos draugiją, kadetų mokyklą Varšuvoje. Buvo švietėjiškų organizacijų, ugdančių jaunuomenę – tokius asmenis kaip Hugo Kolontajus, Ignotas Potockis, Kazimieras Nestoras Sapiega – senų bajoriškų giminių atžalų, užaugusių kita dvasia.

Ką siūlė tie konservatyvieji didikai? Ar jie įsivaizdavo, kad valstybė turi važiuoti senais bėgiais? Kur, jų manymu, ji būtų nuvažiavusi jau po pirmojo valstybės padalinimo?

Dabar matome, kad tai niekur nevedė, tačiau po pirmojo valstybės padalinimo išaugusi opozicija – vadinamoji patriotų partija, sugebėjusi inicijuoti didžiules reformas, atvedusias į Gegužės 3 d. konstitucijos priėmimą – irgi sakė, kad valstybė neturi ateities. Tačiau „aukso laisvių“ gynėjai dar iki pirmojo valstybės padalinimo aiškiai kalbėjo, kad reikia ginti senąjį valstybės modelį. Šiandien mūsų pasaulyje, kuris labai greitai keičiasi, sakome, jog viskas, kas nauja, yra geriau už tai, kas buvo prieš tai. Sena susiklosčiusi santvarka gynė konservatyvųjį viduramžių ir vėlesnių laikų idealą – bajoriškąjį idealą. Buvo vadovaujamasi nuostata, kad valstybės santvarka yra duota Dievo, ir mes negalime jos pakeisti. Bet koks naujumo bandymas gąsdina, todėl jam reikia priešintis.

Žodis „reforma“ reiškia grįžimą prie šaknų. Švietėjai sakė: „Pakeiskime ir padarykime geresnį“, o senieji konservatoriai teigė, kad gina viską, kas susiklostė po Jogailos, Vytauto laikų: susiklosčiusią bajorijos poziciją, renkamą monarchiją, valstybės valdymo modelį, nes jis geras ir patikrintas šimtmečių. Bajorija turi priešintis visiems absoliutizmo bandymams sustiprinti monarchiją. XVIII a. susiklosto tradicija tam priešintis remiantis išorine jėga, visų pirma – rusiškąja.

Kaip Rusija reagavo į konstitucijos priėmimą?

Jekaterina II sakė, kad tai yra nesąmonė. Peterburgo dvaro užkulisiuose buvo suorganizuota Targovicos konfederacija, kurioje bajorai, remiami Rusijos kariuomenės, pareiškė, kad gina senąją valstybę ir senąją tvarką nuo išnykimo. Jiems buvo nesvarbu, kuo remtis – Rusijos, Austrijos ar Prūsijos pinigais ir kariuomene. Atsiradus Targovicos konfederacijai ir Rusijos kariuomenei judant Varšuvos link, karalius atsimetė, reformos buvo nutrauktos, artėjama prie dar vieno padalinimo, kyla Tado Kosciuškos sukilimas. Valstybė padalinama trečiąjį kartą, jos galiausiai nebelieka.

Kokia buvo Respublikos Seimo reakcija, priimant šią konstituciją?

Įtampa buvo didžiulė. Seimas veikė konfederaciniu principu, tad sprendimai buvo priimami balsų dauguma. Reformų partijos nariai, sudarę daugumą Seime, sugebėjo balsuoti dėl konstitucijos priėmimo. Idealistiškai galvojame apie reformatorius, tačiau ir tarp jų buvo visokių, besižavinčių tomis bajoriškomis laisvėmis, neleidžiančiomis sustiprinti karaliaus pozicijų. Šios konstitucijos priėmimas buvo tam tikras kompromisas tarp bajorijos ir karaliaus, tos senosios bajorų linijos ir jų įsivaizdavimo, kokia ta valstybė turi būti.

Tai buvo pirmoji rašytinė konstitucija Europoje. Kuo ji buvo svarbi ne tik Respublikai, bet ir visai Europai?

Istorikams ji įdomi būtent tuo, kad tai buvo pirmoji rašytinė konstitucija Europoje. Ja buvo siekiama įveikti seniai įsišaknijusias valstybės negeroves – tokias kaip renkama monarchija, dėl kurios dažnai kildavo vidinių karų. Norėta monarchiją padaryti paveldimą. Aplinkinėse valstybėse susiklosčiusios monarchijos buvo matomos kaip idealas, o Liudviko XIV dvaras buvo XVII a. valdovo idealo siekiamybė.

Taip pat vis akcentuojamas tas nelemtasis „liberum veto“, nors iš esmės ne jis buvo problema, problema buvo pats seimų organizavimas. Konstitucijoje, įvedus turto cenzą, įtvirtintas draudimas dalyvauti seimuose beturtei šlėktai, kurios buvo labai daug ir kuri keldavo didžiulį chaosą seimų darbe. Kitas momentas – tai galingiausiųjų magnatų įtaka smulkiesiems bajorams. Pašalinęs smulkiąją šlėktą, karalius galėjo remtis vidutiniaisiais bajorais, priimant reikiamas reformas ir nepaisant didikų pasipriešinimo. Įvedama nuolatinė taryba, tam tikros ministerijos, sukuriamas centralizuotas valdymo mechanizmas.

Pirmą kartą istorijoje, sekant Monteskje idėjomis, įgyvendinamas valdžių padalinimo principas: karaliaus, kaip vykdomosios valdžios atstovo, įstatymo leidžiamosios valdžios – seimo, kuriame bajorai įsivaizdavo, kaip jie turėtų kontroliuoti karalių, o pastarasis – kaip kontroliuoti seimą. Ir teisminė valdžia, kėlusi mažiausiai problemų, ja buvo siekiama geresnės teisėjų kompetencijos. Konstitucijos kūrėjai  sekė Didžiosios Britanijos, kuria labai žavėjosi Stanislovas Poniatovskis, modeliu. Jis ir jam pritariantys bajorai matė, kad Jungtinės Karalystės, sudarytos iš kelių kūnų – Velso, Škotijos – modelis gali puikiai integruotis ir funkcionuoti. Ir tai rodo ypatingą XVIII a. ambiciją racionaliai kurti valstybę pagal Apšvietos principus: kaip organizuoti konkursus, kaip atrinkti žmones, kaip išstumti netinkamą šlėktą, pritraukti apsiskaičiusių, raštingų, patriotiškų žmonių į reikalingus postus.

Kaip ši Konstitucija palietė plačiąją liaudį? Kas jai buvo pasiūlyta?

Tai yra viena didžiųjų kontroversijų. Konstitucija nepanaikino baudžiavos. Vadinamiesiems cholopams nebuvo suteikta jokių teisių, jie ir toliau liko bajorijos nuosavybe. Buvo kalbama apie padėties pagerinimą, tačiau tai liko bajorų teise. Buvo keliami reikalavimai palengvinti valstiečių padėtį, panaikinti baudžiavą. Tačiau reikia atsiminti, kad tuo metu vyko Didžioji Prancūzijos revoliucija, pats įkarštis, skerdynės, karalius nuverčiamas, valstybė pakrinka. Istorikas Eligijus Raila yra pabrėžęs, kad valstiečių klausimas buvo tik laiko klausimas. Bijota per daug radikalių reformų, maišto.

Kokia buvo miestiečių padėtis?

Iki Gegužės 3-iosios konstitucijos miestiečiai kaip tas vasalas neturėjo savo teisių, virė savo viduje, turėjo pareigybes – pagal gyveno miesto taisykles. Konstitucijos kūrėjai suvokė, kad miestiečiai yra svarbūs valstybės veikėjai, nes yra apsišvietę, o miestas yra pinigų kalykla, kur vyksta komercija. Šie žmonės generavo pinigus, o monarchijoms jų visada reikėjo. Norint įveikti stambiąją diduomenę, besipriešinančią reformoms, reikėjo pinigų. Miestiečiai sutiko jų duoti. Vadinamoji „juodoji eisena“, sudaryta iš miestiečių, kreipėsi į karalių ir prašė įtraukti juos į valstybės gyvenimą. Prancūzijoje, Anglijoje miestiečiai jau XVII a. buvo įtraukti į valstybės valdymą. Lenkijos–Lietuvos valstybėje to neįvyko iki Gegužės 3-iosios konstitucijos. Ši konstitucija – didžiulis šuolis, siekiant įtraukti daugiau luomų į valstybės valdymą, racionalizuoti valstybės valdymo struktūrą, priimti paveldimosios monarchijos modelį, įtraukti išsilavinusių ir kompetentingų asmenų į valstybės institucijas.

Kiek laiko egzistavo Gegužės 3-iosios konstitucija?

Ją priėmus sureagavo Rusijos kariuomenė, ir 1793 m. įvyko antrasis valstybės padalinimas. Ši konstitucija  buvo lūžio taškas. Nuo pat Stanislovo Poniatovskio valdymo pradžios nuolat buvo kuriamos reformos, kurioms buvo priešinamasi. Baro konfederacija buvo pirmoji reakcija į reformų įgyvendinimą. Rusijos, tuo metu kariavusios su turkais, dėmesys buvo kitur. Stanislovas Poniatovskis tikėjosi Prūsijos paramos reformoms, tačiau austrai ir prūsai buvo susitelkę į Prancūzijos revoliuciją. Pauzės metu Respublika galėjo imtis reformų – tokių kaip edukacinės komisijos įsteigimas. Pamačius, kas įvyko, įsikišo rusai, prūsai ir austrai, ir valstybės nebeliko. Europa buvo pakerėta racionaliu nepriklausomos valstybės padalinimu. Volteras sveikino šį žingsnį, teigdamas, kad tokios silpnos valstybės kaip Lenkija–Lietuva, Ispanija turi nugaišti. Europos kontekste Respublika atrodė kaip atgyvena, kurią panaikino plunksnos brūkštelėjimu racionalios valstybės.

Kokia šios konstitucijos reikšmė mūsų laikams? Kodėl Lenkija ją švenčia, o Lietuva – ne?

Šie klausimai tarpusavyje susiję. Sakoma, kad šiuolaikinei Lietuvai Gegužės 3-iosios konstitucija nepadarė jokios įtakos. Įtaka, be abejo, yra. Iš konstitucijos, iš tų reformų programos išaugusių patriotų karta sukilo pirmą kartą 1831 m., vėliau jų vaikai sukilo 1863 m. Tuo laikotarpiu buvo padėti tam tikri sąmoningumo ir patriotizmo pagrindai, ėję per visą XIX amžių.

Nors Lietuvos valstybė atsiribojo nuo bajoriškos praeities, susitelkdama į valstietiškąjį idealą, vis tiek galime matyti, kad nepriklausomybės siekis išauga iš tų pačių patriotų. Motiejus Biržiška, Žemaitijos bajorėlis, pasirašęs trimis kryžiukais po Gegužės 3-iosios konstitucija, buvo Mykolo Biržiškos, Vasario 16-osios akto signataro protėvis. Nepaisydami šių dalykų, mes vis tiek nenorime nieko bendra turėti su Abiejų Tautų Respublika. Lenkija yra jau trečioji respublika: pirmoji buvo Respublika, antroji – tarpukario Lenkijos respublika, trečioji – dabartinė. Tuo tarpu Lietuva yra tik antroji respublika. Respublikos nelaikome savo valstybe, savo istorijos dalimi. Nuolat ginčijamės su lenkais dėl Adomo Mickevičiaus, atsiribojame nuo didžiulės istorijos, literatūrinės tradicijos, išauginusios Č. Milošą, H. Sinkevičių, W. Szymborską. Nenorime turėti nieko bendro su ta valstybe.

Labiausiai šį požiūrį įkūnija gatvės praeivių atsakymai, kai prašome išvardinti bent tris Lietuvos valdovus. Išvardins Vytautą, Gediminą, Mindaugą, dar – Jogailą ar Kęstutį.  Niekas nežino Žygimanto Senojo, o po Liublino unijos išvis nežino nieko, nebent – Steponą Batorą. Poliublijinė istorija mums neįdomi. Nuo nepriklausomybės laikų Lietuva nieko bendra nenorėjo turėti lenkais. Taip yra ir dabar. Kino pavasaryje lietuvius, žiūrinčius filmą „Visos nemiegotos naktys“, ištinka šokas dėl to, jog Varšuvoje jaunimui yra ką veikti ir kad tas miestas kupinas kultūros!

Didžiausią darbą, siekiant į apmąstymų lauką grąžinti šią istorijos dalį, yra nuveikęs profesorius A. Bumblauskas, tačiau jo koncepcija yra barokas, statutai, konstitucija, o politinės tradicijos ir jis neakcentuoja. Seimus, seimelius, „liberum veto“ mes linkę pamiršti, o lenkai tą labai puoselėja. Kristina Sabaliauskaitė sugebėjo parodyti, kokia žavinga ta istorija, net ir niūrusis XVII amžius. Ten gausu kultūrinių simbolių, artefaktų, nors ir čia politika šiek tiek lieka nuošalyje. Kai skaitančiam šį romaną pasakai, kad čia tie patys bajorai, lenkmetis, skaitytoją ištinka kone kultūrinis šokas...

Ar galime tikėtis, kad vis daugiau kalbantis, atskleidžiant Gegužės 3-iosios konstitucijos kūrimo aplinkybes, pasikeis mūsų požiūris ir mes kada nors priimsime tą laikotarpį kaip savo istorijos dalį?

Yra daug studijų, straipsnių, bet kaip ir daugeliu atvejų egzistuoja atotrūkis tarp to, kaip istoriją išmano plačiosios masės, ir to, ką istorikai yra atradę. Nesugebėjimas populiarinti, žmonių, gebančių sujungti akademikų bendruomenę ir viešąją erdvę, yra didelis. Profesorius A. Bumblauskas tą darė, bet vienas juk irgi negali visko panešti. Kita vertus, pasigendi visuomenės noro skaityti. Matai norą sensacijų, norą rasti didybę ten, kur jos neverta ieškoti. Ieškokime jos ne tik baroke, bet ir politinėje tradicijoje, konstitucijoje, kas galėtų tapti mūsų savasties dalimi. Džiaugtumėmės ne tik Vytautu ar išgalvotais Satkutės de Rosales mitais, bet ir tuo, kas buvo sukurta nuo Liublino unijos iki valstybės padalinimo. 

Bernardinai.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode