Reklama 1

S. Paulauskienė: „Sėkmė užaugina sparnus“

 

Gražina VERŠINSKIENĖ

Balandžio pabaigoje prasidėjusi pagrindinė valstybinių brandos egzaminų sesija beveik du mėnesius bandys tiek abiturientų, tiek jų tėvų, tiek mokytojų nervus. O kas juos vedė prie žinių vartų? Tie, kurių darbo pasiekimai – ne vien mokinių egzaminų rezultatai, bet ir dalyvavimas olimpiadose, įvairiuose konkursuose – tai mokytojai. Dažnas jų kuklinasi, sakydami, kad pasiekimai – tai mokinių nuopelnas, bet... be gero stratego nebūtų ir gerų rezultatų. „Visada laikiausi tos nuomonės, kad didžiausias mokytojo darbo įvertinimas yra jo buvusių ir esamų mokinių atsiliepimai“, – paklausta apie įvertinimą, atsako Merkelio Račkausko gimnazijos istorijos mokytoja ekspertė Silva Paulauskienė.

– Koks Jūsų gyvenimo credo?

– Į gyvenimą stengiuosi žvelgti paprastai, be ypatingos filosofijos, bet, ko gero, man labiausiai tinkantis būtų „Viskas bus gerai“.

– Mokykla, mokiniai, ruošimasis olimpiadoms ir pan. – neatskiriama Jūsų gyvenimo dalis. Kokia Jūsų darbo filosofija?

– Manau, kad darbe esu maksimalistė. Daug reikalauju pati iš savęs – pradėtą darbą padaryti iki galo ir laiku, man netinka padaryti bet kaip – stengiuos padaryti kuo geriau, nuolatos tobulėti, neatsilikti nuo šiuolaikinių technologijų.

– O kaip Jus pristatyti visuomenei?

– Man labiau patinka paprastas pristatymas, tiesiog – Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos istorijos mokytoja. Negaliu nepaminėti fakto, kad labai džiaugiuosi dirbdama šioje puikioje, vienoje iš geriausių respublikos gimnazijų. Tai – ir garbė, ir įpareigojimas, ir atsakomybė. Per beveik 10 metų darbo šioje gimnazijoje sutikau labai daug puikių ir nuoširdžių kolegų, gimnazistų ir jų tėvų. Visada jaučiau ir jaučiu begalinį administracijos palaikymą ir pasitikėjimą, tad ir eksperto kvalifikacinę kategoriją įgijau visų pirma dėl   administracijos siūlymo tai padaryti.

– Esate iš tų mokytojų, kurie nenustygsta vietoje – tai istorijos atminties takais vaikščiojate, tai įdomios išvykos su gimnazistais.Iš kokios kelionės ką tik grįžote?

– Per pavasario atostogas su auklėtiniais buvome išvykę į kelionę „Karališkosios sostinės“. Kelionės metu apsilankėme Čekijos mieste Brno, Austrijos sostinėje Vienoje ir Vengrijos sostinėje Budapešte. Kelionė visiems paliko pačias puikiausias emocijas, daug pamatėme, daug sužinojome. Ypač smagu buvo kelionės metu paieškoti Lietuvos istorijos pėdsakų, o paminklas Budapešte Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui Jogailai ir jo žmonai Jadvygai sukėlė tikrą euforiją. Ne visi gimnazistai žinojo, kad Jogailaičiai valdė ne tik LDK ir Lenkiją, bet ir Čekiją, ir Vengriją. Daugumai tai buvo atradimas. Kelionę su auklėtiniais planavome iš anksto. Keliavome autobusu. Tokio tipo kelionės naudingos ne tik pažintine prasme, bet ir bendravimui.

– Kaip pavyksta pastebėti „perliuką“ būrelyje kitų gimnazistų?

– „Perliukų“ nepastebėti neįmanoma. Dažniausiai jie žingeidūs, degantys noru sužinoti ir išmokti naujų dalykų, aktyvūs pamokose, daug dirbantys savarankiškai. Būna, patys ateina ir pasiprašo dalyvauti viename ar kitame konkurse. Kartais būna, matai didelį potencialą turintį mokinį, bet jis abejoja savo galimybėmis, todėl tenka kiek paagituoti, pamotyvuoti ir rezultatas būna puikus. Džiaugiuosi, kad per ilgą pedagoginę praktiką „perliukų“ teko pažinti ne vieną dešimtį, jeigu vardinčiau visus, išeitų ilgas sąrašas.Tikiuosi, kad neįsižeis tie mano gimnazistai, kurių nepaminėsiu. Didžiuojuos Simo Kontrimo, Kajaus Šarpnicko, Deimantės Mirončikaitės, Anastasijos Volkovos, Aušros Januškevičiūtės, Teodoro Juciaus, Luko Adomavičiaus, visų Euroscolos komandų narių laimėjimais ir pasiekimais. Negaliu nepaminėti Laimos Saulytytės dar iš tų laikų, kai dirbau Kalnėnų vidurinėje mokykloje.

– Jūsų mokiniai skina laurus įvairiose olimpiadose, konkursuose. Kaip vyksta mokinių paruošimas konkursams ir kas daugiau jaudinasi – mokinys ar mokytojas?

– Dažniausiai – tai individualus darbas su mokiniu arba su komanda. Mokytojui labai svarbu parinkti tinkamą literatūrą, paruošti tinkamas užduotis. Norint mokėti istoriją, reikia labai daug skaityti – čia jau mokinio veiklos sritis. Labai svarbu, kiek laiko turime pasiruošimui konkursui ar olimpiadai. Pavyzdžiui, kai ruošiamės Euroscolos konkursui, tai dažniausiai turime tik kokias 2–3 savaites: komandos nariai po pamokų renkasi kiekvieną dieną bent jau po porą valandėlių padirbėti. O jaudinamės, man atrodo, visi vienodai. Atsakomybės jausmas neleidžia nesijaudinti.

– O dabar pakalbėkime apie mokinius, kuriems pavyksta pasikinkyti sėkmę, ar neįtraukia į savo liūną puikybės manija?

– Būčiau neteisi, jeigu sakyčiau, kad tokių atvejų nepasitaiko. Kartais užtenka trumpo ir nuoširdaus pokalbio, užuominos. Kartais nepadeda niekas... Sėkmė užaugina sparnus. Ir kodėl ta sėkme nesidžiaugti ir nesididžiuoti? Visada sakau savo mokiniams, kad didžiuojuos jų pasiekimais. Tik svarbu neperlenkti lazdos. Saiko praradimas veda prie puikybės.

– Ar tenkina valdžios požiūris į mokytojus? Jūsų nuomonė apie rezultato siekimą streikuojant.

– Ne, netenkina. Daug žodžių – mažai veiksmo. Streikuojančius mokytojus palaikiau ir pati streikavau. Lietuvos Respublikos Konstitucija tokią teisę numato. O kita vertus, tai ir pilietiškumo pamoka jaunimui, kaip kovoti už savo teises, tegul gimnazistai mokosi ne tik iš vadovėlių.

– Kodėl pasirinkote mokytojos, istorikės, specialybę? Juk, keičiantis santvarkai, Jūsų karta iš naujo turėjo mokytis istorijos?

– Nuo pat vaikystės svajojau tapti mokytoja. Apie jokią kitą specialybę net negalvojau. Mano pasirinkimą palaikė tėvai. Kad pasirinkau istorijos mokslą, tam įtakos turėjo mano istorijos mokytoja Irena Kontenienė – puiki mokytoja, eruditė. Labai norėjau būti panaši į ją. Be to, ir istorijos mokslas man labai patiko. Pradėjau istoriją studijuoti dar sovietmečiu, o universiteto diplomą gavau pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais. Taip, kad dar studijų metu prasidėjo perėjimas iš sovietinės istorijos.

– Kokius mokslus baigėte ir kaip keitėsi Jūsų darbo geografija?

– Baigiau Vilniaus universitetą. Dirbti pradėjau Skuodo rajone, o į Mažeikius su šeima persikėlėme prieš 25 metus – abu su vyru esame „darbo emigrantai“.

– Koks Jūsų charakteris? Kokios savybės Jums labai praverčia gyvenime ir kokios trukdo?

Labai sunku apibūdinti save. Manau, kad esu užsispyrusi ir nepataisoma optimistė. Gyvenime labiausiai praverčia pareigingumas ir atsakomybė. Vis dar sunkiai sekasi pasakyti „ne“.

– Prieš priimdama sprendimą, ilgai svarstote ar esate impulsyvi? Kaip sekasi spręsti problemas?

– Nesu impulsyvi, prieš priimdama sprendimą stengiuosi apgalvoti situaciją. Nemėgstu spaudimo. Sprendžiant problemas ieškau kompromiso – kartais pavyksta, kartais ne.

– Kaip atsipalaiduojate po dienos darbų? Kokie Jūsų pomėgiai?

– Mėgstu tylą, tad po dienos darbų man geriausias atsipalaidavimas yra pabūti vienai. Didžiausias pomėgis – kelionės.

– Ar jau pasiekėte gyvenimo pilnatvę, ar dar yra neįgyvendintų planų?

– Taip, pasiekiau ir esu patenkinta. Medžiai pasodinti, vaikai užauginti, namai pastatyti – dabar yra visos galimybės toliau dirbti mėgstamą darbą, bendrauti, keliauti, judėti, skaityti, gyventi, pajusti amžiaus laisvę.

– Ko palinkėtumėte kolegoms, sau, mokiniams, mūsų skaitytojams?

– Ženkite tvirtai ir užtikrintai ten, kur veda jūsų pajautimas. Raskite laiko tam, ką labai norėjote padaryti, bet vis atidėliojote dėl svarbesnių darbų, mokykitės, rašykite, keliaukite, bendraukite su bendraminčiais, dalinkitės patirtimi ir tada viskas bus gerai.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode