G. Stasiūnas: „Gramofonyne vien gramofonų apie 300“

Gražina VERŠINSKIENĖ

Buto erdvę užlieję dvidešimtųjų praėjusio šimtmečio muzikos garsai, nuo sienų žvelgiantys tapyti paveikslai, laiką skaičiuojantys senoviniai laikrodžiai, didingai triūbas iškėlę gramofonai, laukiantys, kad juos prakalbintų, senove dvelkiančiame bufete sutūpę suvenyrai ir visi jie – gramofonai. Gediminą Stasiūną vienu žodžiu sunku apibūdinti – tai ir kolekcionierius, ir tapytojas, ir drožėjas – žodžiu, meno žmogus. „Kai pradėjau rinkti gramofonus, galvojau – kiek gali jų būti... dešimt, dvidešimt, na, jau trisdešimt, o, pasirodo, tūkstančiais eina“, – kalba gramofonų kolekcionierius G. Stasiūnas.

– Manėte, kad gramofonų nedaug, kiek dabar jų turite savo kolekcijoje?

– Kiek jų dabar mano gramofonyne... Jau ir skaičių pamečiau, prieš maždaug porą metų buvo apie 280 gramofonų. Mažai jiems ten vietos, vieną du žmones galiu vienu metu atvesti ir tai reikia spraustis. Dauguma gramofonų veikiantys, skaičiuojantys ir šimtą metų. Yra ir šarmankė, muzikinis stalas su 9 melodijomis – pavargsti rašyti, atsiverti ir klausaisi muzikos. Kolekcijoje vienas iš retesnių gramofonų, turintis diafragmą, kuri dedasi ant plokštelės – ir garsui nereikalinga triūba. Vienas eksponatas primena pianiną, kurį atidarius pamatai, lyg visas orkestras grotų. Yra ir didelių spintelių tipo, kitų ir garsą gali reguliuoti... durelėmis, pridarai – tyliau, atidarai – garsiau. Toks mūsų virtuvėje puikuojasi.

– Kuriuos eksponatus Jūs išskirtumėte?

– Namuose saugoju du medinėmis triūbomis, šitie labai reti, nes sunku išlaikyti, reikia saugoti, kad nenukristų. Yra tokių, kurių Pabaltijyje tik vienas ar du likę. Štai vienas surinktas Panevėžyje, Mažrimo „Operoje“, nors parašyta, kad pagamintas Anglijoje. Antro tokio Lietuvoje nėra. Vienintelis ir „Kionigsbergo“ gramofonas. Yra ir mažų muzikinių dėžučių, muzikinis padėklas, muzikinis dėklas cigarams, muzikinis albumas, muzikinė eglutė – sukasi ir groja, daug senovinių vinilinių plokštelių. Dar turiu ir 50-ųjų–70-ųjų muzikinių butelių, kuriuose buvo likeris, brendis. Renku ir nuotraukas, kurios nieko bendro su manimi neturi, bet jose gramofonai, jas išsididinu, įrėminu.

– Visus eksponatus įsigyjate savo lėšomis, vien nuotraukos ko vertos – tai brangus malonumas. Kaip į tai reaguoja šeima?

– Taip, nuotraukos brangios, o jei dar išdidini – kai kurios ir iki šimto eurų traukia. Man gyvenime pasisekė, kad sūnus anksti atsistojo ant kojų ir daugiau uždirba už mane. Dabar kolekcijai išlaidos padidėjo, prisidėjo ir patalpų nuoma. Anksčiau, dar prie lito, iš algos galėdavau nusipirkti gramofoną su triūba ir dar mokesčiams likdavo. Dabar viskas eurais ir algų jau reikia dviejų prastesniam įsigyti. Žmona – didžiausia kritikė, į mano pomėgį visaip žiūri, žiūri ir iš piniginės pusės, tai, kai parsinešu aparatą, pirmieji skubūs žodžiai: „Labai pigiai gavau.“ Pasirodo, tai visų kolekcionierių pagrindinis pasiaiškinimas.

– Kada „užsikabinote“ už šio pomėgio, reikalaujančio ne tik nemažai lėšų, bet ir didelių patalpų?

– Šiaip kolekcionierius esu nuo jaunystės. Antroje, trečioje klasėje etiketes rinkau, o nuo ketvirtos iki aštuntos – monetas. Gyvenau Neringoje – vokiečių kraštas, monetos vokiškos įdomios, visi apakę žiūrėdavome. Tą kolekciją kvailai praradau, atvyko gudresnis kolekcionierius, protą apdūmė ir išsivežė. Gal dešimtokas buvau, kai gramofonai, nors be triūbų, kuriuos fizikos mokytojui atnešdavo žmonės, patraukė akį. Jis juos naudodavo būrelio tikslams – virindavo, konstruodavo iš jų. Maniau, kaip tie žmonės gali atiduoti ardymui ar išmesti šį grožį. 1985 m. atvažiavęs gyventi čia, susipažinau su vienu kitu kolekcionieriumi, susirinkę darydavome ir mainus. Prisimenu, gavau tokį revolverį, sakė, parvežtas iš Amerikos, vaikiškas, mažas, su dramblio kaulo rankena, labai mažo kalibro šoviniais. Kartą į susiėjimą vienas kolekcionierius atsinešė gramofoną, plokštelių, kai uždėjo, man taip patiko... Įspraudžiau į rankas tą brauningą ir paklausiau, ar užteks. Parsinešiau namo ir pakišau po lova. Žmona ryte: „Kažką tu vakar parsitempei.“ Tik paskui parodžiau, o kai žmonos nebūdavo, jį išsitraukdavau, prisukdavau ir grodavau.

– Pastebėjau didžiulius laikrodžius ant sienos. Juos irgi kolekcionuojate?

– Tiesa, tik atvykęs į Mažeikius pradėjau kolekcionuoti laikrodžius, turėjau didelę laikrodžių kolekciją, dabar tik jų likučiai, dauguma einantys, bet nemėgstu jų tiksėjimo. Turėjau labai retų laikrodžių, kurie gal tik muziejuose likę, bet apie 50 laikrodžių kartą iškeičiau į vieną, kurio labai norėjau, o ir žmona dėl jų burbėjo – buvo spintose, sakė, kad atrodo, lyg grabų pridėta. Vienas iš ypatingesnių likusių – tai iš Rytprūsių, iš to krašto dar turiu veikiančius barometrą ir termometrą. Barometrą ketinu vežti mamai, tegu lieka tame krašte, iš kur atėjo. Jie man brangūs ir todėl, kad aš pats iš to krašto.

– Pirmasis gramofonas atkeliavo apie 1990-uosius. O ar greitai pradėjo didėti kolekcija?

– Nuo už naganą gauto gramofono praėjus penkeriems metams, antras jau buvo fantastiškas – „Columbia“, dengtas chromu, parkeliavęs iš Anglijos. Aš turguje pirmiausiai eidavau prie sendaikčių, ten jį ir pamačiau, akys iškart pradėjo žibėti. Sutarėme gal už 170 Lt (tada litas turėjo vertę). Praėjus kiek laiko tas savininkas pradėjo vaikščioti ir zysti, kad pigiai jį pardavęs. Neapsikentęs pasiūliau kitą geros firmos gramofoną „Ryga“, irgi retas, gaila, žinoma, buvo. Gal po pusmečio jis pas mane sugrįžo ir vėl pasiūlė atpirkti šį gramofoną, apsidžiaugiau susigrąžinęs.  

– Koks netikėčiausias radinys, turintis savo istoriją? Kokio Jūsų kolekcijai dar trūksta?

– Buvo kuriozinis atvejis. Parsivežiau gal nuo Tauragės šimtametį gramofoną, pardavėjas įspėjo, kad kažkas su garsu, silpnokai. Pats juos restauruoju, kiek sugebu, nors tenka ir samdyti, nes visko juk nepajėgsi. Nušveisti, nulakuoti, pritaikyti detales – tai jau mano sritis. Stengiuosi kuo labiau išlaikyti originalą, švelniai atnaujinti. Taigi, manau, rasiu, kokia čia priežastis, išsiardžiau, išvaliau, lyg ir viskas gerai. Išmušė ta išbandymo valanda – na, nėra to garso. Vėl iš naujo ardau ir žiūriu nuo pat pradžios, kur prasideda garsas, žiūriu – gi kažkas įkišta giliai, krapštau, ištraukiu cigarečių pakelį, dar caro laikų... O šiaip visi, kurie man mirtinai reikalingi, yra ir mirtinai brangūs, bet esu pastebėjęs, kad gyvenime yra ir antras šansas. Tu vieną kartą pamatai tą gramofoną, jis brangus, praeina kiek metų – tu pamatai tokį patį ir jis tau įperkamas, jei pasinaudoji tuo šansu. Trečio gali ir nebūti.

– Kalbame apie muzikos garsus skleidžiančius aparatus?

– Šiaip negroju, bet su muzika turiu sąsajų – nuo 8 kl. vedžiau šokių vakarus. Kino teatre baigdavosi seansas, kėdes ant scenos, įjungiu savo magą „Daina“ ir sukasi gal dešimt porų šokių ritmu, paskui prisidėjo iš kitur, vėliau vykdavome į Pervalką, ten buvo ruporas, per kurį garsas eidavo, ir aikštelė buvo. Tada susirinkdavo ir poilsiautojų.

– Dažnai mums kalbantis nuskamba Preila, Neringa... Tai kur gimėte?

– Ai, toli... Tėvai buvo tremtiniai, už Baikalo buvo ištremta visa šeima vien už tai, kad turėjo savo sviestinę netoli Šiaulių, prie Naisių, truputį žemės, miško ir kažkaip pakliuvo į tą sąrašą, bet jie ir ten gerai gyveno. Tėvukas pirmas kaime nusipirko radiją, net 200 km su „paputke“ (pakeleivinga mašina) jos važiavo parsivežti. Mano mama, kaip pasakojo, buvo pirma gražuolė tame kaime, rusė, esu maišyto kraujo. Tėvukas, kaip kiečiausias, visus nurungė ir laimėjo mamos ranką. Ten gimė brolis, o po trejų metų ir aš, jau Šiauliuose. Vėliau Kaunas, o išsibėgus tėvukų keliams, mamai pasiūlė šefės vietą Neringoje. Mama net knygoje įamžinta kaip seniausiai Neringos žuvininkystės ūkyje dirbusi.

– Buvote pusseptintų, kai atsikėlėte į Preilą. Kokia buvo vaikystė?

– Visa vaikystė čia – tai gintarai, žvejyba, tas fantastiškas oras, fantastiška aplinka, tuose miškuose belandžiodami rasdavome senoviškų vokiškų daiktų, pradedant nuo butelių, automatų, šovinių. Juos parduodavome, paskui nusipirkdavome čiulpinukų „žuvyčių“ arba zefyrų. Šiaip visą senovę mano mama daugiau pamėgusi. Anksčiau tai laikrodį ar bufetą seną nuperka. Tas „trantas“, kaip įvardijo kaimynė, virsdavo prabangiu baldu, išsiskiriančiu iš sovietinių laikų baldų. Kai išėjau į kariuomenę, mama persikėlė į Nidą, nuo tada ten gyvena. Vaikas buvau geras, brolis buvo padykęs ir turėjo tarp mūsų autoritetą. Jaunystėje mėgdavau sėdėti Nidos paplūdimyje ir piešti.

– Dirbate naftos įmonėje, domitės senove, esate kolekcionierius, nesvetimas Jums menas. O kokius mokslus baigėte?

– Taip likimas lėmė, kad Preiloje atostogaudavo labai daug žymių dailininkų iš Maskvos, Leningrado (dabar Sankt Peterburgas), kurie alpdavo čia dėl oro, smėlio, gamtos, pajūrio, žuvies, mama dirbo prie žuvies ir dar kambarius nuomodavo. Pradėjome su jais bendrauti, man patarė stoti į Telšių dailės technikumą, o brolį pasiėmė į Maskvą, kur baigė valstybinį Stroganovo dailės institutą. Taigi, baigęs 11 klasių, mokiausi Telšių dailės technikume dailųjį akmens apdirbimą. Nebaigiau, iš antro kurso paėmė į kariuomenę, grįžau, o ten reikėjo būti tarp aštuntokų. Taip nejauku pasidarė, apsisukau ir grįžau į Neringą, tarp daug pasiūlymų buvo ir dirbti naru gelbėtoju, ten ir pasukau. Galvojau, gal stosiu kur aukščiau, gal į Vilnių, bet... Taip tie mokslai ir buvo užleisti.

– Kaip likimas atvedė į Mažeikius?

– Buvau tuo metu geriausias (juokiasi) gelbėtojas, gelbėjimo stoties viršininkas, kartu ir naras. Pasigaudavome žuvies, ją išvirdavome ar iškepdavome, žinoma, pasikviesdavome ir ten praktiką atliekančias pardavėjas, tarp jų buvo ir mano būsima žmona. Palikau naro darbą ir atvykome į Mažeikius. Nuskilo, kad iš ten dingau, dauguma ten likusių paslydo... Kai atvažiavau čia, iškart įsidarbinau restauratoriumi ir jau trečią dieną dirbau Renave. Nors butą žadėjo per metus, jo sulaukiau tik po penkerių ir išėjau, mat atsirado šansas įsidarbinti Naftos perdirbimo gamykloje, o reikėjo pinigų ir šeimai pragyvenimui, ir butą apstatyti, žmona tada nedirbo.

 

 

 

– Būtent ši įmonė ir ištraukė Jūsų eksponatus į dienos šviesą?

– Esu dėkingas buvusiai „Mažeikių naftos“ komunikacijos specialistei Birutei Balsytei, kuri vargiai įkalbėjo mane surengti parodą bendrovėje, nebuvau linkęs viešinti tų savo darbų. Čia tik nedidelė dalis atvažiavo, gal 26 eksponatai. Būtent tada pamačiau, kad tai įdomu ir kitiems, tada jau pradėjau pats ieškoti kontaktų mieste, kad gaučiau vietą, kur galėčiau eksponuoti savo nemažą kolekciją. Padariau projektą su nuotraukomis, atnešiau į Savivaldybę ir prasidėjo kelionės – tai po dviejų, tai po trijų, keturių mėnesių. Galiausiai pasakė, kad perduota muziejui... ir tiek žinių. Nenuleidau rankų ir bent tris kartus kreipiausi į Kultūros skyriaus vedėją A. Rupkutę, bet ir čia jokio susidomėjimo. Gal tikrai tų patalpų neturi, bet štai restauravo geležinkelio stotį, viena salė paskirta lošėjams, kita dėvėtų rūbų parduotuvei, gerai, kad nors Menų stotis atsirado, nors ir ji dabar primena parduotuvės sandėlį. Prašiau, kad padėtų išsinuomoti antrame aukšte muziejui įrengti, bet jie lyg ir patys kažkokią parduotuvę planuoja įsirengti. Taip su valdžia mano bandymai ir baigėsi. Neprarandu vilties dėl geležinkelio stoties patalpų, nors šiaip dėl savo kolekcijos turiu planų, kurių nenoriu viešinti, kad išsipildytų... Ekspozicijai, kurią vien sudaro gramofonų apie 300, o kur dar plokštelės, suvenyrai, reikėtų kokių 100 ar 120 kv. m, kad viską išdėliotum... Žinoma, visko iš karto neeksponuočiau, skirstyčiau temomis, kad ir kitą kartą būtų įdomu ateiti.

– Tai būtų traukos centras, turėtume tokį muziejų, kokio Lietuvoje nėra, kiek būtų lankytojų...

– Stop. Kalbant apie muziejų, Mažeikiai jį turi, bet nedirba sekmadieniais. Žiūrėkim, Telšiai – nuvyksti sekmadienį ir miestą apžiūri, ir į muziejų nueini, o pas mus nėra kur svečių nuvesti šventą dieną. Ir dar, jei muziejuje nėra kokios parodos, tai nėra ko ir žiūrėti, vien tik replikos, aprašymai, o eksponatų... Gal, sakykim, tai kai kam šilta vieta? Nėra ko slėpti, jei taip yra, esu pratęs profsąjungoje viską atvirai sakyti. Beje, gramofonų muziejaus nėra visoje Lietuvoje, tik viename kitame dvare, viename restorane prie Vilniaus po kelis eksponatus, gal ir Pabaltijyje nėra, kiek žinau, lyg ir Varšuvoje yra.

– Ar galiu teigti, kad žmogui, savo lėšomis surinkusiam tiek daug eksponatų, nesudaroma galimybė leisti tuo pasigrožėti miesto svečiams, patiems mažeikiškiams?

– Taip. Gal Savivaldybė mums, kolekcionieriams, neturi vietos, bet gal pavyktų prisiplakti prie verslininkų, jie irgi turi patalpų, turi ir kavines. Įsivaizduokim, žmogus ateina ir eksponatais, išrikiuotais už stiklinės sienos, pasigrožėti, kartu ir į jo kavinę ar restoraną, vakare tokios kavinės programą papuošiame temine muzika – prieškario, D. Dolskio, A. Šabaniausko ar pan. Gali ir dieną, ir vakare ypatinga šviesa nušviestais gramofonais gėrėtis – gražus šarmas, ko nerasi kitur, rasi čia.

– Tai taip ir nepasisekė pakviesti lankytojų į dar vieną parodą?

– Šiemet kovo 2-ąją Ašvos malūne mes, Mažeikių kolekcionieriai, prisistatydami padarėme po mažą parodėlę. Kvietėme spaudos atstovus, deja, pareiškė, kad mes jiems neįdomūs. Buvau maloniai nustebintas, kad tiek daug įdomių kolekcionierių yra Mažeikiuose.

– Apie gramofonus galėtume kalbėti ilgai. Kokių dar turite pomėgių?

– Šiaip mano domėjimosi antra tema – Neringa. Nemažai knygų ir ne tik turiu apie Neringą. Mėgstu žiūrėti, kaip įvairios skulptūros gimsta iš medžio mano rankose. Laiko turėdamas prisėdu ir prie tapybos – štai mamos, žmonos ir jos tėvo, buvusio savanorio, portretai. Iš natūros piešiu – mano gimtinė Preila, natiurmortai.

– Kur randate palaimą savo sielai, atokvėpį?

– Nuvargina naktinis darbas. Anksčiau buvo geresnis grafikas. Dar profsąjunginė veikla, esu seniausias, nuo 2004-ųjų, profsąjungos tarybos narys, dalyvavimas komisijų darbe... Malonumą, atsipalaidavimą jaučiu sode. Turiu gražų sodą ant Ventos upės kranto, namelį ant skardžio. Kai tik yra laisvos dienos, traukiame ten. Kavos puodelis gamtoj, graži muzika – A. Šabaniauskas, B. Dvarionas... Stovi balkone, o šimtamečiai ąžuolai, lazdynai ranka pasiekiami, numestas obuolys pliumpteli tiesiai į Ventą... Tokia ramybės oazė – pailsi nuo miesto, triukšmo, darbo ir profsąjungos. Kitoniškas tas mano sodas: yra mano darytų akmeninių vazų, skirtingų skulptūrų. Dabar ten gyvena stirna, laksto voveriukai, varnos peri, inkilai – gal 20, per daug. Matai, kaip bunda gamta, užsimanai – eini žvejoti. Fantastiška vieta.

– Ir pabaigai – Jūsų palinkėjimas sau, skaitytojams.

– Sau, visiems: ir draugams, ir priešams – noriu palinkėti svarbiausio – sveikatos. Mažeikiams noriu palinkėti, kad keistųsi kultūrinis gyvenimas – tam didesnį dėmesį turėtų skirti tiek Savivaldybė, tiek verslininkai, kad nereikėtų džiaugtis aplinkinių rajonų kultūriniais pasiekimais, o ir patys ją puoselėtume ir girtumėmės svečiams. Reikia tos kultūros ne tiek mums, kiek vaikams, ateinančiai kartai...

Nuotrauka iš asmeninio archyvo (nuotr. J. Strazdausko):

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode