Seserys Samulionytės: kurdamas dokumentiką negali žinoti, kas atsitiks

 

Seserys Jūratė ir Vilma Samulionytės savo dokumentinėje juostoje „Močiute, Guten Tag!“ asmeniškai, atvirai, ir papokštaudamos, ir susižeisdamos mėgina skleisti savo vokietės močiutės gyvenimo istorijos uždangą. Pačios tapusios šio kelio filmo personažėmis, menininkės kalbina artimiausius šeimos narius, norėdamos sužinoti visą tiesą. Interviu su seserimis Samulionytėmis – apie tai, kur atvedė ši dramatiška ir jaudinanti kelionė.

Jūsų filmas nepaprastai asmeniškas. Nusprendėte ne tik sukurti dokumentinę juostą apie savo šeimos, močiutės dramatišką, tragišką istoriją, bet ir pačios tapti jos personažėmis. Ar toks sumanymas gimė iš pat pradžių?

Vilma Samulionytė: Kaip sako Jūratė, gyvenimas yra stipresnis už bet kurį scenarijų. Iš pradžių neplanavome atsidurti ekrane. Ir tai matyti iš pirmųjų filmo interviu, kur kalbiname savo pašnekovus. Bet ilgainiui pasitaikydavo ir emocionalių pokalbių, apie tam tikrus dalykus susidarydavome savo nuomonę. Todėl galiausiai nutarėme filmuoti ir savo pačių refleksijas.

Jūratė Samulionytė: Iš pradžių tik reaguodavome į pokalbius, bet po pirmųjų kelių interviu pamatėme, kad mūsų dalyvavimas labai natūralus, juk kalbiname žmones, su kuriais turime ryšį. Natūraliai pradėdavome kartu diskutuoti, komentuoti, operatorius natūraliai fiksuodavo ir mūsų pašnekovus, ir mus. Ir tada tapome kaip vedlės, kurios eina, klausia, ieško.

Ar režisavote savo pokalbius?

Jūratė: Kaip personažės stengėmės būti savimi, siekėme natūralumo, nuoširdumo, tikrumo. Mūsų pokalbiai ir emocijos nėra suvaidinti, kartais netgi labai spontaniški. Iš anksto apsitardavome tik kryptį, klausimus. 

Vilma: Kadangi iš savo pašnekovų reikalavome atvirumo kalbant ir nepatogiomis temomis, supratome, kad ir mums reikia tokioms būti – natūralioms, atviroms.

Papasakokite apie filmo priešistorę.

Vilma: Tai buvo prieš šešerius metus. Jūratė tuo metu rašė vaidybinio filmo scenarijų, o aš kūriau fotografijų projektą. Iš pradžių net nebuvo dokumentinio filmo sumanymo.

Jūratė: Teturėjome savo močiutės istorijos nuotrupas. Ir kai pradėjau rašyti scenarijų, klausti detalių, kaip viskas vyko, paaiškėjo, kad niekas nieko tiksliai negali papasakoti.

Vilma: O aš, dar prieš Jūratei pradedant rašyti scenarijų, svarsčiau, kad močiutės istorija – gera medžiaga knygai ir parodai. Taigi dirbau su archyvine medžiaga: laiškais, nuotraukomis, įvairiais dokumentais. Galiausiai abiem kilo mintis kurti dokumentinį filmą. Viena nebūčiau jo pasiryžusi statyti, tik žinojau, kad tikrai pasirodys vizualinis projektas – paroda ir knyga.

Etiniai klausimai buvo mūsų vidinio pojūčio svertai. Tardavomės dėl to ir su montažo režisieriais, prodiuseriais. Močiutės atsisveikinimo laiškas kėlė didžiausias dilemas, nes jis mums pačioms nebuvo rodomas.

Tarp temų, kurias gvildenate filme, yra ir labai sudėtingų: savižudybės šeimos istorijoje, nekalbėjimas apie tam tikrus dalykus, kartų problemos. Kaip jums sekėsi judėti į priekį aiškinantis ne pačias maloniausias tiesas? Kas pagelbėdavo rasti tinkamą kelią?

Vilma: Labai gerai, kad buvome dviese, nes galėdavome tarpusavyje tartis, kiek toli eiti: kiek kalbėti apie savižudybes, kiek atvirauti su mama. Viena kitos nuolat klausėme, kur yra ta riba, kurios negalima peržengti.

Jūratė: Tai buvo tiesos pasitikrinimas tarpusavyje. Tikrinome, jeigu vienai atrodo vienaip, ar sesuo su tuo sutinka? Kaip kalbėti? Ką daryti su etiniais klausimais?

Vilma: Palaikydavome ir skatindavome viena kitą. Dar vienas dalykas – juostą filmavome ir montavome ketverius metus, todėl pašnekovus skatinome atsiverti pamažu. Nebuvo taip, kad iš karto iškvotėme visus iki galo. Klausinėdavome, atsitraukdavome, jeigu pernelyg priartėdavome prie nepatogių faktų, kitą kartą galbūt daugiau paklausdavome.

Jūratė: Kurdamas dokumentiką niekada negali žinoti, kas atsitiks. Mes tik reaguodavome į situaciją ir stengėmės tai daryti natūraliai.

Užsiminėte apie etinius klausimus. Kodėl nusprendėte neparodyti žiūrovams močiutės prieš pasitraukiant iš gyvenimo palikto atsisveikinimo laiško, nors apie jį kalbama labai daug?

Jūratė: Etiniai klausimai buvo mūsų vidinio pojūčio svertai. Tardavomės dėl to ir su montažo režisieriais, prodiuseriais. Močiutės atsisveikinimo laiškas kėlė didžiausias dilemas, nes jis mums pačioms nebuvo rodomas.

Vilma: Laiško parodymui tarsi visąlaik buvo „stop“. Šis filmas yra labai atviras, vis dėlto kalbant apie laišką tikriausiai suveikė to, ko nėra reikalo kelti į viešumą, faktorius.

Jūratė: Laiškas nėra kokia nors paslaptis, tiesiog jis nepriklauso žiūrovams. O istorija aiški ir laiško nematant.

Labai jautrūs ir iškalbingi filme jūsų ir mamos – dviejų skirtingų kartų atstovų – pokalbiai apie savižudybę. Jūs stengiatės nepatogias istorijos detales traukti į dienos šviesą, mama, regis – atvirkščiai – į kuo tolesnį kampą, nes jai tai atrodo gėdinga. Kaip jums atrodo – kodėl? Įdomu, ar mama, pasižiūrėjusi filmą, tapo atviresnė tokioms temoms?

Vilma: Skirtingos kartos skirtingai žvelgia į šią problematiką. Aš tai aiškinu pirmiausia tuo, kaip kas buvo augintas. Mamos tėvai užaugo tradicinėje lietuviškoje ar vokiškoje religingoje aplinkoje, kur savižudybė buvo suvokiama kaip didžiausia nuodėmė. Galime įsivaizduoti, ką reiškia šeimos nariui būti palaidotam už tvoros. Ir tokių aplinkybių atgarsių yra kiekvieno mūsų šeimoje.

Jūratė: Mūsų senelių kartai savižudybė buvo didžiulė gėda ir nelaimė. Ir tokį požiūrį paveldėjo jų vaikai, t. y. mūsų tėvai. Pastarieji galbūt tiksliai nebegali įvardyti, kodėl šiuos dalykus reikia priimti būtent taip, nes juk nebelaidojama patvoryje, vis dėlto jiems tai irgi gėda. Jie vis tiek mano: o ką kiti žmonės pasakys?

Dar viena priežasčių – sovietiniais laikais savižudybė ir depresija buvo suvokiamos kaip psichinė liga. Vadinasi, negerai ir visai šeimai, nes psichinės ligos esą paveldimos. Dėl to mamai baugu.

Vilma: Susidūrusi su šia problema supratau, kad, jeigu neleidi tiesai ateiti iki savęs, pripažinti, kad kito žmogaus pasirinkimas pasitraukti iš gyvenimo savo valia yra skaudus, jeigu slepi tai – vadinasi, neleidi sau gedėti. Teisingai išgedėti netektį. Gedėjimas – labai svarbi netekties dalis. Tokia mano nuomonė.

Dabar, kai filmas pasirodė viešumoje, mama lengviau šneka apie visą tą tragediją. Ji atvažiavo į premjerą, šauniai dalyvavo, rytą atsibudo ir pasakė: „Panos, koks geras filmas!“

Jūratė: Po premjeros gauname įvairių laiškų, žinučių iš pažįstamų ir nepažįstamų žmonių. Jų reakcija mus labai džiugina, ir ja dalijamės su mama. Ji irgi stebisi ir supranta, kodėl vienus žmones šis filmas sužavi, kitus inspiruoja, pavyzdžiui, susitikti su savo močiutėmis. Tai sunkios temos, bet jose yra gerumo grūdas, noro kalbėtis grūdas.

Vienu metu močiutės meilės istorija mums buvo didžiulė jėga, verčianti judėti į priekį. Tikroji lobių sala. Galiausiai ši istorija privertė išsikelti tam tikrus klausimus, ir jų suformulavimas yra didžioji vertybė – ne atsakymų radimas.

Filmui įpusėjus ir jums tebesiaiškinant močiutės istoriją įvyksta dar viena tragedija, priverčianti ūžtelėti salę – iš gyvenimo pasitraukia jūsų tėtis. Kaip ši nelaimė paveikė tolesnius filmavimus?

Vilma: Dėl tokių įvykių ūžteli ne tik salės, bet ir visas gyvenimas. Tada sustojome su filmavimo darbais.

Jūratė: Po poros mėnesių kilo minčių, kad, jeigu gvildename tokias sudėtingas temas ir mums pačioms taip nutiko, gal toliau eiti nebereikia, gal tai ženklas nebetęsti? Palikome filmą gal kokiems keturiems mėnesiams ir negalvojome, ką toliau darysime.

Vilma: Supratau, kad iki šio įvykio mes buvome savo tėvų vaikai, neturintys mamos ar močiutės patirties, neišgyvenusios savižudybės šeimoje. Kai savo valia iš gyvenimo pasitraukė mūsų tėtis, tapome su mama lygiavertės pašnekovės. Ir pokalbiai tapo visai kitokie. Nuo tada tai virto ir mūsų patirtimi.

Pamenu, su mama kalbėjomės: tai ką darome? Ar sakome, kad žmogus pasitraukė savo valia, ar kad širdis sustojo? Ir antras variantas būtų buvęs ne melas. Bet paskui sveikas protas taukštelėjo...

Jūratė: Nebegalėjome eiti tuo pačiu keliu. Nusprendėme, kad svarbu ne tik kurti istorinį filmą apie vokiečius Lietuvoje, bet ir kalbėti apie tėčio mirtį. Nes kaip tik dabar laikas apie tai kalbėti. Tuomet ne toliau stebėjome iš šalies, bet tapome tos, kurios tai patyrė pačios ir dalijasi šia patirtimi su kitais.

Nors jūsų filmo istorija dramatiška, jūs jame ir papokštaujate, pasijuokiate. Kaip atsirado tokios scenos?

Jūratė: Mes pačios neliūdnos, dažnai žiūrime į situacijas su ironija, pajuokaujame. Taip esame pratusios: kai nežinai, ką daryti, reikia pajuokauti. O su sese duetu tai daryti sekasi. Iš pat pradžių norėjome kurti filmą su suprojektuota šviesa, kad jis nebūtų liūdnas.

Vilma: Papokštauti mums išeidavo natūraliai. Šviesos filme reikia tam, kad atsikvėptum nuo dramos, kad lengviau suvoktum, kas vyksta, nenorėjome nusivažiuoti į visišką juodumą.

Pakalbėkime apie slaptą jūsų močiutės meilės istoriją – jos Kazimierą. Ar tikrai tikėjote, kad jį surasite?

Abi garsiai: Mes aklai tikėjome, kad jį rasime!

Vilma: Galvoju, pasaulis yra mažas, ir jame žmonės susitinka. O kartais didelis, ir jame nesusitinka netgi tie, kurie gyvena toje pat gatvėje. Norisi tikėti, kad pasaulis yra mažas ir Kazimieras atsiras. Galiausiai jis mums įgavo simbolinę laimės galimybės reikšmę. Jis tapo prarasto gražaus gyvenimo simboliu.

Vienu metu ši močiutės meilės istorija mums buvo didžiulė jėga, verčianti judėti į priekį. Tikroji lobių sala. Galiausiai ši istorija privertė išsikelti tam tikrus klausimus, ir jų suformulavimas yra didžioji vertybė – ne atsakymų radimas.

Jūratė: Kazimiero paieška ir galų gale jo neradimas mums padėjo įsisąmoninti, kaip dingsta faktai, kaip istorija prapuola, jeigu apie ją laiku nepasiteirauji, jeigu jos tau laiku nepapasakoja.

Šis filmas, be daugybės kitų temų, yra ir apie seserystę. Mūsų toks būdas nuo pat vaikystės – išgyventi kartu sunkius momentus. Bet su sese pasišneki, ir palengvėja.

Ar planuojate filmo tęsinį? Galbūt neatsakytas klausimas, kur dingo močiutės Kazimieras, taps tęsinio viltimi?

Vilma: Kalbant apie viltį, esame užaugusios Vilties gatvėje, Jonavoje. Tai viltis vis dar su mumis (juokiasi). Kurdamos šį filmą turėjome galimybę pasitikrinti, ar galime kartu kurti. Ir atsakėme sau į šį klausimą. Esame kartu užaugusios, gyvenusios, keliavusios, pramogavusios. Dirbti kartu buvo vertinga patirtis. Atsiradus įdomiai idėjai, tikėtina, dirbtume ir toliau.

Jūratė: Šis filmas, be daugybės kitų temų, yra ir apie seserystę. Mūsų toks būdas nuo pat vaikystės – išgyventi kartu sunkius momentus. Bet su sese pasišneki, ir palengvėja.

Buvote vaikystėje artimos? Į plaukus viena kitai nekibdavote?

Abi: Kibdavome kibdavome!

Vilma: Skundikė ji būdavo.

Jūratė: O ji nenorėdavo su manimi bendrauti.

Vilma: O mama ją liepdavo į draugių gimtadienius vestis. Ir aš nenorėdavau.

(Abi kvatojasi.)

Vilma: Mūsų mama padarė gerą darbą auklėdama mus taip, kad suprastume, jog sesuo (brolių mes neturime, kitų seserų irgi) – artimiausias žmogus. Savas kraujas už vandenį tirštesnis. Bus tų draugių, draugų... 

Jūratė: O sesė bus visada!

Fotografė Vilma Samulionytė surengė parodą, sudarytą iš vizualinės medžiagos, rastos ir užfiksuotos kuriant dokumentinį filmą „Močiute, Guten Tag!“. Ekspoziciją galima apžiūrėti Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19, Vilnius).

Bernardinai.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode