Svajoti reikia atsakingai

Vis dažniau mūsų puslapio svečiais tampa dar pakankamai jauni mažeikiškiai, o šių metų seriją užbaigia Justinas Barakauskas. Stebina šio žmogaus pasiekimai, savitas požiūris į mus supantį pasaulį bei ieškančio ir kuriančio žmogaus vietą jame, tad be jokios ypatingos įžangos ir ilgų gaišinančių išvedžiojimų tiesiog kalbiname Justiną.

–  Jūsų tėvas Rimantas Barakauskas yra visų galų, o ypač technikos, meistras. Jis gerai žinoma asmenybė Mažeikiuose bei Lietuvoje. Ar tai turėjo įtakos Jūsų pomėgiams ir pasirinktai studijų programai?

– Vienareikšmiškai taip. Savo pomėgių atradimas ir jų suformavimas vaikystėje yra, ko gero, vienas paprasčiausių ir tiesiausių kelių į sėkmę. Žinai savo kryptį, tau ji patinka ir dirbi prie savo tikslų siekimo. Žinoma, paprasta man dabar taip sakyti, kadangi mano aplinkoje visada buvo galimybės tobulėti elektronikos inžinerijos srityje. Keistai skamba, bet puikiai pamenu savo norą prieš pirmąją klasę – noriu baigti mokyklą, kad galėčiau universitete studijuoti elektronikos inžineriją. Galbūt taip ir atsiranda posakiai, kad svajoti reikia atsakingai, nes svajonės pildosi.

– Ką įdomesnio ir kokius pedagogus galėtumėt prisiminti iš savo vaikystės ir mokymosi Merkelio Račkausko gimnazijoje?

– Man mokykla patiko, bet turėjau labai savitą požiūrį į ją. Nepatikdavo man mokyklos sukuriami rėmai, nepatikdavo mokymo programos. Gal tai lėmė, kad nebuvau labai geras mokinys. Man mokykloje reikėjo laisvės, o mokykla vaikus niveliuoja. Pavyzdžiui, turėjau bendraklasių, kurie turėjo puikų talentą dailei ir aš džiaugdavausi jų gabumais, tačiau niekada nesuprasdavau, kodėl ir aš turėčiau stengtis išmokti taip tapyti. Juk turiu savus tikslus.

Nepaisant savo ryšio su mokykla, visada džiaugsiuosi, kad turėjau garbės sėdėti suoluose, prieš kuriuos stovėjo tokie mokytojai kaip Lina Kvedarienė, Vitalija Plonienė, Laima Skabickienė ir daug kitų. Galbūt aš daug kantrybės atėmiau iš jų, bet visuomet liksiu dėkingas už tai, ką jie man davė ir ko išmokė.

– Ką duoda studijos ir kokia ateities vizija, tikslai, norai?

– Studijos? Studijos iš esmės pakeičia žmogų. Visuomenėje skamba įvairiausių nuomonių, tačiau pripažinkime, jog, sutikus nepažįstamą žmogų, nėra sunku suprasti, jis turi aukštąjį išsilavinimą ar ne. Jokiu būdu nenoriu teigti, kad universitetinis išsilavinimas žmogų paverčia geresniu žmogumi, bet socialinius įgūdžius pakeičia. Manau, tai pagrindinė studijų suteikiama vertė, o man davė labai gerų draugų, suteikė galimybę pamatyti be galo daug įmonių, įstaigų ir sutikti labai įdomių žmonių.

Dėl ateities vizijos, tai tenka pripažinti, kad dabar labai sunkus momentas. Ne paslaptis, jog po pusantrų metų turėčiau gintis technologijos mokslų daktaro laipsnį, dirbu inžinerinį-konsultacinį darbą vienoje didžiausių Lietuvos įmonių ir vystau savo technologinį produktą, kuris, tikiuosi, taps kokiu nors verslu. Atrodo, visose srityse sekasi, bet tai labai vargina, todėl norai ir vizijos nelabai sutampa su galimybėmis viską spėti.

– Studentiškas gyvenimas, koks jis Jums? Kokius sunkumus ir išbandymus tenka patirti, nugalėti?

– Labai įvairiaspalvis. Tai viena iš temų, kurioje nelabai turiu ką pasakyti, ir tas turi konkrečią priežastį – tai man skamba labai banaliai, kadangi visi studentai mėgsta pasakoti spalvingas istorijas, kaip sunku buvo studijuoti, kaip tekdavo nemiegoti naktimis, kiek reikėdavo „iškalti“ ir, bendrai, kokie jie nuskriausti. Taip ir man buvo netgi ekstremalių dalykų – vieną iš taikomosios matematikos egzaminų esu laikęs net 13 kartų. Negaliu pripažinti, jog tai mano kaltė, bet taip buvo, ir mes su bendrakursiais puikiai supratome, kad inžinerija ar kiti tikslieji mokslai, kaip sveikatos, nėra tik paprasčiausia studijų kryptis. Žiūrint šiandienos akimis, kai sunkumai jau užmiršti, liko tik linksmos istorijos ir puikūs draugai. Na, dar žinių šiek tiek.

– Jau turite ryškesnių mokslinių pasiekimų. Papasakokite apie tai plačiau.

- Jūs, ko gero, apie viešai matomus pasiekimus. Taip, jų turiu, bet nelabai juos sureikšminu. Esu du kartus dalyvavęs tarptautinėje studentų technologinių darbų parodoje-konkurse „Technorama“ ir abu kartus gavau aukščiausią apdovanojimą. Taip, šiandieną linksma tai prisiminti, nors, tiesą sakant, vienu metu buvo kilę abejonių, ar iš viso verta dalyvauti. Ne visada gali racionaliai įvertinti savo darbus, kadangi, praleidęs daug laiko kuriant naujas technologijas ir įrangą, nepastebi to, kas kitiems gali atrodyti neįtikėtinai. Kodėl tų įvykių nesureikšminu? Nes konkursai turi savo specifiką ir kurdamas produktą turi būti orientuotas į konkurso laimėjimą, žmonių sudominimą, o ne aukštą pridėtinę vertę. Ten svarbu galutinis rezultatas, o tai, kas iš tiesų džiugina mokslininkus, dažniausiai nėra viešai matoma. Šiandieną dirbu prie technologijos, kuri ateityje turėtų pakeisti  navikų šalinimo procesus ir stipriai pakoreguoti maisto apdirbimo technologijas. Bet koks pasiekimas tose srityse man didesnis laimėjimas, nei konkursai. Kurdami naujas technologijas, pirmiausia turite tikėti tuo, ką darote. Kai pirmą kartą dalyvavau „Technoramoje“, netikėjau, kad galiu laimėti. Kai dalyvavome antrą kartą, netikėjau, kad galima laimėti du kartus iš eilės, todėl, kad ir kokią idėją turėtumėte, tikėkite ja, parodykite ją kitiems, įsiklausykite į kitų patarimus, nes tai jau bus grąža už atliktus darbus ir tiesiausias kelias sėkmės link. Antras svarbus dalykas – niekada savo produkto pagrindiniu privalumu neįvardinkite pigumo. Esu įsitikinęs, kad kas nors nesunkiai gali jį ar jo analogą pagaminti pigiau. Jūsų tikslai turi būti inovatyvumas, technologinė pažanga, kitų technologinių procesų efektyvumo ar kokybės didinimas – tai jus atves į sėkmę.

– Tikėjimas tuo, ką darai. Ar sunku jaunam žmogui būti atsakingam siekiant savų tikslų?

– Mano, kaip jauno žmogaus, patirtis siekiant savų tikslų mane patį labai stebina. Iki kažkokio amžiaus nuolatos susidurdavau su keistu suaugusiųjų požiūriu. Pavyzdžiui, atėjęs į kokią nors įmonę jausdavau kitų požiūrį, kad mano tikslai, tarkim, užsakant paslaugą, negali būti rimti vien dėl mano amžiaus. Tai labai apsunkina galimybes siekti savo tikslų, o, praėjus ne tokiam ilgam laiko tarpsniui, staiga viskas pasikeičia – tampi potencialu klientu ar partneriu, net pradedi jausti geranorišką palaikymą ir atiduodamą asmeninę atsakomybę už ateities kūrimą.

– Kaip Mažeikiai atrodo praėjus keleriems metams po išvažiavimo? Gal ko nors pasiilgstate, o gal atvirkščiai?

– Jau virš 8 metų nebegyvenu Mažeikiuose. Pripažinsiu, kad atpratau nuo gimtojo miesto ritmo. Mažeikiuose viskas lėčiau, ramiau. Ypatingai keistas eismas, kur, atrodo, niekas niekada neskuba. Iš tiesų, tai dovana miestiečiams – didmiesčių skubėjimas yra tik problemos sprendimas. Vilniuje ar Kaune visi skuba tik todėl, kad, tarkim, iki darbovietės laukia valanda kelio. Mažeikiuose viską gali pasiekti per 15 minučių. Tai ar negalima to pavadinti dovana, kai neskubėdamas tą patį tikslą pasieki 4 kartus greičiau?

Kitas keistokas dalykas Mažeikiuose – tai nepagrįstas savęs nuvertinimas. Savęs lyginimas su didžiaisiais Lietuvos miestais ir manymas, kad ten viskas kitaip ir viskas auga ant medžių, tik nueik ir pasiimk. Tokiu pat požiūriu tuomet turėtų gyventi ir vilniečiai ar kauniečiai, nes bendrame pasaulio kontekste ten irgi provincija, tačiau per pastaruosius metus teko pakeliauti po tolimus mums kraštus ir išvada viena – žmonės visur vienodi, ar tai būtų rytų kultūros gyventojas, ar amerikietis, tad keistai atrodo dažnai išryškinami mažeikiškių skirtumai su miestais, esančiais tik už poros valandų kelio.

Dar vienas labai linksmas pastebėjimas – tai staigūs žmonių pokyčiai. Pavyzdžiui, grįžusių iš svečių šalių ir staiga tapusių „pirmaisiais vaikiais kaime“. Prieš kelis mėnesius man teko garbė Jungtinėse Amerikos Valstijose, bendrauti su žmogumi, kuriam, spėjama, bus įteikta Nobelio premija ar bent bus jai nominuotas, tai patikėkit, šis žmogus – daug paprastesnis už vieną kitą jaunuolį, nusipirkusį naują „kietą“ mašiną ir riedantį Mažeikių gatvėmis. Gimtajame mieste tai tikrai man sukelia šypseną.

– Jūsų patarimai ir palinkėjimai savo miesto jaunimui.

– Patarimas ir tuo pačiu palinkėjimas labai paprastas – nenuvertinkite gimtojo miesto ir nesusiekite savo tikslų su geografine vieta. Savo ateitį kuriate Jūs, o ne miestas, todėl apie ateitį pradėkite galvoti anksčiau, negalvodami, kad ateitis prasideda tik išvažiavus studijuoti. Turėkite svajonių ir jų siekite, o galimybės priklauso tik nuo Jūsų noro.

Kalbino Vytas ALEKNAVIČIUS

Nuotrauka iš asmeninio albumo

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode