Kalėdos su Romu Dambrausku

 

Kalėdinis laikotarpis dainininkui Romui Dambrauskui atsakingas metas – mat laukia net du koncertai – gruodžio 25 ir 26 d. 17.00 val. Mažeikių savivaldybės kultūros centre. Būtent koncertuojant savajame mieste dainininką ima jaudulys, ypač šiemet, kai po šventinio koncerto „Kalėdos su Romu Dambrausku“ atlikėjas ketina padaryti pauzę savo koncertinėje veikloje.

– Kokia programa nudžiuginsite šiemet savo gerbėjus?

– Kiekvienais metais po koncerto sulaukdavau klausimų, gal ir priekaištų, kad tiek mažai atlieku dainų, tad šiemet iš visos širdies norisi padovanoti du dviejų dalių gyvo garso solinius mano ir grupės koncertus – su  savo dainomis, kurios čia gimė ir čia kartu su klausytojais užaugo. Atrinkome tuos kūrinius, kurie sukurtų nuostabią kalėdinę šventę, pakilią dvasią. Tiesa, staigmenų laukia ir šiemet.

– Ar nepametėte skaičių, kelintas tai Jūsų organizuojamas šventinis koncertas ir kaip gimė ši idėja?

– Anksčiau parašyta daina„Naujieji metai“ 1989 m.pastūmėjo surengti mažeikiškiams naujametinį koncertą, kurį tada pavadinome „Naujametinis Reviu“, o nuo 2011 m. „Kalėdos su Romu Dambrausku“,  nors aš neskirstau jų į dalis. Tiesiog anksčiau laikmetis buvo kitoks. Taip įsivažiavome, kad sustoti nebegalėjome, ir štai šis tradicinis renginys šiemet – jau devynioliktas.

– Kaip laikui einant keitėsi šventinio koncerto mažeikiškiams repertuaras?

– Keletą metų tai buvo pirmieji naujametiniai koncertai –  grojome su grupe „Raktas“ ir dar pasikviesdavome svečių. Vėliau subrendo mintis daryti vien mažeikiškių atlikėjų koncertą. TuometMažeikiuose buvo daug gerai grojančių grupių – „Sekmadienis“, „Raktas“, „Turgus“, „Post scriptum“, „Vidurnaktis“, „Valio“ ir kt. Programą paįvairino mažeikiškiai šokėjų kolektyvai. Tai buvo mažeikiškių ir jų draugų suėjimo prieš Naujuosius metus renginys. Atėjo metas, kai iširo mažeikiškių grupės, be to, norėjosi suteikti koncertui ir naujų spalvų, tad pradėjau rengti šv. Kalėdas su bičiuliais iš visos Lietuvos.

– Kas Jums yra muzika ir kokia kelio į muziką pradžia?

– Dainavimas – man ir darbas, ir pomėgis. Kelias į muziką buvo paprastas ir ankstyvas – dainuoti pradėjau aštuonmetėje mokykloje, vėliau Šiaulių politechnikume, kurio taip ir nebaigiau. Grįžusį iš sovietų armijos Antanas Dargis pakvietė į Mažeikių kultūros namų estradinį ansamblį – tai buvo kelio į didžiąją sceną pradžia.  Kūrybiškiausias laikotarpis buvo koncertuojant su grupe „Raktas“, per vasarą iki rudens gastrolių spėdavome įrašyti albumą, kurį sudarydavo 10 ar 12 dainų. Tai buvo metas, kai buvo dvasinis poreikis išlieti savo jausmus, juos sudėti į kūrybą. Be to, buvo įdomu kurti muziką – tai buvo nauja, įdomu ir, svarbiausia, tai buvo reikalinga žmonėms. Vėliau iširus grupei „Raktas“ organizavau solinius koncertus, paskui vienas ansamblis keitė kitą. Džiaugiuosi, kad vėl koncertuoju su grupe.

– Organizavote daug projektų, bet norisi išskirti vieną, kuriame per muziką kėlėte rūpestį tuštėjančia Lietuva. Kaip gimė muzikinis projektas ,,Cafe emigrant“?

– Pajutome, kad Lietuvoje vis mažėja žmonių, kilo mintis atspindėti šią problemą dainoje, parengiant programą. Labai jaučiu simpatiją grupei „Vairas“, daug bendraudavome su aktore Nijole Narmontaite. Susijungėme ir nutarėme padaryti bendrą projektą – pasiūliau emigracijos temą, Nijolė davė mintį – veiksmas tevyksta kavinėje. Smagūs tai buvo koncertai. Netekus vokalistoEdmondo Čivinsko, supratome, kad vieno iš pagrindinių atlikėjų nebėra, tai ir šį projektą baigėme.

– Minėjote, kad Jūsų nedomina dalyvavimas televizijos šou laidose, kurios nesusijusios su muzika.

– Vieną laidą norėčiau išskirti – BTV realybės šou ,,Dainuok mano dainą“ – tai fantastiškas projektas, manau, kad vienas geriausių muzikinių projektų. Dainuoji draugų dainas, jie atlieka tavo dainas, buvo tokia gera ir draugiška atmosfera. To ir reikia muzikantams, kad patys laidoje patirtume geras emocijas, o kiek prisiminimų, kaip viena ar kita daina gimė.

– Pasirinkote gyventi nuo sostinės nutolusiuose Mažeikiuose. Ar nepasiilgstate didmiesčio šurmulio?

– Ir gyvenime, ir kūryboje man reikalinga ramybė. Džiaugiuosi gyvendamas Mažeikiuose, man čia dvasiškai gera – čia aš gimęs, gyvenęs, mane čia traukia. Negalėčiau gyventi didmiestyje, kur dideli kamščiai  – mane tai išmuša iš vėžių. Be to, vienas iš atsipalaidavimo būdų – sėsti prie vairo ir leistis į kelionę, tad vykti į Vilnių ar koncertus – vienas malonumas, mane ne vargina, o ramina, atpalaiduoja.

– Jūsų kūrybos bagažas – 113 dainų. Kokie ateities planai?

– Artimiausiu metu nutolsiu nuo koncertinės veiklos. Truputį pavargau, pabodo turai po Lietuvą. Planuoju pasėdėti įrašų studijoje, ramiai apmąstyti, gal naują albumą neskubant susikurti – ta pauzė ir turėtų papildyti dainų lobyną. Be to, noriu truputį pakeliauti – atėjo metas keistis, bet mielai atvyksiu, jei pakvies į renginį koncertuoti.

– Kaip jūs sutinkate šias šventes ir ko palinkėtumėte?

– Pradėsiu nuo to, kad mus per anksti priverčia švęsti – iš tiesų, mes nešvenčiame, bet mus priverčia įsisukti į tą komercinę šventės karuselę. Man gražiausia šventė – Kūčios, kai pas mane prie papuoštos didelės eglutės susirenka patys artimieji. Skaudu, kad Mažeikiai tuštėja, senamiestis apmiręs. Mielieji, gyvenkite čia, niekada nepalikite savo miesto. Noriu palinkėti, kad mažeikiškiai nenutoltų nuo muzikos, teatro, meno – tai palaiko žmogų, nors ir tokiame tuštėjančiamemieste...

Gražina VERŠINSKIENĖ

Nuotrauka iš asmeninio albumo

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode