Karalaite
Poniai

Jurginų puokštė

Pražydę jurginai  visiems  primena – atėjo ruduo. Jų puokštės, kurias pardavinėja močiutės prie parduotuvių, man primena vieną įvykį iš mano vaikystės dienų. Kiek man tada buvo metų? Gal dvylika? Tai buvo toks laikas, kai  visur tykojo gėda. Močiutės numegztas (ne pirktas) megztinis su raudonų siūlų briedžiais degino odą, kiek kitokio atspalvio sportiniai marškinėliai buvo tikra nelaimė. Jei tėvai neleisdavo eiti į teatrą su iš užjūrio atvežtais sporto batais – nelaimingesnio žmogaus už mane nebūdavo tą dieną.

Gėles nešti klasės auklėtojai Rugsėjo 1-ąją mano amžiaus vaikėzui tikrai nederėjo. Su gėlių puokšte pasirodyti mokykloje galėjo tik koks nors tepšis, vepšis, mamyčiukas. Dėl tokio  poelgio galėjai būti išbrauktas iš paauglių vaikinų draugijos ir vos ne mirtinai užjuoktas mergaičių.

Tą rugsėjo 1-ąją atsitiko siaubingas dalykas: mama buvo kažkur išvykusi, o senelė įbruko jurginų puokštę. Iki šiol pamenu juos visus: didelis raudonas su baltais lopeliais, baltas baltutėlis su vyšnių spalvos ežio spyglius primenančiais žiedlapiais. Įsivaizduokite – ne rožės, ne kardeliai, ne gvazdikai, o jurginai. Net  mano amžiaus mergaitė būtų kur nors atsikračiusi tokios puokštės. Taigi, ėjau  nuošaliomis gatvelėmis, kad nesutikčiau bendraklasių ir dairiausi, kur galėčiau nudrėbti tą dvylikamečiui vyrukui gėdingą rugsėjo 1-osios atributą. Visur sukinėjosi kiemsargės. Man atrodė, jog jos mano mintis skaityte skaito. O jei nutvers, vykdant sumanymą – gero nelauk.

Pasukau prie kažkokios tvoros. Atrodė, kad numetęs už tvoros kankinančią naštą, tapsiu laisvas. Priėjęs arčiau, pamačiau prie tvoros prisiglaudusią kūkčiojančią pirmokę. Kalbinti pirmokę taip pat buvo gėda. Tikras vyras turėjo timptelėti už kasos ar už apykaklės užpilti erškėtrožių sėklų. Todėl  tylėdamas apžiūrėjau kažkuo į Kūlverstuką panašią būtybę. Ji prisitraukė arčiau tvoros, įsitempė ir pasiruošė gintis. Rodės, tuoj sušnypš lyg katė. Jos rankoje styrojo gvazdiko kotelis be žiedo. Nulūžęs žiedas mėtėsi ant žemės. Supratau, ko verkė  Kūlverstukė. O  tada į galvą atėjo puiki mintis.

− Žiopliuke, imk mano puokštę, − pasakiau.

Ji delsė. Matyt, bijojo, kad puokštėje nebūtų voro ar varlės, ar dar kokios klastos. Numečiau puokštę prie jos kojų. Pajutau išsivadavimo džiaugsmą kiekviena kūno ląstele. Dabar skuodžiau mokyklon švilpiniuodamas.

Kūlverstukė pakėlė gėles nuo žemės. Prisidengė delniuku vieną akį, pažiūrėjo, nusišypsojo. Laisvąja ranka pamojavo man ir nustriksėjo į mokyklą.

Praėjo daug metų, kol aš suvokiau, jog nieko nėra gražesnio už rudens jurginus ir Kūlverstukės šypseną.

Mindaugas Jonušas 

Powered by BaltiCode