Karalaite
Poniai

Šauktinio dienoraštis. Atsisveikinimas su ginklais (I)

 

Nuo tarnybos pabaigos prabėgo nei daug, nei mažai – mėnuo. Kadangi atostogų užbaigti nespėjau, naujo gyvenimo etapo nepradėjau, netgi tarnybos pabaigoje gautos finansinės išmokos dorai panaudoti nespėjau, tikrai nežinau, ar po tarnybos pakankamai išgyvenau tam, kad būtų atėjęs metas refleksijai. Negaliu atsakyti, ką iš to, ko tarnyboje išmokytas buvau, daugiausia pritaikysiu gyvenime, kas buvo tik nereikalingas balastas. Negaliu atsakyti ir to, ar radau draugų visam gyvenimui, ar tiesiog turėjau keletą šaunių pakeleivių. Tačiau negaliu dienoraščio palikti atviro. Jaučiu atsakomybę jums, skaitytojai, suteikti kulminacijos malonumą ir simboliškai užrakinti šį savo gyvenimo etapą.

Kariuomenėje tarnavę vyrai sako, kad nostalgija kariuomenei nubunda prabėgus keletui, kartais net kelioms dešimtims metų. Manyje jos smulkūs žiedeliai skleidžiasi jau dabar. Tam yra ne viena ir ne dvi priežastys, bet šiandien verbalizuosiu tik vieną – tai žmonių ilgesys.

Ko gero, svarbiausia, ko mane išmokė kariuomenė, yra tai, kad metas nustoti kategorizuoti žmones, skirstyti juos į simpatijas ir antipatijas. Tai jokiu būdu nereiškia, jog turėtume visus vienodai mėgti, kad negalime su kažkuo jaustis geriau ar prasčiau, bet tai reiškia, jog turime į kiekvieną žmogų žiūrėti kaip į asmenybę, kurią formuoja tiek šviesesni, tiek tamsesni charakterio motyvai. Kad nėra nei tik gerų, nei tik blogų savybių. Kad bet kurį asmenį pažinęs gali jam rasti tinkamą vietą komandoje, kuriai sėkmingai funkcionuoti svarbus ne tik bendrų veiksmų suderinimas, savitarpio supratimas, bet ir individualus kūrybiškumas, kuris tuo įvairesnis, kuo įvairesnis kiekvienas komandos narys. Mūsų grupė susidėjo iš žmonių, atsinešusių absoliučiai skirtingų patirčių ir charakterių. Paskutiniame įraše norėčiau papasakoti būtent apie juos. Nes tai žmonės, kurie man padėjo apsilaužyti savo ragus ir kurie aplaužė savuosius, kad suliptume į vieną komandą. Nes tai žmonės, kurie tapo mano ginklo broliais. Nevadinsiu jų tikraisiais vardais, o tik smagiais slapyvardžiais, kuriais vieni kitus apdalinome per vienas pratybas.

Visų pirma – tai Hansas. Žmogus, padėjęs prisiminti čia minimus slapyvardžius, kurie jau buvo bepradedą trintis iš galvos. Hansas – nuoširdus vaikis, pasižymintis santūrumu, ganėtinai šaltu protu, fenomenaliomis žiniomis apie sprogmenis ir aukštu manevringumu bei greičiu vandenyje. Niekada nepamiršiu Hanso veido, kai orientaciniam žygiui įkopus į trečią dieną žygiavome šešiasdešimtą, septyniasdešimtą ar vienas Dievas težino kelintą kilometrą su niekinėmis miego valandomis, maisto trūkumu ir psichologiškai vis labiau sunkėjančia ekipuote. Jo mimika tądien spinduliavo absoliučiu nuovargiu ir buvo palyginama nebent su fizionomija žmogaus, pabučiuoto Hario Poterio mirties valgytojų. Hansui pravardė prilipo dėl jo tikrosios pavardės vokiškos etimologijos ir itin ekspresyviai vartojamos vokiečių kalbos.

Bicas. Savaime suprantama, pseudonimą gavęs pagal savo kūno fizines savybes ir talentą sporto salėje laužyti štangas. Tai tvirtas ir kantrus žmogus, kuriam net žiemą prie minusinės temperatūros rankom nešalta be pirštinių, kai manosios tuo metu jau mėlynuoja. Būtent dėl to Bicas linkęs viską spręsti jėga. Tiesa, tai žmogus, nelinkęs komandoje uzurpuoti eterio, sprendimų atsakomybe arba dalinasi su kitais, arba ją visiškai atiduoda, todėl beveik niekada nepapuola į situaciją, kurioje pridaro stambių klaidų.

Šnekalo pravardė yra iš tų su ironijos grūdu. Sklando gandai, kad Šnekalas niekada nėra juokęsis balsu, geriausiu atveju nusišypsojęs. Jis tylus žmogus, be reikalo neaušinantis burnos, prabylantis tada, kai jo kažko klausiama, arba, kai turi tikrai pagrįstą nuomonę. Iki tol, kol buvome paskirti į vieną porą vykdyti užduotį, maniau, kad Šnekalas nesikeikia, negadina oro, neriaugėja (beje, šitos savybės nėra tos, kuriomis kariuomenėje tapau civilizuotesnis; gyvenimas su šešiolika kitų vyrukų viename kambaryje keik atleidžia socialinius varžtus). Pasirodo, kartais nusikeikia ir riaugteli. Bet tam situacija turi būti tikrai labai sumauta. Keiksmažodžių, kaip ir kitų žodžių, jis veltui nešvaisto. Taip pat tai labai į tikslą orientuotas žmogus, kuris, neabejoju, gyvenime daug pasieks.

Piktas nuo pat mano pirmo susidūrimo su juo įstrigo kaip žmogus, vertinantis drausmę ir tvarką. Taip pat jis niekada nebijodavo pasakyti savo nuomonės ir neveidmainiavo žmonėms už akių. Tiesa, daug kas vienu ar kitu laiku Piktą pakeiksnodavo, kadangi jis nesismulkindamas sakydavo žmonėms, kai jie maldavo tai, ko malti nederėtų, galbūt kartais net kiek perspausdavo, dėl ko ir pats esu jo pusėn numetęs vieną kitą keiksmą, tačiau tai tikrai garbės žmogus, kurį didžiuojuosi turėjęs galimybę pažinti. Piktas gal ne visada viską atlikdavo geriausiai, bet vienareikšmiškai buvo vienas tų, kuris sudėdavo visą save, maksimaliai įsijausdavo į kiekvieną jam suteiktą vaidmenį, nesvarbu tai būtų būrio vadas, taiklusis šaulys ar „šalašo“ (pastogė iš gamtos suteikiamų medžiagų) statybų darbų vykdytojas.

Desantas buvo mano sugulovas beveik visos tarnybos metu, kadangi miegojome vienoje „škonkėje“ (dviaukštėje lovoje). Tai žmogus, nepaprastai mylintis mergaites. Mylintis jas velniškai ir iki beprotystės. Jų išsiilgęs jis pereidavo į savo hiperaktyvų būvį. Šiaip tai vienas ekspresyviausių mano sutiktų žmonių, kurį pamatęs gali neabejoti, kokios nuotaikos jis tą dieną. Apskritai Desantas yra pozityvas, o tokių žmonių akys spindi. Galbūt dėl to kuopos paramedikas, tarp mūsų draugiškai vadinamas Okleiteronu, kiekvieną kartą prasilenkęs su Desantu grasindavo jį nusivesti padaryti šlapimo mėginio narkotikų testui. Desantas savo pravardę gavo dėl minėtos hiperaktyvumo būsenos, kurios metu yra atlikęs ne vieną akrobatinį-aktorinį triuką, įmanomą tik spec. pajėgų desantui.

Treneris buvo absoliutus pavyzdys. Tai draugiškas, sąmojingas, protingas, atsakingas, fiziškai ištvermingas, psichologiškai tvirtas žmogus, pravarde apdovanotas už nepriekaištingą kūno fiziologijos ir jo stiprinimo išmanymą. Neabejotinai, vienas geriausių iš mūsų. Galbūt ir pats geriausias. Geriems Treneriodarbams reikėtų atskiro straipsnio, tačiau man pačiam labiausiai įsiminė vienas epizodas, kai kovo mėnesį miškuose turėjome užduotį susirasti savo pusryčius pelkėje, kur murkdėmės iki pažastų. Radę maisto patekome į apšaudymą, atsitraukėme ir keletą kilometrų per lietų neštuvuose bei ant pečių nešėme sužeistus karius. Pasiekus mūsų nuolatinės dislokacijos pratybose vietą, moralė buvo ene, pati žemiausia per visą tarnybos laiką. Tada buvome beveik nemiegoję, šlapi, sušalę, nusivylę ne itin sėkmingu užduoties atlikimu ir siaubingai pavargę. Turėdami valandėlę poilsio visi sėdėjome prie degančios statinės ir bandėme išdžiūti. Piktas buvo tiek pavargęs, kad nukrito prie savo ekipuotės ir užmigo. Po dešimties minučių pabudęs buvo visas mėlynas ir beveik nesigaudė aplinkoje, atsivedėme ir jį prie statinės. Atvažiavo pietūs, o mes visi, drebėdami tarsi drugio krečiami, tiesiog toliau stovėjome ir per garų debesis, virtusius nuo prie laužo šildomų mūsų rūbų, beviltiškos apatijos surakintais veidais žiūrėjome į liepsnas. Nė vienas neturėjome nei fizinių, nei dvasinių jėgų pasijudinti. Tuomet Treneris pradėjo mums nešti lėkštes su šiltu maistu. Jis vienintelis toje situacijoje neprarado gyvybingumo ir elementarios ironijos akimirkos atžvilgiu, kuria greitai užkrėtė ir kitus. Tiesą pasakius, man sunku paaiškinti pagarbą, kurią jam jaučiau tuo momentu. Jei stačiai iš žemės, kur nugulė prieš amžius amžinus, būtų išdygęs Vytautas Didysis, jam tą akimirką būčiau jautęs mažesnį norą nusilenkti nei Treneriui.

Super vertas ne mažesnės pagarbos, nei Treneris. Jau vien ką sako jo pravardė, kurios pilna forma – Super karys, tik patogumo dėlei redukuota iki SuperSuper – žmogus fenomenas, kurio fizinė ištvermė ir psichologinė ramybė tiesiog žavi. Nesvarbu, reikėtų plaukti pusantro ar bėgti penkiolika kilometrų, gulėti per naktį nepajudant nė iš vietos ar skriste perskristi kliūčių ruožą – Super kartu su Treneriunepavejami, tik vienas kitam sudaro šiokią tokią konkurenciją. CharakteringiausiasSuper bruožas – jo veide įsikūrusi budistiška ramybė. Ji susijusi ir su vienu smagiausių epizodų, palikusių atmintyje pasibaigus tarnybai. Per kovinės savigynos užsiėmimus kartais šiek tiek paimprovizuodavome ir vienas su kitu „pasiimdavome“. Super į partnerius pasiėmė Bigį – vieną stambesnių mūsų būrio vyrukų. Šis it citrinos kandusiu veidu, iš visų jėgų bandė kaip nors pagriebti ir parversti Super. O jam... O jam, atrodo, visiškai nė motais: rankomis tik švyst, švyst ir Bigis vos ne prasikasdamas vėl bando pakilti nuo žemės bei griebti Super, kurio veide vis ta pati šventa ramybė, nė iš tolo nesignalizuojanti apie kažkokias ypatingesnes pastangas.Super, žinoma, sudėtas tvirtai, nėra smulkiausias vaikinas, bet toks akivaizdus kovos sukeliamų emocijų kontrastas palieka neišdildomą įspūdį.

Kad jau pradėjau, papasakosiu ir apie Bigį. Jis – vienas mūsų jauniausių, nuoširdus ir draugiškas vaikis, kuriam laikas kariuomenėje, mano galva, buvo kur kas naudingesnis, nei visiems likusiems būrio nariams. Bigis pradžioje mėgdavo ne iki galo galvoti, ką kalba, perdėdamas dalykus likdavo nesuprastas ar net palaikytas melagiu. Tačiau galiausiai, mano akimis, iš kariuomenės Bigis išsinešė, liaudiškai tariant, nemenkus raumenis. Vaikis subrendo ir, tikiuosi, tai jam padės civiliniame gyvenime. Bigis buvo vienas tų žmonių, kurie visą laiką pasiteiraudavo, kaip tau sekasi, dažniausiai išlikdavo linksmas ir pozityvus, mėgdavo „pamėtyti“ juokelius. Be to, Bigis yra vienas tų žmonių, kuriuose įžiūrėjau nuoširdžią, ne deklaratyvią meilę Lietuvai.

Beje, Bigis per mane yra gavęs nemenkos pylos. Vienų iš paskutiniųjų pratybų metu buvome kartu paskirti į slapuką, kur esi užsimaskuojamas ir kuo ramiausiai gulėdamas privalai itin atidžiai sekti, jog prie pagrindinių tavo pajėgų nepastebėtas neprisiartintų joks priešas. Tą naktį buvome miegoję vos vieną valandą, o turima informacija leido tikėtis, kad priešo tikrai nebus, todėl su Bigiu susitarėme pakaitomis po pusvalandį pamiegoti: vienas miega, kitas stebi, o kitą pusvalandį – atvirkščiai. Aš savo budėjimo metu pernelyg patogiai pasidėjau galvą ir užsnūdau, kaip toje pasakoje senelė. Tik pasaka anaiptol baigta nebuvo. Mūsų su Bigiunelaimei, tuo metu visus karius apžiūrinėjo kuopos vadė, kuopininkas ir būrių vadai. Visai garbiajai pratybų vertinimo komisijai pasirodžius, savaime suprantama, nė vienas akių nepramerkėme. Kurį laiką. Galiausiai jas pramerkęs aš prieš save išvydau tupintį kuopininką, rūstaus veido vyriškį, kuris nieko nelaukdamas užgrojo per sąžinę... oi kaip skaudžiai prabilusią. Bigiui pasisekė labiau – priešais jį tupėjo mūsų kuopos vadė, turinti jei ne pasaulyje, tai kariuomenėje tikrai gražiausią šypseną. Ja, papildyta ironijos prieskoniais, Bigis ir buvo apdovanotas. Tiesa, būrio vadas taip simpatingai nebesišypsojo ir savo prakalbą padailindamas vaizdingiausiais epitetais išdėjo mudu į šuns dienas. Savaime suprantama, prakalbą sekė „pataisos“, kurių metu su Bigiu beveik nemiegojome dar vieną naktį, praleisdami ją patruliuodami aplink miegančius būrio draugus. Būtume visai miego negavę, tačiau silpnumo akimirką buvo pagautas ir kitas slapukas, tad keitėmės kas pusvalandį, o tarp pamainų spėjome pakristi kelioms dešimtims minučių. Bigi, nepyk; iki pat šiolei kaltę jaučiu.

Kitas mūsų jaunuolis – Vaikas. Nors jaunas ir pagal metus, ir pagal išvaizdą, ką sufleruoja jo nom de guerre, pagal psichologiją – vienas vyriausių būrio vaikinų. Vaikas savimi pasitikintis ir kovine prasme ne pėsčias vyrukas. Prieš kariuomenę treniravosi kudo, todėl kovinės savigynos pratybose, net ir nepasižymėdamas išskirtiniais fiziniais duomenimis, atrodė rimčiausiai. Kai iš to, ką mokėmės per šias pratybas, rengėme parodomąją programą per Marijampolės miesto dienas, Vaikasdemonstravo įspūdingus suktukus, kurių pavydėtų ir pats Briusas Lee. Vienas suktukų tiek priartėjo prie realybės, kad besisukančios kojos kerzas švelniai takštelėjo Super per lūpą. Kraujo pasitaiko ne tik kare, kraują lieja ne tik grėsmingiausiai atrodantys.

Turėjome ne tik Briusą Lee, bet ir Rosą Lee. Apsigimusį verslininką, nuolatos galvojantį, kur sutaupyti, kur uždirbti ir ką praktiškai panaudoti. Pavyzdžiui, Rosas iš visų surinkdavo sausame davinyje esantį heksaminą, kurį naudodavome itin retai. Šiaip jis skirtas pasišildyti vandeniui į arbatą, kavą ar sultinį, bet Rosas sakydavo, kad pečiui žiemą kurti bus labai gerai. Sauso „pajaus“ (taip sutrumpintai vadindavome sauso davinio pagrindinį patiekalą) taip pat niekada neatsisakydavo. Abu su Desantupradžioje tarnybos visaip kaip juokėsi iš jo sudėties, vadino Chappi šunų ėdalu, o tarnybai įsivažiavus sukirsdavo po keturis vienu prisėdimu, jei tik atsirasdavo nealkanų. Rosas Lee taip pat buvo tas žmogus, kuris vadui uždavus klausimą „Ar yra klausimų?“ visada vieną turėdavo: „Tamsta, gal parūkymą?“ Galiausiai klausimas sutrumpėjo iki „Tamsta?“, o jį dažniausiai sekdavo atsakymas „Ne!“

Powered by BaltiCode