Karalaite
Poniai

Ekspedicija į Sibirą. Finišo tiesioji

Besitęsianti ekspedicija kiek nuvargino. Kasdienis fizinis darbas be poilsio ir karštis sekino. Laimei, savaitgalį gavome kiek daugiau laiko atgauti jėgas - dirbome tik pusdienį.

Sekmadienį aplankėme ir sutvarkėme Pimijos kapines, kuriose lietuvių kapus jau baigia užgožti dabartiniai vietinių palaidojimai. Vienas iš mūsų ekspedicijos tikslų – parodyti, kad kapai nėra apleisti ir kad jų negalima naikinti. Gintautas Alekna pasakojo ne vieną istoriją, kaip ekspedicijos metu pastatyta tvora išgelbėja lietuvių kapines nuo sunaikinimo kasant žvyro karjerus ar kertant mišką. Tiesa, jei jus domina Pimijos tremtinių istorijos, rekomenduojame pažiūrėti filmą „Lietuvos tremtiniai Sajanuose“.

Svečias ir Narvos apylinkės

Bendrijos „Lemtis“ ir Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazijos ekspediciją finansuoja Kultūros ministerija, todėl šiais metais kultūros ministras Šarūnas Birutis nusprendė atvykti į Sibirą ir kartu su mumis prisidėti prie lietuvių atminimo išsaugojimo.

Ministras atvyko mums dirbant Širokij Log kapinėse. Ten jau anksčiau buvome sutvarkę aplinką, bet dabar, atsigabenę reikalingas medžiagas, statėme tvorą ir kryžių. Š. Birutis greitai įsiliejo į ekspedicijos darbus.

Po keturių naktų, praleistų Orešnoje, patraukėme Narvos link. Pakeliui sutvarkėme Novoaleksejevkos kapines, kuriose dauguma lietuvių palaikų jau ekshumuoti ir pargabenti į Tėvynę, taip pat aplankėme Bolšoj Unguto kapines, o gyvenvietėje, žinomoje Trečiojo kilometro vardu, radome naikinamas kapines, kuriose palaidota vien lietuviai. Ten pjaustomi autentiški lietuviški vis dar stovintys kryžiai, o vietoj jų statomi lietuviškų bruožų neturintys, pagaminti iš nekokybiškos medžiagos. Kai kas už tokį „tvarkymą“ gauna pinigus, nors naujieji kryžiai supus daug greičiau už tuos, kurie kapinėse stovi jau dešimtis metų.

Leibos kapinės mums tapo tikru iššūkiu. Vieną kartą, nuvažiavus septynetą kilometrų iš Novoaleksejevkos, jų rasti nepavyko, bet G. Alekna nenuleido rankų ir suorganizavo dar vieną paieškos žygį, per kurį nuėjome jau 18 kilometrų. Šūksniais vis baidydami meškas, šukuodami miškus, jau buvome praradę viltį rasti kapines ir traukėme namų link, bet stabtelėjome pailsėti. Sustojome, atidžiau apsidairėme ir supratome, jog mes esame kapinėse. Leibos kapinėse. Jos tokios apleistos, kad jų nebuvo galima pastebėti einant, nes net ir už 2 metrų stovintis kryžius nepastebimas medžių ir krūmų tankmėje. Kapines išdavė tik vienas tvoros statinis.

Netverdami džiaugsmu greitai išvalėme kapines, bet šiek tiek nusivylėme nerasdami katalikiškų kryžių, ką jau bekalbėti apie lietuviško stiliaus. Tik išeidami iš kapinių pastebėjome dar vieną – katalikišką metalinį kryžių į kitą pusę nuo mūsų tako. Tiesa, nors nėra aišku, ar jis pastatytas ant lietuvio kapo, ar ne, kurią nors dieną ekspedicija čia sugrįš detalesnei paieškai, o dabar svarbiausia, kad žinome tikslią kapinių vietą.

Danutė, Podsobnoje ir nekviesti jausmai

Paskutines ekspedicijos dienas leidome Narvoje, pasistatę palapines lietuvės tremtinės Danutės kieme. Danutė buvo ištremta, kai jai buvo vos keleri metukai, bet dar šiek tiek kalba lietuviškai. Labai smagu sutikti tokius žmones. Ir dar smagiau, kad Danutei mes esame savi. Ir maitino ji mus kaip močiutė anūkus, ir papasakojo apie Leibos kapinių, kurių taip ieškojome, tikslesnę lokalizaciją, o jos sūnus, jau greičiausiai niekaip nesiejantis savęs su Lietuva, padėjo mums surasti medžiagų tvorai ir kryžiui, kuriuos norėjome statyti Podsobnoje kapinėse.

Podsobnoje buvo mūsų ekspedicijos finišas. Ekspedicijos vadovas jau seniai pasakojo apie šią vietą ir ne kartą pravažiuojant rodė keliuką į statų kalną, kuriuo turėsime kopti. Vieni Podsobnoje laukė su nekantrumu, kiti su baime, bet visi žinojome – tai bus nelengvas finišas.

Kaip bebūtų, žygiuoti į tą kalną neteko – dar būnant papėdėje, Narvoje, susikalėme tvoras ir kryžių, nes radome seną ZIL`ą, kurio savininkas sutiko mus nuvežti į kaimą kalnuose kartu su kroviniu. Nors nereikėjo sunkiai žygiuoti – sunkiai važiavome. Prasidėjus liūčiai, o mums susigūžus sėdint sunkvežimio priekaboje, ZIL`as į kalną važiavo nenoriai. Regis, du metrai pirmyn – vienas atgal. Įsikabinti į molingą šlaitą, kuriuo sruvena vanduo, sunkvežimiui buvo itin sunku. Ne kartą išlipome iškasti normalių vėžių įsikabinti ratams ar dėl rizikos apsiversti, bet galiausiai, po kokių 2,5 valandų kelionės, įveikėme mus nuo Podsobnoje skyrusį 11 kilometrų atstumą.

Nustojo lyti, dangus prasigiedrijo, o mes jau po truputį rentėme tvorą aplink vis dar stovinčius lietuviškus kryžius. Netikėtai daug laiko užtrukę kelyje, skubėjome baigti darbus iki sutemos, todėl daugelis iš komandos buvo kiek įsitempę ir irzlūs. Žinoma, prie to prisidėjo ir kasdien vis stiprėjantis nuovargis. Kaip bebūtų, mūsų valia nugalėjo nekviestus jausmus ir dar likus valandai iki saulėlydžio degėme žvakutes prie naujai pastatyto kryžiaus.

Grįžtant į Narvą jaučiausi neapsakomai laimingas. Jaučiausi kaip nugalėtojas, kuris gali didžiuotis tuo, ką padarė, nes tai visiškai nesavanaudiška. Nekalbu tik apie Podsobnoje. Kiekvienose kapinėse, kur išrovėme ant kapo augusį krūmą, kur paryškinome įrašus ant kryžiaus ar pastatėme naują, palikome dalį savęs. Kaip būtų smagu, kad vėliau vėl pavyktų čia grįžti, nesvarbu, ar man, ar kitam žmogui, vėl viską prikelti naujam gyvenimui.

Atmintis lieka gyva

16 dienų trukusi ekspedicija baigėsi. Jos metu aplankėme 21 tremtinių kapines, iš kurių 9 sutvarkėme, 2 aptvėrėme, pastatėme 5 kryžius. Skaičiai lieka skaičiais, bet svarbiausia, kad Sibire anapilin iškeliavę lietuviai sulaukė pagarbos ir buvo prisiminti, o gal kuriam iš jų padės ir mūsų sukalbėtas „Amžinąjį atilsį“.

Viliamės, kad sutvarkytos kapinės, pastatytos tvoros ir kryžiai bei iškabintos Trispalvės primins vietiniams, jog čia ilsisi lietuviai, jog jie mums rūpi ir jų atminimas nebuvo pamirštas vos su kastuvu suformavus kryžių ant kapo kauburėlio.

Simonas Sprindys

Gintauto ALEKNOS nuotraukos

Powered by BaltiCode