Karalaite
Poniai

Pasivaikščiojimas Vienužio numintais takais (teminis puslapis „Čia aš gyvenu“)

 Žvelgdami iš praeities į dabartį, žingsniuojame rajono keliais ir takais, ieškodami praeities pėdsakų, atminimą saugančių kultūros paveldo objektų. Šį kartą pasivaikščiokime po Laižuvą – miestelį, menantį kunigą, poetą Antaną Vienažindį-Vienužį, kurio dainos dar ir šiandien skamba ne tik čia, bet ir jo gimtinėje, ir tose vietose, kur jo būta, gyventa, dirbta... Laižuvoje tebestūkso A. Vienažindžio statytos bažnyčios pamatai, šventorių juosianti tvora su Kryžiaus kelio koplytėlėmis. Kapinėse prie medžių prigludęs kunigo, poeto kapas. Tebežaliuoja Vienužio liepa, „klebono prūdelyje“ plaukioja antys, tebevingiuoja takas iš buvusios bažnyčios į kapines...

 

Skaičiuoja šimtmečius

Laižuvos miestelis įsikūręs 18 km į šiaurės rytus nuo Mažeikių, šalia geležinkelio MažeikiaiJelgava, prie Latvijos Respublikos sienos. Istoriniuose dokumentuose Laižuva minima nuo XV a. Per Valakų reformą (1568 m.) įkurtas kaimas. Miesteliu tapo XVII a. pradžioje. 1635 m. jau veikė bažnyčia. 1713 m. Laižuva gavo savaitinio turgaus privilegiją.

Į šiaurės vakarus nuo miestelio, prie Vadaksties, XVI a. viduryje buvo įkurtas Laižuvos dvaras, kuris davė pradžią miesteliui. Nepriklausomybės metais Laižuva buvo Mažeikių apskrities valsčiaus centras. Čia pradėjo veikti valsčiaus savivaldybė, lietuviška mokykla, paštas, sveikatos ir veterinarijos punktai, muitinės pereinamasis punktas, policijos nuovada, pasienio policijos rajono įstaiga, plytinė, vėjinis malūnas, žemės ūkio kooperatyvas, pieno perdirbimo įmonė, kelios amatų dirbtuvės.

Pokario metais, pradėjus steigti kolūkius, nemažai laižuviškių buvo ištremta į Rusijos gilumą. Daugiausia buvo išvežta 1948 m. gegužės 22 d., per didįjį ūkininkų trėmimą. Tais pačiais metais įsteigtas pirmasis kolūkis, po metų įsteigti dar du kolūkiai. 1950 m. visi trys Laižuvos apylinkės kolūkiai sujungti į vieną – „Pergalės“ – kolūkį, kuris gyvavo iki to laiko, kai kolūkiai virto žemės ūkio bendrovėmis, o vėliau neliko ir bendrovės. Žmonės išsidalijo bendrovės turtą ir pradėjo žemę dirbti savarankiškai.

Laižuvos istorija susijusi su garsiais, kraštui nusipelniusiais žmonėmis. 1767–1781 m. čia klebonavo katekizmo rengėjas ir leidėjas Kazimieras Klimavičius (1720–1786). 1876-aisiais į Laižuvą klebonu paskirtas kunigas, poetas Antanas-Justinas Vienažindys. 1898–1903 m. miestelio bažnyčioje vikaravo poetas Mikolajus Šeižys-Dagilėlis (1874–1950). 1911 m. į Laižuvą atvyko Juozas Tumas-Vaižgantas ir čia klebonavo iki 1914 m. Miestelyje gyveno ir dirbo ir daugiau žinomų žmonių: Antanas Vanagaitis, Juozapas Arnulfas Giedraitis, Konstantinas Stašys, Antanas Jokobas, Albinas Liaugminas, Petras Janulis ir kt., tačiau turbūt giliausią pėdsaką paliko A. Vienažindys-Vienužis.

Palikimas – bažnyčia

     Į Laižuvą kunigas atvyko 1876 m. gegužę, vienuolika metų blaškytas po atkampias parapijas. Apleista, nuskurdusi parapija, klebono K. Klimavičiaus „iš medžio subudavota bažnyčia“ A. Vienažindį nuteikė gana prieštaringai, tačiau nestokojęs energijos ėmėsi darbo ir po dvejų klebonavimo metų jau buvo pastatyti nauji tvartai, svirnas, suremontuota klebonija, apdengtas bažnyčios stogas, tikintiesiems padedant aplink bažnyčią sumūrytas geras mūras, tačiau 1884 m. birželio 20 d. per miestelio gaisrą sudegė naujieji pastatai, špitolė, altarija ir senoji bažnyčia.

     Klebonas nenuleido rankų, ėmė rūpintis trobesių atstatymu, kapinėse pastatė laikiną, sukaltą iš lentų bažnyčią, kurią laižuviškiai praminė „šopa“, ir puoselėjo sumanymą pastatyti tokią bažnyčią, kuri nušviestų visą apylinkę. Pradėjo rūpintis gauti gubernatoriaus leidimą naujosios bažnyčios statybai, tačiau tai nebuvo lengva, bet klebonas gudrybe ir melu iškovojo leidimą ir 1890 m. balandį pradėjo naujosios bažnyčios statybą. 1892 m. gegužės 10-ąją Viekšnių dekanas J. Zaleskis ir keli kaimyninių parapijų kunigai atvažiavo pašventinti naujosios bažnyčios. Procesija iš kapinėse stovėjusios „šopos“ iškilmingai patraukė į naująją bažnyčią, tačiau A. Vienažindžiui joje pasakyti pamokslo nebeteko. Sunki liga palaužė kleboną.

     1944 m. nebeliko A. Vienažindžio rūpesčiu pastatytos  gražios mūrinės bažnyčios, kurią primena tik išlikę jos pamatai šventoriuje ir mūras aplink jį. Besitraukdami vokiečių kareiviai susprogdino bažnyčią ir sudegino miestelį. Liko nesudegę vos keli pastatai. Dabar susikaupimo valandėlei visi renkasi Laižuvos Švč. Trejybės bažnyčioje, įrengtoje buvusioje špitolėje.

Pakeliui į kleboniją

     Pakeliui iš bažnyčios į kleboniją, prie pat šventoriaus, tyvuliuoja laižuviškių vadinamas „klebono prūdelis“, kuriame vietinės mokyklos mokiniai rado daug susprogdintos bažnyčios liekanų, tarp jų ir šventoriaus vartelius, kurie dabar saugomi mokyklos, pavadintos Antano Vienažindžio vardu, muziejuje. Juokaujama, kad paspaudęs vartelių rankeną gali pajusti kunigo poeto rankų šilumą, pasisveikinti su juo. Muziejuje taip pat eksponuojama viena iš šventoriaus Kryžiaus kelio koplytėlių statulėlė. Tai unikalūs ir labai brangūs eksponatai.

     Praėjus prūdelį, takas atveda prie per tris šimtmečius skaičiuojančios Vienužio liepos, po kuria jis mėgo pailsėti. Į ją buvo įkeltas varpas, išlikęs po bažnyčios gaisro, čia meldėsi laižuviškiai, kol buvo pastatyta laikinoji bažnytėlė kapinėse.

     Po liepa sukniubo negaluojantis A. Vienažindys, atšliaužęs, atropojęs iki jos pasižiūrėti procesijos, einančios į naująją bažnyčią. Tiek teleido jėgos. Parneštas į kleboniją, daugiau iš patalo nebepakilo.

Rado ramybę

Klebonas su parapijos, ūkio ir statybos darbais daugiausia plūkėsi vienas. Didžiausia jo paspirtis buvo zakristijonas Juozapas Ramanauskas. Visi šie rūpesčiai slėgė A. Vienažindį ir alino jo sveikatą. 1891 m. rudenį, visada buvęs žvalios nuotaikos ir stiprios sveikatos, pasijuto sunegalavęs, pradėjo lankytis pas gydytojus, tačiau gydymas nepadėjo. Gydytojai klebonui pasakė negailestingą tiesą: skrandžio vėžys įsigalėjęs iš didelio sopulingo rūpesčio.

   Slinko mėnesiai, poetas silpo, pilkėjo, nyko. Sunki liga graužė kūną, alino dvasines jėgas. 1892 m. rugpjūčio 29 d. (senuoju stiliumi rugpjūčio 17 d.) kunigas, poetas mirė. Aprengtas iškilmingais kunigo drabužiais, juodu aksomu išklotame ąžuoliniame karste A. Vienažindys 1892 m. rugsėjo 2 d. atgulė senosios „šopos“ altoriaus vietoje. Netoli jo kapo amžino poilsio atgulė ir jo pagalbininkas zakristijonas J. Ramanauskas su žmona, čia palaidota jų duktė Julija Ramanauskaitė, kurios rūpesčiu buvo sutvarkytas daugelį metų buvęs apleistas A. Vienažindžio kapas.

Mena poetą

A. Vienažindys-Vienužis buvo ne tik kunigas, bet ir kūrėjas, poetas. Tą galėtų patvirtinti akmuo Vadaksties upės pakrantėje, prie kurio ne vieną dieną ir ne vieną valandą rymojo Vienužis, kur gimė ne vienas posmas, deja, nepasiekęs skaitytojo, nes brolis sudegino visus rankrasčius, kurie, anot jo, netiko kunigui.

Tačiau ne vien romantiškos eilutės gimė poeto galvoje. Laižuvoje A. Vienažindys, nepaisydamas skundikų ir caro žandarų, padedamas J. Ramanausko, per knygnešį Reivytį ir brolius Žebrius palaikė glaudų ryšį su „Aušros“ redakcija, bendravo su Žemaitijos knygnešiais, parsiveždavo draudžiamosios spaudos iš Viekšnių. Į Tilžę per knygnešių rankas plaukė J. Ramanausko žinutės, J. Žebrio korespondencijos, A. Vienažindžio eilėraščiai. Jam dar gyvam esant, jo dainų publikacijos pasirodė Tilžės ir Amerikos spaudoje.

Laikas nesunaikino

   Daug visiems matomų darbų nuveikė A. Vienažindys Laižuvoje, buvo lipšnus ir svetingas, garsėjo kaip nepaprastai energingas žmogus, atkakliai kovojęs su kitatikiais, su savo parapijiečių ydomis, su caro žandarais, tačiau didžiausias jo palikimas – kūryba. Pasak monografijos „Vienužis“ autorės Teresės Bikinaitės, A. Vienažindys-Vienužis – „poetas, sėmęsis įkvėpimo iš tautosakos versmės, pirmąsyk lietuvių poezijoje taip plačiai atvėrė žmogaus dvasinio gyvenimo horizontus, į kūrybos šerdį iškėlė asmenybės žavesį ir tragizmą, svariai paženklino lietuviškosios lyrikos pradžią“. Autorės teigimu, poeto populiarumą liudija jo kūrybos plėtotė – nuo 26 originalių rankraštinės knygelės „Dainos Lietuvininko Žemaičiuose“ eilėraščių iki 3000 tūkstančių dainų variantų žmonių atmintyje.

„A. Vienažindys keleriopai didis: jis – pirmasis lietuvių meilės lyrikas, ryškiausias liaudiškojo romantizmo atstovas, populiariausias tautos giesmininkas, kurio dainų dainelių grožis neišblėso ir mūsų laikais“, – monografijoje rašė T. Bikinaitė.

Parengė Gajutė ABELKIENĖ

Autorės nuotraukos

Projektas „Iš praeities – į dabartį“. Remia

Powered by BaltiCode