Karalaite
Poniai

Basomis kojomis – gyvenimo keliu

     Kai sutinki ilgaamžį žmogų, visada pagalvoji, o kaipgi jam pavyko nugyventi tokį ilgą 90, o gal ir daugiau metų, gyvenimą, koks buvo tas gyvenimas, kas suteikė stiprybės... Kiekvienas atsako vis kitaip, o štai Eufemija Jagielienė, vakar atšventusi garbingą sukaktį, tikino, kad jai padėjo... basos kojos, kuriomis ji išvaikščiojo laukus, pievas ir ražienas, bėgiojo po rasą ar atsisėdusi prie lopšio supo svetimus, o paskui jau ir savus mažylius. Daug visko būta, daug išgyventa...

 

Našlaitės dalia

     E. Jagielienė iš pradžių nenoriai leidosi į kalbas, bet žodis po žodžio, ir atsivėrė senolės pragyvento gyvenimo vaizdai.

     Nelinksmai ji prisiminė savo vaikystę, nes anksti neteko gausios šeimos tėvo, o tai pakeitė visų gyvenimą: „Buvom šeši vaikai: keturi broliai ir dvi seserys. Aš buvau ketvirtas vaikas šeimoje. Vyriausiasis brolis buvo gal 20 metų, o aš – 13 su puse metų, kai tėtis mirė. Neturėjome namo, tai teko eiti tarnauti. Tėvai žemės neturėjo, bet gyveno ūkiškai, turėjo gyvulių. Būtume gerai gyvenę, bet kad tėvelis anksti mirė, ar 44 metų, tai taip ir išėjo. Kai tėtis mirė, aš jau tarnavau pas Gabalį už auklę. Buvo žiema, išleido eiti mane pas mamą, o tėtis sirgo. Ateinu, brolis rakinėja kažką atsistojęs prie lango, ašarėlės byra – ligoninėj tėtis mirė. Buvo labai sunkiai. Brolis gal 8 metų paliko, bet jis nelabai suprato, kad tėčio nėra, jam buvo svarbu mama. Ir aš dar taip svajojau, gerai, kad mama yra. Po tėčio mirties mama nebeūkininkavo, o ūkyje reikėjo vyriškos rankos. Vyresniuosius vaikus dar šiek tiek pamokė, o mums, mažiesiems, to mokslo teko mažai. Tris žiemas ėjau į mokyklą, paskui kažkaip buvo grupės po du mėnesius vasarą ir tiek pat rudenį, tai baigiau keturias klases ir tuo mano mokslai baigėsi. Tada galvojau, kaip reikės sunkiai dirbti. Gyvenime mokslo reikėjo ar nereikėjo, nežinau, kiek buvo, tiek užteko.“

Patikima auklė

     Vos 12 m. sulaukusi, mergaitei jau teko dirbti aukle, prižiūrėti ūkininkų vaikus. Moteris ir dabar stebisi, kaip jai patikėdavo mažylius, o patys tėvai išvažiuodavo su reikalais, ar kokio darbo dirbti, ar į atlaidus. „Aš pati dabar stebiuosi, kaip man, tokiai dar mažai, patikėdavo vaikus prižiūrėti. Dabar tokio amžiaus vaikus, kaip aš kad buvau, pačius reikia prižiūrėti. Lovos buvo su kraštais, tą vaiką padės, o patys išvažiuos kokius darbus dirbti. Aš labai bijojau, kad kas nenutiktų, ir labai saugodavau. Jeigu paleisdavau iš lovelės, tai laikydavau virtuvėj šalia savęs. Buvo sunku, kiek ašarų išliejau. Matysi, kad mergelės lauke, o tu negali išeiti. Jei būčiau per prievartą bėgusi, gal ir būtų leidę, bet juk nepaliksi tokių mažyčių vaikų. Sunkiausia buvo, kad nebuvo vežimėlio, nešdavausi į lauką pasiėmusi ant rankų. Reikėdavo vystyklus plauti, o tos gaspadinės pyks, kad muilo daug sunaudoju, o kokios tos mano rankos 12 metų vaiko. Arba išvažiuos su dviračiais į atlaidus ir paliks du vaikus. Antrame gale gyveno kiti žmonės, bet jie nežiūrėjo, kaip aš susitvarkau. Vienas vaikas buvo gimęs kovo mėnesį, o aš jau nuo gegužės 8 d. buvau ten, – prisiminė E. Jagielienė. – Kitoj vietoj buvau, bet neilgai, tai gaspadinė sakydavo, kad eičiau pailsėti. Pažadins anksti prie gyvulių eiti ir vaikas buvo. Aš labai mylėjau jį. Būdavo, įeisiu į klėtelę, o ten šalta, ir užmigsiu su visu švarku. Buvau ant lopšio užmigusi. Kai būdavo gaspadoriai namuose, nebijodavau, o kai viena likdavau, bijodavau. Vieną berniuką labai mylėjau ir reikėjo kažkur nueiti, bet nebuvo vaikui kepurės, tai susiuvau savo, kad tiktų mažyliui, ir išsinešiau kaip lėlę. Buvo jau praaugęs, bet dar nevaikščiojo, kai pagalvoju, vaikai tada metų dar nevaikščiojo. Mušti vaikus bijojau, ir dabar neleidžiu proanūkių mušti. Sakiau, bausk kaip nors kitaip, bet nemušk. Ir savo vaikų nemušiau.“

Ilgėjosi tėvų

     Senolė pasakodama apie savo gyvenimą, vis kartojo, kaip buvo gera, kai buvo tėvai, ir kaip visada jų ilgėdavosi, nors ir nebuvo taip blogai pas ūkininkus, bet vis tiek traukė namo, pas tėvus. „Kaži kodėl norėjau eiti pas tėvus. Kol tėvai buvo, buvo gerai, pareisi, pabūsi namuose. Būdavo, ravėji pas ūkininkus morkas ir ašaros pabyra, pagalvoji, kaip būtų gerai pas tėvus, o čia pabars, pasakys ką nors griežčiau, ir skauda širdis. Vienoj vietoj kai tarnavau, tėvai ne taip toli gyveno, tai nubėgsi, pažiūrėsi, tėtis galvą paglostys ir vėl atgal. Kartais ir ašarą išliesi. Nepasakysi, kad buvo labai blogai, bet kažkaip ilgėjaus namų“, – pasakojo moteris.

Dirbo sąžiningai

E. Jagielienė sakė, kad pas ūkininkus dirbo viską, ką liepė. Daugiausia tai buvo lauko darbai, gyvulių priežiūra: „Vienur buvo dvi karvės, kitur trys, bet ir melžei, ir avį kirpai, ir ganei. Per karą trejuss metus išbuvau vienoj vietoj, bet paskui teko patiems gaspadoriams išeiti iš savo ūkio ir mane atleido. Konteniuose kai jau buvo karas praėjęs, buvau 16 ar 17 metų, kartą apsiaviau nagines ir į lauką dirbti, kitos turtingesnės juokėsi, bet man duoną reikėjo užsidirbti, – pasakojo senolė. – Buvau papratusi klausyti, dariau, ką liepė gaspadoriai, nesipriešinau. Manęs niekada nepapeikė, gal aš dėl to ir stengiausi dirbti. Aš dabar taip galvoju. Tada muilo nebuvo, šarmą darydavom skalbimui, o drabužiai visi buvo austiniai, lininiai, reikės su rankom išplauti. Išplausiu, iškočiosiu, gaspadinė rodydavo savo kaimynėms ir sakydavo: „Va dabar turiu mergelką nusisamdžiusi.“ Man širdis džiaugėsi, dabar taip galvoju, o tada trauksies į šalį ir galvosi, ką pasakys. Tėvukas vyresniesiems vaikams pasakodavo, kad negalima žmogui blogo žodžio pasakyti, kad jei dirbi, dirbk taip, kaip sugebi, bet kad būtų gerai. Man irgi tie pamokymai įstrigo. Atsimenu, Konteniuose, kai gaspadinė mane išmainė megzti. Galvojau, kaip moku, taip mezgu. Bijojau megzti, bet esi išmainytas, turi dirbti. Galvodavau, kiaulės geriau, atsakomybės tokios nėra. Išbuvau ten kažkur pusantro mėnesio. Ir moterims megzdavau, ir vaikams megztukus. Dabar galvoju, matyt, gerai mezgiau.“

Suvedė likimas

     Betarnaudama susipažino ir su būsimu vyru. „Tarnavau pas būsimo vyro tėvus. Jie turėjo nedaug žemės, kai parėjo rusai, gavo daugiau tos žemės, samdė mergą. Tėvas buvo viršaitis, paėmė jį, tai paliko sūnus. Jis pas tėvus dirbo, ūkininkavo, tai būsimoji uošvienė pradėjo sakyti, kad reikia „ženytis“. Man nepatiko, bet pagalvojau, priprasiu, o ir nelabai kas samdė. Taip ir „apsiženijom“, – savo gyvenimo istoriją tęsė pašnekovė. – Vyras irgi buvo iš šešių vaikų, tik jų jau visų nebėra, o aš dar turiu seserį ir brolį, tik nelaimė – balandį netikėtai netekau sūnaus... Gyvenom, kaip išėjo, kaip mokėjom. Du vaikus sugyvenom. Iš pradžių mezgiau, reikėjo duoną užsidirbti. Numezgiau suknelę ir gavau kilogramą lašinių, tada pinigų nebuvo. Kelis metus išdirbau kolūkyje, bet paskui prijungė prie kito kolūkio, nebeleido šeimoms tame pačiame darbe kartu dirbti. Paskui vaikai atsirado, bet mama padėjo prižiūrėti. 30 metų kolūkyje burokus išravėjau, kartais nenueidavau, kai būdavo bendrai, geriau megzdavau, bet normas reikėjo ravėti. Kolūkyje dirbdama, pietus viriau, drabužius ploviau, siuvau. Būdavo ar medžioklė, ar kas atvažiuos, mane ir iš laukų atveš, kad virčiau valgyti. Nežinau, kodėl, bet, matyt, įtikau.“

     E. Jagielienė pasakojo, jog gyveno Tučiuose, kur vyrui susirgus, pasistatė namą. Paskui vyras pasveikęs išėjo dirbti į Mažeikius, o ji pati susitaupė pinigų ir, palikusi ūkį šeimą sukūrusiam sūnui, nusipirko namą Viekšniuose ir gyvena čia jau per 30 metų.

Paslaptis – paprasta

     Atsakydama į klausimą, kurgi vis tik slypi jos gyvenimo paslaptis, E. Jagielienė ilgai nemąsčiusi atsakė: „O kas dabar pasakys, turbūt tos basos kojos. Kiek prisimenu, buvau visada basom kojom. Bulves kai reikėjo kasti, irgi basom kojom. Ir per ražienas basa ėjau, stengiausi taip dėti kojas, kad mažiau badytų. Tik dabar jau basa nebevaikštau.“

     Paklausta, apie ką dažniausiai svajojusi, senolė atsakė visada norėjusi ką nors nusipirkti, nes patalynę ar suknelę galėjusi pati pasisiūti, o pamačiusios tuoj ir kitos norėdavo. Siūti išmokusi pati, iš pasižiūrėjimo.

     Dabar galvoju, kad esu nebereikalinga, esu viena, vis laukiu. Duktė Kaune gyvena, anūkai irgi išsiblaškę, kas Vokietijoj, kas Kaune, viena Mažeikiuose. Turiu penkis proanūkius, – liūdnai prakalbo moteris, tačiau čia pat vėl blykstelėjo gyvenimo džiaugsmo kibirkštis. – Bet dar pati viską pasidarau, į parduotuvę nueinu. Artimieji aplanko.“

Powered by BaltiCode