Romas

Gyvybės samprata jaunų žmonių akimis (teminis puslapis „Mes“)

Teodora Jurčytė, akcijos „Renkuosi gyvybę“ savanorė:

Drąsiai galiu sakyti, kad ši iniciatyva tikrai labai viltingai nušvietė visą Lietuvą. Gražus sutapimas, kad mūsų Tėvynės žemėlapis yra beveik tokios formos, kokios yra ir kiekvieno žmogaus širdis. Taigi, mes visi – vieni mintimis, kiti tylos ar susikaupimo akimirkomis – sujungėme savo širdis.

 Viltis suspindo net ir ten, kur galbūt buvo išgyvenamas liūdesys ar sielvartas, kur kilo abejonė – ir galbūt atėjo lauktas atsakymas ar paguoda.

Tačiau, mano nuomone, svarbu pastebėti, kad uždegdami žvakelę mes žengiame tik pirmą svarbų žingsnį. Žvakelė viltingas šviesulys, tačiau ji, lygiai kaip ir kiekvieno kūdikio, kiekvieno žmogaus gyvybė yra trapi. Taigi, šis žingsnis įkvėpia drąsos padėti artimiesiems, o ir visiems aplinkiniams. Padėti priimti gyvybę, padėti laukti jos nešamo džiaugsmo. O labiausiai padėti galime liudydami savo gyvenimu ir stengdamiesi pamatyti, ko išties reikia kiekvienam konkrečiam žmogui, kad jis jaustųsi laimingas, kad jam gyventi būtų gera.

Priimdama pasiūlymą savanoriauti šioje akcijoje, mano manymu, pirmiausia turėjau progą susimąstyti, ką man reiškia tai, jog diena iš dienos galiu gyventi. Ir tuo pačiu labiau domėtis gyvybės klausimais.

Gyvybė – tai kiekviena plakanti širdis, kiekvienas unikalus ir savitas žmogus, turintis neblėstančią viltį gyvuoti.

Lukas Satkauskas, akcijos „Renkuosi gyvybę“ savanoris:

Kaip teigė popiežius Benediktas XVI, pamatinė žmogaus teisė yra teisė į gyvybę, kuria remiasi visos likusios. Didinti visuomenės susirūpinimą esama padėtimi gyvybės iki gimimo gynimo klausimu būtina, nes kalbos apie abortus šiandien yra kalbos apie eutanaziją ar klonavimą rytoj. Lakričio 16 d. Sveikatos apsaugos ministerijoje rengiama diskusija būtent eutanazijos tema, kuri tarsi nekaltai klausia: „Eutanazija Lietuvoje: ar esame tam pasiruošę?“. Jeigu vakar klausė apie dorybingumą, šiandien - apie pasiruošimą. Apie ką klaus rytoj – privalomumą? Kokias išvadas iš to galima daryti? Pamatinė teisė braška. Tačiau būtent abortų klausimas itin jautrus, nes, jei eutanazija pasirenkama (nors dėl to irgi galima ginčytis), pats negimęs kūdikis neabejotinai dėl savo gimimo pasisakyti negali. Ar jis rinktųsi mirti, o ne gimti? Vienas iškiliausių JAV prezidentų R. Reiganas šia tema yra sakęs: „Pastebėjau, kad kiekvienas, kuris pasisako už abortus, jau yra gimęs.“ Taip, tai gan pigu, nes kalbame apie paradoksą, bet, ar nesutiksite?

Andrea Bocelli, Džekas Nicholsonas, Celine Dion – kaip manote, ką bendro turi šios įžymybės? Jie visi gyvena tik todėl, kad jiems buvo leista išvysti dienos šviesą. Kaip manote, ar jie būtų sutikę dalyvauti akcijoje „Renkuosi gyvybę“? Ar būtų uždegę žvakutę negimusiems rašytojams, muzikantams, aktoriams, kompozitoriams? Ar susimąstytų supratę, jog tos žvakutės galėjo būti degamos už juos pačius, jei tos, kurios juos nešiojo, nebūtų pasirinkusios gyvybės? Pats Džekas Nicholsonas apie abortus atsiliepė: „Aš prieš abortus iš teigiamos pusės, nes neturiu teisės galvoti kitaip. Vienintelė mano emocija yra, tiesiogine to žodžio prasme, dėkingumas už gyvybę.“

Džiaugiuosi ir man didelė garbė, kad galėjau prisidėti prie šios akcijos, nes man rūpi. Nors dar nesu pasodinęs medelio ar pakabinęs inkilo, bet jaučiu, kad galėjau prisidėti prie kažko stipraus, sudalyvauti kovoje – nelygioje kovoje, kurioje rungiasi dar negimęs ir jau suaugęs, egoizmas ir meilė, mirtis ir gyvybė. Aš renkuosi gyvybę.

Parengta pagal bernardinai.lt

Puslapį parengė Birutė ŠNEIDERAITIENĖ

Projektas „Iš praeities – į dabartį“. Remia

Powered by BaltiCode