Romas

Pavirvytės dvaras – atgimęs naujam gyvenimui (teminis puslapis „Čia aš gyvenu“)

Istoriniuose šaltiniuose minimi bent trys dvarai Pavirvytės pavadinimu. Vienas iš jų – medinis Pavirvytės dvaras, išsidėstęs prie Virvytės upės, netoli Viekšnių. Dar prieš septynetą metų apleistas, griūvantis pastatas, vos įžiūrimas pro užžėlusius krūmus ir žoles bei medžių sąvartas, šiandien, naujojo šeimininko dėka, keliasi naujam gyvenimui, traukia akį ir ruošiasi vykdyti veiklą. Pasak savininko, čia turi virti gyvenimas, burtis žmonės, vykti aktyvi veikla

 

 Skaičiuoja šimtmečius

Lietuvos valstybės istorijos archyve yra išlikęs 1778 m. Šiaulių žemės teismo aktas, kuriame minimas Pavirvytės dvaras. Šiame dokumente rašoma, jog savininkai bajorai, Kauno pavieto komisarai (komisaras – žemės ribų klausimu karaliaus skirto komisarų teismo narys) Antanas ir Eufrozina Goževskiai trejiems metams savo Pavirvytės dvaro turtą užstato bajorams Mykolui ir Angelei Steckevičiams.

Užstatymo metu ir buvo sudarytas turto inventorius. 1778 m. pastatai pačiame Pavirvytės dvaro centre neminimi, tačiau aptarta, jog bajorams Steckevičiams galima naudotis tik puse rūmo rezidencijai, o kitą pusę Goževskiai pasiliko sau, įsipareigoję tvarkyti tą dalį pastato savo lėšomis.Savininkai nuomos laikotarpiu leido statyti naujus statinius su sąlyga, kad jie nesiliestų prie jau stovinčių. Nors šiame dokumente detaliai neaprašomas gyvenamasis namas, tačiau jis iškilmingai vadinamas rezidencija ar rūmais. Iš šio dokumento galima daryti išvadą, jog 1778 m. arba XVIII a. pab. Pavirvytės dvarvietė jau buvo užstatyta pastatais, suformuotas ūkinis vienetas su jam priklausančiais kaimais, gyvulių ūkiu, bravoru, karčiama ir t. t.

Garsėjo biblioteka

1846 m. Pavirvytės dvarą Šiaulių apskrityje, Viekšnių valsčiuje, 473 dešimtinių dydžio, pirkimo-pardavimo sutartimi įsigijo Juozas, Motiejaus sūnus Paulavičius, katalikas, bajoras, gyvenantis Pavirvytės dvare.Turtą pirko iš Iliničiaus. Vėliau dvaras atiteko jo sūnui Edvardui Paulavičiui, buvusiam Kališo gimnazijos direktoriui. Atsidėkodami už nuoširdų darbą gimnazijos steigėjai atsisveikindami jam padovanojo gimnazijos biblioteką, kurią pedagogas parsigabeno į Pavirvytę. Galima sakyti, kad čia – viešųjų bibliotekų Ventos krašte užuomazgos, nes Paulavičiai keitėsi knygomis su kitų dvarų raštingais savininkais. Taip pat rašoma, jog į Pavirvytę knygų 8 kilometrus iš Viekšnių pėsčiomis žingsniuodavo ir būsimieji profesoriai Mykolas,Vaclovas bei Viktoras Biržiškos, knygomis buvo keičiamasi ir su gausius tuo metu literatūros rinkinius turėjusiais Santeklių,Daubiškių dvarais. Iš dvarininkų Paulavičių giminės kilusi ir garsaus lietuvių rašytojo Balio Sruogos žmonos, istorikės Vandos Daugirdaitės Sruogienės mama Jadvyga.

Taip pat Pavirvytės dvaras tampriai susijęs ir su švietėju, periodinės lietuvių spaudos pradininku Laurynu Ivinskiu. L.Ivinskį su J.Paulavičiumi siejo draugiški ryšiai. Lietuviškų kalendorių leidėjas ne kartą lankėsi Pavirvytėje ir rasdavo čia savo darbams palankią aplinką.

Savininkai – Paulavičiai

Mirus J.Paulavičiui apie 1882 m. turtą paveldėjo sūnus Edvardas, tuo metu dirbęs Kališo gimnazijoje. Tėvas testamento nepaliko, todėl dvaras perėjo sūnui. 1885 m. buvo sudarytas įvesdinimo į turtą, pagal kurį E. Paulavičius tapo jo teisėtu savininku. 1887 m. Pavirvytės dvarą sudarė Pavirvytės ferma, Zelionos (Zalonos, Zelenos, Žalionės) užusienis, 11 laisvųjų darbininkų sklypų, kalvės sklypas, miško sargo sklypas.Tarp savybių pakeliančių ūkio kainą, nurodyta patogi dvaro geografinė situacija – netoli dviejų geležinkelio stočių – Viekšnių ir Dabikinės, todėl lengva parduoti produkciją, taip pat užsimenama, jog pastatai – geri ir tvirti.

Tais metais Pavirvytės dvare buvo 21 pastatas. Gyvenamasis namas buvo 40 aršinų ilgio, 18 aršinų pločio, ant akmeninio pamato, medinis, dengtas gontais, geros būklės. Taip pat pažymėta, jog stovi dar vienas gyvenamasis namas, prie jo virtuvė. Taip pat medinė, ant akmeninių pamatų, dengta gontais, geros būklės.

Vaisių sodą sudarė 108 suaugę vaismedžiai.

Mirus Eduardui, Juozo s., Paulavičiui, 1894 m. dvarą paveldėjo žmona Marija Šaniauskaitė, vaikai: sūnūs Jonas, Kazimieras, Juozas ir Eduardas, dukros Marija, Jadvyga, Anelė, Sofija,Vanda.Turtą globoti perėmė Šiaulių Bajorų globa, nes ne visi paveldėtojai buvo pilnamečiai.

Dvaro architektūra

Pavirvytės dvaras 1778 m. minimas kaip jau esantis, susiformavęs ūkinis vienetas – su jam priklausančiu palivarku, gyvuliais, užstatyta dvarviete. Sunku pasakyti, ar išlikęs gyvenamasis dvaro rūmas yra statytas dar XVIII a., bet tai mažai tikėtina, nes medis nėra ilgaamžė statybinė medžiaga, jo matmenys atitinka XIX a. stambaus ar vidutinio bajoro gyvenamojo namo proporcijas.

1894 m. dvaro pastatų aprašyme nurodyti čia stovėję 18 pastatų: ponų namas – medinis, 1-o aukšto, ant mūrinio pamato, dengtas gontais. Pastate 14 kambarių, priestate – virtuvė ir (šodskaja), 20 langų, 25 durys, 7 kokliniai pečiai, 1 virtuvinis pečius ir plyta. Sienos ir lubos name tinkuotos, sienos išklijuotos tapetais. Grindys, langų rėmai ir durys nudažytos aliejiniais dažais. Pastatas tvirtas, įvertintas 1000 rublių. XVIII a. pab.–XIX a. pr. statyti gyvenamieji pastatai dvaruose buvo mažesni... Stambių ir vidutinių bajorų namai buvo panašaus pločio. Pavirvytės dvaro ilgis buvo ~23 m, plotis – 13 m, stogas dengtas gontais, pusvalminis,3 kaminai, 3 stoglangiai (akys), pamatai akmenų, fasade 6 langai su karnizėliu, langinėmis, XX a. langų skirstymas T raidės. Fasade puošnus, drožinėtas, atviras prieangis su špiliumi, pagal įmantrų stilių, turėtų būti pristatytas vėliau – XIX a. pab.–XX a.pr. XIX a. pr.vidutinių bajorų gyvenamuosius namus pradėta iš išorės apkalti lentomis, lentos vertikaliai sudėtos arba vertikaliai be šlaidų, ant siūlių užkalant juosteles. Pavirvytės dvaro gyvenamasis namas taip pat apkaltas vertikaliomis lentomis. Prie gyvenamojo pastato pristatytas fligelis, kuriame buvo įrengta virtuvė.

Dvaro pastatus supo ūksmingas parkas, savo neapglėbiamų medžių didybę išsaugojęs iki mūsų dienų. Parkas už dvaro namo terasomis leidosi į Virvytės slėnį. Tašyto granito pakopų laiptai ir alėjos buvę apsodinti karpomais jazminų ir alyvų krūmais. Išliko apie 7,6 ha buvusio dvaro sodybvietė, pagrindinis pastatas – medinis gyvenamasis namas. Apie 1900 m. užveistas ir 10 hektarų sodas, kuris kolchozinės santvarkos buvo sunaikintas po II pasaulinio karo.

Žemės reformos pasekmės

1907 m. į Sankt Peterburgo notaro I. Nitoslavskio kontorą kreipėsi Juozas, Eduardo sūnus, Paulavičius ir Viktoras, Liucijono sūnus, Nagurskis, gyvenantys Liteinaja dalyje. J.Paulavičius pardavė V. Nagurskiui Pavirvytės dvarą su Gudų ir Žalionės kaimais, Marcijanovo palivarku, 7 viensėdžiais, su visais ten 14 esančiais pastatais bei su skola Vilniaus žemės bankui. Šį turtą J. Paulavičius gavo po pasidalinimo akto.

1918 m. paskelbus Lietuvos respubliką, netrukus pradėta galvoti ir apie žemės reformos vykdymą.1922 m. pradėtos vykdyti žemės reformos pagrindiniai tikslai – išparceliuoti dvarus, paliekant 80 ha normą,neleisti vienose rankose sukaupti didelio žemės kiekio, aprūpinti žeme Nepriklausomybės kovų savanorius, mažažemius bei bežemius, taip sukuriant vidurinį gyventojų sluoksnį. Parceliuojamas buvo ir V. Nagurskiui priklausantis Pavirvytės dvaras.

1927 m. savininkas V.Nagurskis skundėsi, jog matininkas Dženkaitis į nenusavinamą žemės normą įskaičiavo ir 4 ha Virvytės upės,tačiau išaiškėjo, kad upės jam priskirta tik 0,87 ha. 1933 m. per naujai išdalintus sklypus ir pro neliečiamą Pavirvytės dvaro žemės normą buvo pravestas kelias.

Viktorija Nagurskienė Pavirvytės dvarą valdė iki 1940 m., kol buvo ištremta į Sibirą.

Sovietmečiu dvare buvo apgyvendinti žmonės, o jiems išsikrausčius, dvaras buvo pasmerktas sunykti, kol 2009 m. jį įsigijo dabartinis savininkas Antanas Naujokas.

Keliasi iš griuvėsių

       Pasak A. Naujoko, nors gyvena mieste, tačiau čia vis nepritampa, visą laiką ieškojo kokios sodybos ar ko nors panašaus, kad galėtų sugrįžti į kaimą. „Esu gimęs už Kauno, zanavykas, kur visai šalia driekiasi Kazlų Rūdos girios. Visada ilgėjausi kaimo, gamtos. Buvau pamėgęs medžioklę, bet ne dėl to, kad kokį žvėrį nušaučiau, o kad galėčiau pabūti gamtoje, laukdamas bokštelyje, kol pasirodys koks žvėris. Tos laukimo valandos būdavo pačios mieliausios. Visai nesvarbu buvo, ar pasitaikys koks laimikis, ar ne. Svarbiausia buvo buvimas gamtoje. Turbūt dėl tos priežasties vis dairiausi apylinkėse kokios sodybos ar kažko panašaus. Sužinojęs apie Pavirvytės dvarą, atvažiavau čia ir ilgai vaikščiojau žvalgiausi po apleistą teritoriją, galvojau, ką čia būtų galima padaryti, ir kažkaip „prilipo“ tas dvaras prie „dūšios“. Nusipirkau jį ir nė minutės nesigailėjau šito pirkinio, nors čia daug darbo įdėta, daug krūmų ir medžių iškirsta, šiukšlių išvežta. Kiekviena laisva minutė, savaitgaliai, laisvalaikis praeina čia.“

       Dabar dvaras nebeatpažįstamas. Restauruotas gyvenamasis namas, aptvarkyta aplinka. Pasak savininko, restauravimo darbai vyko beveik metus. Stengtasi išsaugoti autentiškumą. Restauruotos krosnys, išsaugoti išlikę kokliai. Sienoje ir lubose paliktos atviros vietos – „teisybės langai“, kad lankytojai galėtų pamatyti, kaip buvo tuo metu statomi namai. Iš išlikusių senų nuotraukų atkurtas špilius virš gonkų, palikti senieji langai, kai kurios autentiškos durys.

       „Darbo čia buvo daug. Pradžioje bandžiau kažką tvarkyti, šveisti, padažyti, bet pamačiau, kad einu ne ta linkme, tad kreipiausi į paveldosaugininkus, specialistus, kad padėtų padaryti tinkamai. Kartus su VšĮ „Kultūros paveldo akademija“ ir būriu kitų entuziastų rengėme paraišką Europos ekonominės erdvės mechanizmo, finansuojančio medinius kultūros paveldo objektus finansavimui gauti, nes vienam tai padaryti neįmanoma. Pradžioje buvo tik entuziazmas, tačiau vien to neužtenka“, – apie restauravimą kalbėjo dvaro savininkas.

Nori įkvėpti gyvybės

       „Daug ką stengėmės palikti taip, kaip buvo, derinome medžiagiškumą, spalvas. Buvo atliekami polichrominiai, istoriniai, architektūriniai, konstrukciniai tyrimai. Po tinku netgi radome tapetų likučių, – pasakojo A. Naujokas, vedžiodamas po dvaro patalpas ir kalbėdamas apie ateities planus. – Kviesimės bendruomenių atstovus, meno mokyklų pedagogus, tarsimės, ko jie norėtų, ką būtų galima padaryti, ir bandysime judėti, įkvėpti dvarui gyvybės. Galėtų vykti kokie koncertai, festivaliai, kultūriniai renginiai, kūrybinės stovyklos, plenerai ir pan. Dvaruose muziejų jau pakankamai įrengta, norėtųsi, kad dvaras kvėpuotų, kad virtų gyvenimas. Būtinai čia turėtų atsirasti vietos vietiniams kūrėjams ir vaikams.“

Laukia tyrinėjimų

       Pasidairius po palėpę, pasak A. Naujoko, akys užkliuvo už sienų, kurios buvo išklijuotos laikraščiais, kai kurie jų yra 1909 m. Peterburgo laikraščiai, kuriuose spausdintos užuojautos grafams, kunigaikščiams, o po jais, pasirodo, slėpėsi ir rankraščiai, datuojami dar XIX a. pirmosios pusės datomis. „Reikėtų patyrinėti, kam jie galėtų priklausyti, kada rašyti. Gali būti, kad gyventojai rado buvusių savininkų dokumentus, nes čia yra ir bankinių, ir kitokių oficialių raštų, – sakė pašnekovas. – Norėčiau ir šitą erdvę sutvarkyti, pritaikyti kokiai veiklai. Pro langą atsiveria nuostabus vaizdas į Virvytės upę. Dvaro aplinka nuostabi, tik dar reikia tvarkyti parką, taką į pakalnę, reikia parengti aplinkos tvarkymo projektą. Kaip sako dvaro savininkas, planų čia turintis keturiems gyvenimams į ateitį. Darbo čia dar begalės, bet labai norisi, kad dvaras būtų gyvas, vyktų kokia veikla.“

Parengta pagal istorikę Raimondą Rickevičienę

Puslapį parengė Gajutė ABELKIENĖ

Projektas „Iš praeities – į dabartį“. Remia

      

      

      

Powered by BaltiCode