Reklama 2

Velykos. Tai gamtos atbudimo ar Kristaus Prisikėlimo šventė? (teminis puslapis „Mes“)

Vos daugiau nei po savaitės švęsime Šv. Velykas – krikščionių šventę, pritaikytą prie senojo tikėjimo šventės. Ji simbolizuoja Kristaus Prisikėlimą iš numirusiųjų po nukryžiavimo, kaip tai aprašyta Naujajame Testamente. Velykos nėra švenčiamos fiksuotą metų dieną pagal Grigaliaus kalendorių. Jų data priderinta prie žydų šventės, kurios data nustatoma pagal mėnulio kalendorių. Velykos švenčiamos pirmąjį sekmadienį po pirmos pilnaties po pavasario lygiadienio.

 

 Apie datos nustatymą

Pirmojo Nikėjos Visuotinio Bažnyčios susirinkimo 325 metais įvairių regionų bažnyčios Velykas šventė skirtingomis dienomis ir  nebūtinai sekmadienį. Nikėjos susirinkimas nutarė, jog Velykos bus sekmadienį, nors datos skaičiavime ir toliau nebuvo vieningo metodo iki pat 532 metų, kai Velykų datos skaičiavimui buvo priimta naudoti Dionisijaus Nuolankiojo sukurtas lenteles. Vėliau jas truputį patobulino Kristupas Klavijus, ir jo pakeistos lentelės nuo 1583 metų iki šiol yra Velykų datos skaičiavimo autoritetas. Skaičiuojant Velykų datą išsiskyrė rytų ir vakarų bažnyčių tradicijos. Romos katalikų bažnyčia (o dabar ir protestantai) nuo 1583 metų šia „lygiadienio“ data laikė kovo 21 d. pagal modernųjį Grigaliaus kalendorių, tuo tarpu rytų stačiatikių bažnyčia ir toliau skaičiuoja nuo kovo 21 d. pagal senąjį Julijaus kalendorių, t.y. 4–5 dienomis vėliau.

     Laikui bėgant Velykų datos skaičiavimui buvo siekiama surasti paprastesnį metodą, tačiau šios datos keičiasi daug sudėtingiau, nei kad tai būtų galima išreikšti paprasta formule, todėl vietoj formulių buvo kuriami įvairūs Velykų datos skaičiavimo algoritmai (veiksmų seka), kurių seniausias (1800 m.) žinomas yra vokiečių matematiko Karlo Gauso. Algoritmą užrašius kompiuterio programavimo kalba, jį galima panaudoti kompiuteriniam skaičiavimui. Vienas iš algoritmų pavyzdžių gali būti Ian Taylor Velykų datos skaičiavimo pagal vakarietiškąjį Grigaliaus kalendorių algoritmas. Su šiuo algoritmu paskaičiuotos Velykų datos visiškai sutampa su kitur skelbiamomis Velykų datomis. Šiemet Velykų data yra kovo 27 d.

Verbos

Velykos krikščionims yra Kristaus Prisikėlimo šventė, tačiau joje neabejotinai gausu ir pagoniškų papročių. Velykų šventimas prasidėdavo Verbų sekmadienį (savaitė iki Velykų dienos), kai žmonės su verbomis traukdavo į bažnyčią. Su pašventintomis verbomis visi skubėdavo pas namiškius, tikėdamiesi užtikti juos lovoje ir išplakti. Seniau verbos būdavo daromos iš anksti sužaliuojančių (arba visžalių) augalų: kadagio, alyvos, tujos, beržo, karklo, žilvičio ar gluosnio. Tikėta, kad sprogstantys ir sužaliavę augalai turi magiškų galių, kad verba paliesti gyvuliai bus sveiki, o žmonės – laimingi ir gražūs.

Krikščionybėje Verbų sekmadienis, dar vadinamas Palmių sekmadieniu, pradėtas švęsti nuo IV a. Verbų sekmadienį prisimenamas iškilmingas Kristaus įžengimas į Jeruzalę. Jeruzalės gyventojai Jėzų pasitiko labai džiaugsmingai, iš didžios pagarbos Mesijui klojo jam po kojomis palmių ir alyvų šakas, savo apsiaustus.

Didžioji savaitė

Kitą savaitę prasideda mokinių atostogos, tačiau svarbiausias dalykas – Didžioji savaitė (Didysis ketvirtadienis, Didysis penktadienis bei Didysis šeštadienis).

Didysis ketvirtadienis – paskutinės vakarienės paminėjimo diena. Šią dieną Kristus, su apaštalais valgydamas paskutinę vakarienę, įsteigė Švenčiausiąjį Sakramentą bei kunigystę. Didysis ketvirtadienis – taip pat ir Kristaus suėmimo bei jo kančios pradžios diena. Šią dieną bažnyčiose nutildavo varpai ir vargonai. Jie tylėdavo iki Didžiojo šeštadienio pamaldų.

Didysis penktadienis – atgailos, susikaupimo, Kristaus kančios ir mirties paminėjimo diena. Vienintelė diena metuose, kai bažnyčiose neaukojamos šv. Mišios, o tik vyksta ypatingos apeigos, kuriose pagarbinamas kryžius – Kristaus kančios ir krikščionybės simbolis. Į Kristaus kapą pernešamas Švenčiausiasis Sakramentas. Kristaus kūnas, prie kurio nuolat buvo budima, šiame kape ilsėdavosi iki prisikėlimo – Velykų sekmadienio ryto.

Didįjį šeštadienį bažnyčiose šventoriuose šventinama ugnis, o bažnyčioje – vanduo. Atnaujinami Krikšto pažadai.

Velykos

Dalis Velykų papročių – eiti anksti ryte į bažnyčią, triskart su procesija eiti aplink bažnyčią paminint Kristaus nueitą kančių kelią ir pan. – tai krikščionybės suformuoti papročiai. Likę papročiai – marginti kiaušiniai, lalavimai ir kt. – kilę iš pagonių pavasario gamtos atgimimo šventės.

Velykų šventimas prasidėdavo sekmadienio rytą, tekant saulei, Prisikėlimo pamaldomis. Tą rytą būdavo svarbu atsinešti bažnyčion bent keletą valgių, kad juos pašventintų.Velykinio stalo centre be abejonės įsikurdavo indas su margučiais. Stalą puošdavo žalumynais (rugiais, avižomis), kurie buvo sudaiginti prieš porą savaičių. Privalomi Velykų stalo atributai: rūkyti, virti, sūdyti sniego baltumo lašiniai su raudonos mėsos tarpsluoksniais, kumpis, kvepiantis gardaus rūkymo dūmo aromatu, bei krienai, vien nuo kurių kvapo ašaros bėgdavo. Ant stalo taip pat būdavo pastatomas molinis avinėlis – Kristaus simbolis. Velykinių pusryčių metu pirmiausia padalindavo vieną (pašventintą) margutį į tiek dalių, kiek buvo prie stalo šeimos narių. Pirmą gabaliuką į burną įsidėdavo šeimininkas ir tuomet po vieną paimdavo pagal amžių nuo vyriausio iki jauniausio, paskutinis gabaliukas atitekdavo šeimininkei. Velykų rytą vaikai nuo Velykų bobutės gaudavo dovanų – margučius. Be margučių dar kartais rasdavo ir zuikio ar arkliuko formos meduolių.

Sakoma, kad po Velykų prasideda vestuvių sezonas. Su tuo susijęs labai gražus Velykų paprotys – lalavimas. Jauni, nevedę vyrai grupelėmis lankydavo namus, kuriuose gyveno netekėjusios merginos ir dainuodavo įvairias dainas. Merginos galėdavo apsižiūrėti vyrus ir išsirinkti sau gražiausiai dainuojantį jaunikį. Už dainavimą vyrai gaudavo dovanų margučių, gražiau dainuojantis gaudavo jų daugiau. Sakoma, kad per Velykas merginos netgi pasiklodavusios patalus prie durų, nes lalauninkai vaikščioti pradėdavo vėlai vakare ir naktį. Velykų šventimas pasibaigdavo kitą sekmadienį, kuris buvo vadinamas Atvelykiu. Paprastai tą dieną pabaigdavo valgyti paskutinius Velykų valgius, taip pat margindavo bei ridendavo kiaušinius

Margučiai

Kiaušinis pagonims – kosmoso, gyvybės atsiradimo, vaisingumo simbolis. Senovėje manyta, kad pradaužus kiaušinį iš jo išlenda gyvybės gyvatė. Seniausi margučiai rasti IV a. mergaitės kape prie Vormso Vokietijoje. Seniausi Lietuvoje margučiai rasti Dainų slėnyje, Gedimino kalne, visi jie priskiriami XIII amžiui. Dabar populiariausi greiti kiaušinių dažymo būdai – cheminiai dažai ir apklijavimas lipdukais. Seniau kiaušiniai buvo marginami vašku arba skutinėjami. Batika – pats paprasčiausias marginimo būdas. Kiaušinis apdedamas svogūnų lukštais, rūtų, bruknių, petražolių ar kitų augalų lapeliais, gėlių žiedas, blunkančiomis medžiagos skiautelėmis. Viskas suvyniojama į marlę, apsukama siūlais ir verdama dažuose. Margučių spalva taip pat svarbi. Juoda spalva simbolizavo žemę motiną; raudona spalva simbolizavo vaisingumą, gimimą, gyvenimą; žalia spalva reiškė pavasario augaliją, javų daigus; geltona ir ruda spalva reiškė subrendusius javus; mėlyna – dangų, nešantį palaimą pasėliams ir visai augalijai. Seniau buvo naudojami augalinės kilmės dažai, spalvos išgaunamos užmerkus šiuos augalus (kartais 12 ar daugiau valandų): svogūnų lukštais – rusva, skroblo žieve, beržo vantos lapais – gelsvai žalia, ramunėlėmis, alksnio žirginiais – geltona, šieno pakratais, rugiagėlėmis – melsva, bruknių lapais, dilgėlėmis, rugių želmenimis – žalsva.

Taigi, ar šiais laikais žmonėms svarbi Velykų šventė ir kuo?

Visi esame įpratę, jog Velykos – atostogų ir kiaušinių dažymo metas, tačiau, ar ši šventė tebėra susikaupimo metas? Ar jaunam žmogui apskritai tai turi įtakos? Šia tema „Būdo žemaičių“ jaunieji žurnalistai apklausė savo amžiaus praeivius bei pažįstamus.

Dorotėja Bogužaitė:

  Man tai yra rimties, susikaupimo šventė. Visada švenčiu namuose, niekur nevažiuoju. Mano manymu, Velykos turėtų būti švenčiamos laikantis papročių: kiaušinių marginimas, ridenimas. Šiuo metu nebe tiek laikomės senovinių tradicijų, margučių ridenimo, tai vaikystėje darydavau. Pati kiaušinių nemarginu, kai vaikų neturim, tai beveik ir neberidename jų.

Ieva Knabikaitė:

  Anksčiau laikydavomės tradicijų, o dabar jau kažkaip nelabai tesilaikome. Per Velykas su tėvais visada einame į bažnyčią, man ši šventė turi įtakos, o švenčiame jas visada šeimoje, su giminėmis.

 

Martyna Griciūtė:

  Man Velykos yra šventė, kai važiuoju aplankyti močiutės. Kai buvau maža, visada laikydavomės senųjų Velykų tradicijų, su džiaugsmu margindavome kiaušinius. Man nepatinka, kai kiti žmonės jau nusiperka nudažytus kiaušinius. Tuomet nebelieka šventinės dvasios.

Inga Petkevičiūtė:

  Velykos man pirmiausia šeimos šventė. Švenčiu visada su šeima, dažome, ridename margučius. Norėčiau, kad kiti labiau pajaustų, ką reiškia Velykų šventė.

 

 

Marytė Baltutė:

  Velykos man tiesiog kasmetinė šventė. Asocijuojasi su pavasariu, kiškiais. Švenčiame šeimoje, įvairiai dažome kiaušinius: su lukštais, vašku. Mano manymu, per Velykas labai svarbios šakelės su „kačiukais“ ir, be abejo, margučiai.

Violenita Juškevičiūtė, Švietimo skyriaus vyr. specialistė, kuruojanti etnokultūrinį ugdymą:

  Velykos – tai gamtos atbudimo, džiaugsmingo atgimimo šventė. Svarbus yra pasirengimas Velykoms, tai Didžiosios savaitės prasmingosios dienos.

      Velykų simbolis margutis ir yra svarbiausias, nors ir neturintis su krikščionybe nieko bendro, kaip mano etnologas prof. L. Klimka. Tai lyg pasaulio modelis, kurio raštai, ženklai išreikšdavo žmogaus suvokimą apie pasaulį. Ir raštai, ir spalva turėjo simbolinę bei magišką prasmę, margučių raštus galima rasti kituose liaudies meno dirbiniuose, pvz., verpstėse, audimo raštuose, o dažoma būdavo natūraliais dažais juodai, raudonai, geltonai, žalsvai, tokiomis spalvomis, kurios sutinkamos gamtoje.   

Tai kartu ir šeimos šventė, galimybė visiems susitikti, aplankyti mirusius, nunešti į kapus margutį. Anksčiau Velykas švęsdavo 3 dienas: pirmą dieną net neidavo į svečius nei juos priiminėdavo, buvo manoma, kad atėjusieji atneš ir paliks savo blusas, antrą dieną jau svečiuodavosi, o trečioji buvo ,,Ledų“ diena, per ją nieko nedirbdavo. Anksčiau svarbūs būdavo linkėjimai gero derliaus ir sėkmės, supimasis sūpuoklėse, laistymasis vandeniu kaip kvietimas paveikti dangaus ir žemės galias atgimimui ir geresniam derliui.

Kun. Modestas Ramanauskas, Mažeikių dekanato dekanas:

– Tai pagrindinė krikščioniškojo pasaulio šventė. Joje minime Jėzaus Kristaus, kuriame Dievas prisiėmė žmogaus prigimtį, prisikėlimą iš mirties. Tai tobuliausias dieviškos Meilės atskleidimas mums. Velykos neatsiejamos nuo margučių, kurie puošia mūsų šventinį stalą, bet tuo pačiu tai primena Dievą – gyvybės kūrėją.

Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ

Puslapį parengė Birutė ŠNEIDERAITIENEI

Nuotraukos Jorūno ČAPKAUSKO ir iš redakcijos archyvo

Projektas „Iš praeities – į dabartį“. Remia

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode