Reklama 2

IN MEMORIAM Algimantas Kedis 1959 – 2016 (teminis puslapis „Krašto lobynai“)

Algimantas Kedis gimė Plungės rajone, Rietavo seniūnijoje. Ten lankė mokyklą, laisvalaikiu mėgdavo skaityti knygas, domėjosi sportu, gimnastika, pradėjo rašyti eilėraščius. Svajojo studijuoti teisę, bet įstojo į Šiaulių radiotechnikos mokyklą, kurią baigęs neilgai tedirbo pagal specialybę. Atlikęs karinę tarnybą, atvyko į mamos tėviškę Mažeikių rajone, Geidžių kaime. Traukė savas kraštas, jis norėjo būti panašus į senelį – tvirtą žmogų, didžiavosi senąja Motuzų gimine, iš kurios buvo kilęs. Turėjo minčių atstatyti, išsaugoti senelių namą, bet, kaip dažnai būna, pritrūko laiko... Sakydavo: „Mama, man jau dvidešimt penkeri, o ką aš gero nuveikiau?..“ Jo jautri širdis, iškilios mintys alko iššūkių, platesnio akiračio, troško  užsigrūdinti... Keletą metų dirbo kompresorių gamykloje. Vėliau dešimčiai metų išvyko į Rusiją, Tiumenės sritį, Nadymo miestą, taip vadinamas komjaunuoliškas statybas. Poetiška siela reiškėsi ir tuose kraštuose. Rašė rusiškai, eiles spausdino vietinė Rusijos spauda. Taip visą gyvenimą jis dirbo prie statybos darbų, bet nepamiršo ir kūrybos, rašė eilėraščius lietuvių, rusų kalbomis. Klaipėda, Palanga, jūra taip pat jo gyvenime daug reiškė, nes ten praleido daugiau nei dešimtį metų.

    Algimantas nuėjo nelengvą, sunkių išbandymų kelią, bet išliko sentimentalus ir romantiškas, mėgdavo bendrauti su dvasiškai stipriomis asmenybėmis. Iš Klaipėdos parvykęs užsukdavo susitikti su mažeikiškiais literatais, skaitydavo savo kūrybą literatūrinėse šventėse. Materialus gyvenimas jo nedomino. Jis apsiribodavo pačiais minimaliausiais poreikiais, gyveno dvasiniuose ieškojimuose, siekė pats tobulėti. Domėjosi Lietuvos nepriklausomybe, patriotiškai nusiteikęs nešiojo prisisegęs ženklelį su lietuviška atributika, apie tai byloja ir jo kūryba. Jis sakydavo: „Aš nesu šventas, bet noriu, kad būtų geri santykiai, kad žmonės besąlygiškai mylėtų vienas kitą“. Jis visus mylėjo, gerbė, taurius jausmus sudėjo į giliai išjaustą žodį ir skyrė artimiesiems. Be galo jautėsi laimingas, galėdamas prieš keletą metų  prisidėti prie Rietavo bažnyčios remonto. Tada restauravo bažnyčios laiptus senoviniu būdu, atlikinėjo kitus statybos darbus. Buvo ir kitų bažnyčių, įvairių statybos objektų, kuriose kruopščios Algimanto rankos paliko gerų darbų pėdsaką. O paskutiniaisiais metais dirbo prie Mažeikių kultūros centro renovacijos darbų.

            Dar 2001 m. laikraštyje „Būdas žemaičių“ buvo išspausdinta keletas jo eilėraščių. Į storą jo kūrybos albumą gulė vis naujos eilės. Pernai, rugsėjį, „Poezijos skrajonėse“, kaip ir kitų literatų, Algimanto Kedžio kūrybą skaitė aktoriai. Jis buvo įstojęs į Mažeikių krašto literatų ir menų mėgėjų sambūrį. Jo eilėraščių išspausdinta šio sambūrio leidinyje „Pavasario naujiena“ 2015 m. Prieš Naujuosius metus Algimantas dalyvavo paskutinėje literatų kūrybos popietėje, paliko bendraminčiams dovanų, pluoštą rankraščių, mintinai deklamavo savo eiles, diskutavo apie gyvenimo ir kūrybos prasmę. Toks jis išliks ir mūsų atmintyje: beieškąs tikriausių žodžių, draugų, romantiškas, pagarbus svečias, nuoširdžiai  tikintis  šviesesne ateitimi, dvasinėmis vertybėmis.

           Tirkšlių pušynėlyje nurimusi ilsisi kilnaus poeto širdis, palikusi atminties žiedus – kūrybą, kurią mes, bendraminčiai, tikimės pagarbiai sudėti į knygą kraštiečiui atminti.

          Į ramybės miestą visi pamažu atkeliausime, bet, kol esame čia, pamąstykime apie gyvenimo trapumą, prasmę, sėkime gerumo sėklas, branginkime vieni kitus, su meile atlikime visus darbus, kurie paskirti šioje žemėje.

Janina Butnorienė

Mažeikių krašto literatų  ir menų mėgėjų sambūrio pirmininkė

Projektas „Iš praeities – į dabartį“. Remia

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode