Reklama 2

Medžiotojai nuo Varduvos kranto (teminis puslapis „Kasdienybės mozaika“)

,,Varduvos upė, ant kurios smėlėto kranto yra Ukrinų kaimas – gamtos mylėtojų traukos vieta. Kiekvienas taip ir stengiasi pabūti prie užtvenktos upės tvenkinio, kuriame plaukioja gulbės, turškiasi antys, o ir žvejui yra kur meškerę švystelėti.

Nuo Ukrinų, važiuojant į Židikų pusę, vingiuoja Kvistės upelis. O jau vietovės upių sandūroje ypač gražios! Gal dėl to ir žmonės, kaip minima rašytiniuose šaltiniuose, toje vietovėje, ant kalvelės, apsigyveno šešioliktajame amžiuje. Tais laikais žemdirbystė dar nebuvo išvystyta, tad medžioklė buvo pragyvenimo šaltinis.

       Dabartiniai medžiotojai jau gali gyventi žvėries nenušovę. Medžioklė daugiau tapo pramoga, gamtos pažinimu. Tačiau anų dienų medžioklė yra kiekvieno vyro genuose, tad daugeliui norisi su šautuvėliu ant peties traukti į mišką“, – taip gražiai Ukrinų apylinkes ir jų medžiotojus pristato Kostas Slivskis knygoje ,,Mažeikių medžiotojai ir žvejai“.

      Suintriguoti tokio gražaus aprašymo patraukėme įsitikinti, kaip šiandien laikosi ,,genetiškai užkoduoti“ Ukrinų medžiotojai. Pasikalbėti sutiko būrelio pirmininkas Egidijus Vžesniauskas.

Kuklūs ir išradingi

1988 metais, atskilęs nuo Bugenių medžiotojų kolektyvo, įsikūrė Ukrinų medžiotojų būrelis. Vadovu ukriniškiai išsirinko Kostą Antanavičių, kuris tik prieš dešimtmetį vairą perdavė E. Vžesniauskui. Beje, nors Kostui jau 84 metai, tačiau dar ir jauniems tenka pasitempti, kad žvitrumu nenusileistų veteranui.

Ukriniškiai turi palyginti nedidelį miško medžioklės plotą – tik 1530 ha. Dėl tos priežasties stengiamasi riboti būrelio narių skaičių. Šiuo metu būreliui priklauso 26 medžiotojai (iš jų viena moteris), realiai medžiojančių 22. Suprantama, kad toks nedidelis būrelis susigyvena tarsi šeima, vieningai priima ir įgyvendina sprendimus.

Ukrinų medžiotojai turi ypatingą susiėjimų vietą. Didžiulėje, gal 50 kub. m, cisternoje kurui laikyti įsirengė medžioklės namelį. Sumedžiotiems žvėrims apdoroti pritaikė nebereikalingą elektros pastotę, o prie jos prijungė dengto sunkvežimio ,,kuzovą“.

Ne tik medžioja, bet ir prižiūri

Vyrams, žinoma, tenka rūpintis ir žvėrių šėrimu, nors Egidijus kritikuoja kovojant su kiaulių maru atsiradusius draudimus vienu metu masinimo vietose papilti ne daugiau kaip 100 kg pašarų. Dėl tokio nutarimo tik padidėja tarša, išlaidos ir varginami žmonės, nes tenka per savaitę po kelis kartus miškan ėdesį vežti. O kad nuoširdžiai žvėrimis rūpinasi, tai ir medžioklės metu patiria daug smagių emocijų.

E. Vžesniauskas papasakojo, kad būrelio žmonės per metus nušauna 50–60 šernų. Pasidžiaugė, kad miške padaugėjo briedžių ir savo plotuose jų turi apie 20. Nors mums, pašaliečiams, šis taurus miško žvėris atrodo išdidus ir žavus mūsų miškų karalius, pasirodo, ūkininkai bei miškininkai į jį žvelgia kitokiomis akimis, tad medžiotojai džiaugiasi gavę leidimų nušauti ir vieną kitą gražuolį. Kol kas vyrai pralaimi kovą su bebrais. Šie aštriadančiai daug bėdos pridaro ir miškuose, ir sodybose, tačiau pimininkas pasidžiaugia, jog pagausėjo zuikių: ,,Šiemet pirmi metai, kai nušauta santykiu penki zuikiai ir dvi lapės, kas byloja, kad ilgaausių miškuose jau ima daugėti. Mat pilkakailiai miškuose turi priešų ne tik ant žemės, bet ir iš viršaus nemaža į juos besikėsinančių, pavyzdžiui, labai mažus zuikučius mėgsta gandrai.“

Suskaičiuoja medžiotojai savo ,,ūkį“ ir kol kas dar iki vasario pirmosios mėgaujasi varymine medžiokle, o nuo gegužės mėnesio prasidės sezonas palaukimo iš bokštelių. Paklaustas, kas medžiotojus vilioja į mišką, E. Vžesniauskas pakartoja jau ir anksčiau girdėtus prisipažinimus: gera pabūti gamtoje, pajudėti, pabendrauti vyriškoje kompanijoje, o kur dar smagumas susirinkus ne tik į būrelio, bet ir visos draugijos orgaizuojamas šventes. Čia ukriniškiai irgi turi kuo pasididžiuoti, nes turi savo muzikantų kapelą, kuriai vadovauja Kęstas Šiaulys. Drauge groja Romanas Rankauskas, Alvydas Karčekovas, Stasys Budžys. Retkarčiais vyrams prikimba ir E. Vžesniauskas. Taigi geba šie žmonės prasiskaidrinti pilką kasdienybę.

Medžioklę derina su žvejyba

      Pasirodo, dažnas medžiotojas besąs ir prisiekęs žvejys. Pats Egidijus su grupe bičiulių – Piotru Jeremčiuku, Kazimieru Tiškumi, Ligita ir Antanu Urbonais – ne kartą per žiemą vyksta ant marių į poledinę žūklę. O čia, pasirodo, laimikio gausa vyrus lenkia Ligita. Pastaroji prisipažįsta, kad ją žavi žiemiškas peizažas, tad nebejuntanti nei šalčio, nei ilgų laukimo valandų.

      Kalbantis su medžiotojais ar žvejais, visada norisi išgirsti kokių nepaprastų istorijų, bet, matyt, reikia ypatingo nusiteikimo, kad tie šiurpoki ir drauge juokingi atsitikimai išplauktų iš atminties ir dar pašaliečiui būtų papasakoti, tad šįkart pokalbio metu Egidijus prisiminė, kaip medžiotojas šovęs į skuodžiantį šerną, tačiau šis sužviegęs ir nulėkęs tolyn, tuo tarpu šaulys parsinešęs kulkos nuplėštą papilvės dalį. Svarstąs, kokia čia dalis, lyg ir į lūpą panaši, kol galiausiai supratęs, jog patinui svarbiausią organą ,,nuskynęs“. Taigi tokios ukriniškių, gyvenančių gamtos prieglobstyje, kartais rimtos, o kartais tiesiog smagios gyvenimo akimirkos.

Projektas „Iš praeities – į dabartį“. Remia

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode