Psichologas A. Mockus: nerimas visuomet siunčia svarbią žinią

Nerimas – dažniausiai nemalonus ir varginantis jausmas, kurio norisi kuo greičiau nusikratyti. Tačiau slopinamas ir ilgai viduje kaupiamas nerimas gali apie save prabilti pačiais netikėčiausiais būdais – net ir fiziniais simptomais, kuriuos lengva sumaišyti su kūno ligomis. Tad kaip suprasti, kad patiriamo nerimo yra perdaug ir jau turėtume susirūpinti?

Viskas, ką svarbiausia žinoti apie nerimą – pokalbyje su Depresijos gydymo centro įkūrėju psichologu ANTANU MOCKUMI.

Kaip reikėtų reaguoti į nerimą – visuomet stengtis jį įveikti, ar visgi nerimas žmogui naudingas?

Nerimą išgyvename visi – tai normali reakcija į grėsmes, su kuriomis susiduriame gyvenime. Galima sakyti, kad nerimas yra vidinis signalas, kuris praneša, jog mums gresia nemalonumai, pavyzdžiui, eidami vakare tamsia gatve bijome būti užpulti ar bijome viešai kalbėti.

Iš tiesų nerimas ne tik perspėja apie pavojus, bet ir padeda su jais susidoroti, todėl visiškai normalu jį jausti prieš egzaminą, darbo pokalbį, ar netgi prieš džiaugsmingus mūsų gyvenimo įvykius, kaip persikraustymas į naujus namus. Tokiais atvejais nerimas padeda mums susitelkti ir tinkamai pasiruošti.

Tiesa, dažnai žmonės bando kovoti su nerimu, stengiasi savo gyvenimą sudėlioti taip, kad jis visai nekiltų, kadangi tai gali būti nemalonus ir varginantis jausmas. Vis dėlto, nerimas visuomet mums siunčia svarbią žinią, todėl labai svarbu jį priimti ir suprasti. Tuo labiau, kad ilgai viduje kaupiamas nerimas, kai bandoma nuo jo pabėgti, gali apie save pranešti kūno signalais – galvos, skrandžio skausmais, miego sutrikimais.

Kada dėl patiriamo nerimo derėtų susirūpinti?

Susirūpinti reikėtų, kai nerimas pradeda trikdyti kasdienę veiklą (sunku eiti į darbą, rūpintis vaikais, mokytis, bendrauti), jeigu jį darosi sunku kontroliuoti, taip pat jeigu nerimas neatitinka realaus pavojaus (tarkime, bijoma išeiti iš namų, nes lauke gali nutikti kažkas blogo), galiausiai, jeigu jis trunka ilgą laiką ir labai išvargina.

Reikėtų susirūpinti ir tada, jeigu dėl patiriamo nerimo žmogus pradeda vengti tam tikrų situacijų (pavyzdžiui, panikos atakas išgyvenantis žmogus gali atsisakyti vairuoti) – toks vengimas dažnu atveju tik dar labiau apriboja žmogaus gyvenimą, ir padidina nerimą. Taip įsisukama tarsi užburtame rate, ir laikui bėgant situacija gali dar blogėti – mokslininkai nerimo sutrikimus sieja su depresija, suicidinėmis mintimis, psichoaktyvių medžiagų vartojimu. Todėl pagalbos svarbu kreiptis nieko nelaukiant.

Kokios nerimo sutrikimų formos pasitaiko dažniausiai, ir kuo jos pasireiškia?

Dažna nerimo sutrikimų išraiška – fobijos, kai bijoma ir vengiama tam tikro objekto arba situacijos, o baimė yra aiškiai iracionali. Sakykime, žmogus gali bijoti vorų, eiti per tiltą, skristi lėktuvu. Galima kalbėti ir apie socialinę fobiją, kai patiriamas nerimas, baimė, gėda viešose situacijose – viešai kalbant ar atsidūrus naujoje nepažįstamoje aplinkoje. Pavydžiui, žmogui, patiriančiam socialinį nerimą, sunku seminaro metu pasidalinti savo mintimis ar darbinio susirinkimo metu išsakyti kolegoms savo nuomonę.

Neretai pasitaiko ir generalizuoto nerimo sutrikimo atvejų. Šį sutrikimą patiriantiems žmonėms sunku atlikti kasdienius darbus, jie kenčia ir psichiškai, ir somatiškai – tarsi negali nustygti vietoje, jaučia raumenų įtampą, nuolatinį nuovargį.

Dar vienas nerimo sutrikimų sąraše – obsesinis kompulsinis sutrikimas, kuriam būdingos pasikartojančios mintys, vaizdiniai, impulsai bei veiksmai, paprasčiau sakant, pasikartojantis elgesys, pavyzdžiui, labai dažnas rankų plovimas.

Prie nerimo sutrikimų priskiriamos ir panikos atakos. Tai labai stipraus nerimo priepuoliai, kurių metu išgyvenami tiek psichologiniai, tiek fiziniai simptomai. Ištikus panikos atakai, žmogus jaučia labai stiprų nerimą, galima sakyti, siaubo jausmą – ima atrodyti, kad mirs, išprotės, mat jaučiami labai stiprūs fiziniai simptomai: daužosi širdis, padažnėja kvėpavimas, tirpsta kojos, rankos, išmuša prakaitas, svaigsta galva, žmogui gali atrodyti, kad jis yra ne savo kūne arba mato situaciją iš šono. Tačiau svarbu prisiminti, jog panikos atakos dažniausiai netrunka ilgai – 5-20 min, ir simptomai, nors labai stiprūs ir nemalonūs, tačiau sveikatai nepavojingi.

Ar esama tyrimų, kokia populiacijos dalis patiria nerimo sutrikimus? Ar juos patiriantys žmonės ieško specialistų pagalbos?

Tyrimų apie nerimo sutrikimus atlikta nemažai ir nustatyta, kad gyvenimo eigoje juos patiria 31-33 proc. žmonių. Pavyzdžiui, 2017 m. JAV surinkti duomenys iškalbingi – vidutiniškai 19.1 proc. Amerikos gyventojų per pastaruosius metus buvo patyrę nerimo sutrikimų. Skaičiai išties dideli, ypač turint omenyje, kad ne visi kenčiantys kreipiasi pagalbos, nes turėti emocinių problemų daugelyje šalių vis dar yra stigma, reiškianti, jog esi „silpnas“, „kitoks“, „prastesnis“.

Be to, išgyvenantieji nerimo sutrikimus ne visuomet supranta, kad tai emocinė problema, kadangi nerimas gali reikštis pačiais įvairiausiais simptomais: įkyriomis mintimis, nemiga, nuolatiniais košmarais, dirglumu, nuolatiniu nuovargiu, gerklėje jaučiamu gumulu, pilvo raižymu, galvos svaigimu, pykinimu – ir tai tik dalis simptomų. Žinoma, labai svarbu išsitirti ir įsitikinti, kad tai nėra fizinės ligos požymiai, tačiau jos neaptinkus, galima svarstyti apie simptomų psichologines priežastis.

Ar galima išskirti pagrindines priežastis, lemiančias nerimo sutrikimus?

Dažniausiai kalbama apie tai, jog nerimo sutrikimų priežastys yra įvairios – genetika, smegenų cheminiai procesai, asmenybiniai dalykai (kiekvienas gimstame su skirtingu temperament ir vieni yra jautresni nei kiti) bei stresiniai įvykiai. Tyrimai rodo, jog nerimo sutrikimai kartojasi šeimose, vadinasi, turi biologinį pagrindą.

Kalbant apie žmogaus raidą, svarbu, kokioje šeimoje jis augo. Neretai nerimo sutrikimų turintys žmonės nurodo, jog augo šeimose, kur tėvai buvo emociškai šalti, kontroliuojantys, valdingi, neretai augdami tokie žmonės jautė tėvų perfekcionistinius reikalavimus (pvz.: reikėjo gauti tik aukščiausius įvertinimus mokykloje), gali būti, jog patys tėvai buvo nerimastingi ir nemokėjo tvarkytis su savo nerimu.

Norėtųsi paminėti ir prieraišumo teoriją, pasak kurios, pirmieji mūsų gyvenimo metai yra kritiškai svarbūs tam, ar vėliau gyvenime mokėsime suprasti ir reguliuoti savo emocijas bei tvarkytis su kylančiais sunkumais. Tad jei pirmaisiais metais tėvai nereaguoja į vaiko siunčiamus signalus arba nemoka jo nuraminti – vaikui vėliau gyvenime gali būti sunku suprasti savo emocijas ir jis gali būti linkęs jų vengti, atsiriboti, nekalbėti, arba, atvirkščiai, kylant stipriems jausmams, niekaip negalės nusiraminti, vis ieško santykių, kurie padėtų nurimti, nes vidinė emocijų reguliacija yra nepakankama.

Apskritai kalbant, ar nerimo sutrikimų atvejų pasaulyje daugėja?

Statistika liudija, kad nerimo sutrikimų skaičius auga – Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis nuo 2005 m. juos patiriančiųjų skaičius padidėjo net 14.9 proc. PSO prognozuoja, kad 2020 m. antrą vietą pagal labiausiai gyvenimą apsunkinančias ligas užims depresija. Sunku tiksliai pasakyti, dėl ko šie skaičiai auga, tačiau nerimas neabejotinai yra susijęs su dideliu šiuolaikinio gyvenimo tempu, šiuolaikinėmis technologijomis. Šiuolaikinis žmogus dažnai turi įvairių įsipareigojimų, gyvenimo tempas greitas, žmonės siekia būti sėkmingi, neklysti, kaltina save dėl nesėkmių.

Ypač kalbant apie šiuolaikines technologijas, tyrimai rodo, jog nesaikingas jų naudojimas yra susijęs su nuotaikų kaitomis, nuolatiniu nerimu. Pokyčius rodo ir smegenų tyrimai. 2015 m. Bayloro universito duomenimis, žmonės, kurie dažnai naudoja išmaniuosius įrenginius, dažniau patiria nuotaikų kaitas ir sunkiau koncentruoja dėmesį. Mokslininkai nurodo, jog dėl nuolatinio telefono ar išmaniųjų įrenginių tikrinimo mes praktiškai nuolat esame stresinėje būsenoje.

Iš jūsų praktikos, kas svarbiausia žmogui, norinčiam pagyti nuo nerimo sutrikimų?

Kai kuriems žmonėms nerimą įveikti ar jį reikšmingai sumažinti padeda gyvenimo būdo pokyčiai: fizinis aktyvumas, atsipalaidavimo pratimų ir meditacijos praktikų (pavyzdžiui, dėmesingo įsisąmoninimo – mindfulness) mokymasis, ugdančių veiklų, hobių atradimas (keramika, dainavimas, literatūra, sodininkystė), o dažnam veiksminga būna psichologo pagalba.

Tačiau svarbu suprasti, jog psichologas negali stebuklingai pakeisti žmogaus gyvenimo – jis gali suteikti informaciją, palaikyti, padėti save tyrinėti ir pamatyti dalykus, kurių nesiseka ar nesinori pamatyti pačiam. Todėl labai svarbu susirasti tokį psichologą, su kuriuo jausitės jaukiai ir saugiai, kuriuo galėsite pasitikėti.

Tiesa, pradedant eiti pas psichologą, taip pat svarbus nusiteikimas kantriai išbūti sveikimo procese. Jeigu žmogus sugebės pripažinti, kad emocijos yra svarbi gyvenimo dalis, jeigu tikrai norės save tyrinėti ir ras sau tinkamą psichologą – situacija pagerės.

Depresijos gydymo centro informacija

Bernardinai.lt

Powered by BaltiCode