„Orūs namai“ laukia senjorų

 

Kaip palengvinti skurstančių ir vienišų senolių gyvenimą? Sostinėje gyvenančiai, nuo Platelių kilusiai žemaitei MARIJAI BUNKAITEI šis klausimas jau seniai nedavė ramybės. O kas, jei įdarbintume per didelius ir neekonomiškus senjorų butus? O kas, jei senoliai įsikurtų draugiškoje kaimynystėje, sykiu išsaugodami ir savo asmeninę erdvę bei savarankiškumą? Prieš trejus metus asmeninių finansų trenerei M. Bunkaitei šios mintys galiausiai susivedė į vieną idėją – „Orūs namai“. Pernai rudenį projektas įgavo kūną – rėmėjų lėšomis įrengto keturbučio slenkstį peržengė pirmosios apie orią senatvę svajojančios gyventojos.

Anot Marijos, realybė tokia, kad beveik pusė Lietuvos senjorų vieniši skursta savo būstuose. Per didelis, neekonomiškas butas pagyvenusiam žmogui tampa tarsi akmuo po kaklu.

„Esu asmeninių finansų trenerė, todėl laikausi nuomonės, kad turtas žmonėms privalo tarnauti, o ne būti našta. Mažas pensijas gaunantiems, už butą didelius mokesčius mokantiems pensininkams pinigų pragyvenimui beveik nelieka. Sugalvojau, kad senjorai savo turimus būstus galėtų išnuomoti, o patys persikeltų gyventi į būtent jiems įrengtus butus „Oriuose namuose“. Iš nuomos gaunamos pajamos visiškai padengtų gyvenimo juose išlaidas, todėl pensija liktų kitoms senjorų reikmėms. Senoliai apsigyvena bendruomenėje – taip sprendžiama ir vienišumo problema“, – pasakoja M. Bunkaitė.

Planas skamba tiesiog idealiai! Ar viskas taip sklandžiai veikia ir realybėje?

Patalpų ir pinigų paieška, statybos tikrai ėjosi kaip per sviestą, tarsi su mano amžiną atilsį mamos vedimu iš dangaus. Didžiausi iššūkiai, kaip ir reikėjo tikėtis, prasidėjo atsikrausčius gyventojoms. Tai bandomasis projektas, tokiu principu Lietuvoje senjorai nėra gyvenę, tad visos suprantame, kad per porą mėnesių stebuklai neįvyksta.

Į pirmąjį jau įrengtą keturbutį iš pradžių atsikraustė trys moterys. Su viena jau atsisveikinome, nepritapo. Ir viskas gerai – mums visoms tai labai gera patirtis. Kuo daugiau skirtingų scenarijų, tuo daugiau išmokstame. Kiek užtruksime, kol susiformuos pirmoji bendruomenė. Tuo laikotarpiu rotacija neišvengiama. Daviau sau dvejus metus – tik tada darysime išvadas, ar pasiteisino bandomasis projektas. Man asmeniškai didžiausias iššūkis esu aš pati, mokausi priimti tiesą, kad negaliu padėti žmogui labiau, nei jis pats sau nori padėti.

Nepaisant visų išbandymų noras padėti senjorams neišblėso? Kodėl būtent jiems?

Mano pačios ryšys su seneliais buvo labai artimas, turiu žemaitiškos kantrybės – man su jais nesunku bendrauti. Yra daug socialinių problemų, bet, pavyzdžiui, vaikams – dar viskas prieš akis, jei tik norės – dar gali patys susikurti geresnį gyvenimą. O štai senjorams trūksta alternatyvų.

Mano mama buvo mažo miestelio gydytoja ir turėjo svajonę savo ligonius – vienišus, vienkiemiuose gyvenančius senolius – surinkti į vieną vietą, kad jiems būtų lengviau, o jai – paprasčiau jais rūpintis. Tokius namus pastatė, bet… susirgo, mirė, ir svajonė liko neįgyvendinta. Mama tikrai yra „Orių namų“ pirminės idėjos autorė ir įkvėpėja, jaučiu norą ir pareigą ištobulinti ir įgyvendinti jos svajonę.

Mūsų šeimoje buvo įprasta visada būti pasiruošus padėti kitiems. Į gydytojos namų duris miestelyje žmonės beldžiasi bet kuriuo paros metu. Mano tėvai, be manęs su broliu, užaugino ir du globotinius. Tad ir pati šalia samdomo darbo visada ieškojau ir prasmingos veiklos. Jau devynerius metus esu „Maisto banko“ savanorė. Tad galiausiai natūraliai priėjau ir prie šio projekto.

Kuo „Orūs namai“ skiriasi nuo senelių namų?

Pirmiausia „Orūs namai“ yra socialinis verslas. Pelno čia nėra, tik stabilios, uždirbamos pajamos išlaidoms pasidengti. Kaip jau minėjau, senjorų turimi butai išnuomojami, ir iš nuomos pinigų išlaikomas keturbutis, kuriame senjorai kartu gyvena. Senieji būstai lieka senjorų nuosavybe, todėl, jei apsisprendžia, jie turi galimybę grįžti į savo senuosius namus.

Svarbu tai, kad „Orūs namai“ yra savarankiško gyvenimo namai. Niekas nereguliuoja senjorų gyvenimų, bet visada yra kas padeda. Jie skirti savarankiškiems senjorams, kurie turi savo butus, bet pensijos neužtenka ir būstui išlaikyti, ir normaliam pragyvenimui. Atsikrausčius į „Orius namus“, nereikia mokėti nei už nuomą, nei už komunalines paslaugas, internetą ar kabelinę TV, visa pensija lieka kitoms senjoro reikmėms. Atskiruose butuose gali gyventi keturi pensininkai, todėl yra pas ką užeiti arbatos atsigerti ar prie televizoriaus kartu pasėdėti, pažaisti kortomis ar kartu nueiti į parodą, susirgus bus kas atneša vaistų iš vaistinės.

Mums labai pasisekė patalpas gauti puikioje vietoje – keturbutis yra Vilniuje, Karoliniškėse. Privalumai: pirmas aukštas, jokių laiptukų, kaimynystėje yra Karoliniškių poliklinika, turgus, „SoDra“, vaistinė, parduotuvės, troleibusų stotelė.

Kas bus, kai senjoras nebegalės savarankiškai gyventi „Oriuose namuose“?

O kas būna, kai jis nebegali savarankiškai gyventi savo nuosavuose namuose? Kažkaip spręsime, aš galėsiu padėti rasti optimalų sprendimą. Mėginsime ieškoti paslaugų į namus, kad žmogus kiek tik įmanoma ilgiau gyventų „Oriuose namuose“.

Pirminė idėja – spręsti skurdo ir vienatvės problemas. Ar pamatei, kokių dar rūpesčių turi pagyvenę žmonės?

Labai skaudu matyti, kad senjorai, kuriems bandome padėti, jau patys save nurašę, nebeturi pasitikėjimo savimi ir noro oriai gyventi – dažnai jie skundžiasi ir guodžiasi, bet nebeturi jėgų imti gyvenimą į savo rankas ir jį keisti. Sunku jiems persiorientuoti, kad butas gali būti ne našta po kaklu, ne kalėjimas, o pajamų šaltinis, padedantis oriai nugyventi likusius 10, 20 ar net 30 metų.
Vis dėlto rankų nenuleidžiu. Suvokiu, kad požiūriui pasikeisti reikia laiko. Mintis, kad po kelerių metų turėsime jau išmėgintą alternatyvą senjorams, mane veda į priekį.

Ar kada norėjai viską mesti?

Natūralu, kad kartais susvyruoju, kai smarkiai nepavyksta ar tenka žengti didelį žingsnį atgal. Bet tada apmąstai, priimi tai kaip pamoką, ir eini toliau.

Stengiuosi nepervargti, nes kai save spaudi, geros mintys retai teateina. Tam reikia švarios galvos. Todėl vakarus griežtai skiriu sau, be sąžinės graužimo guliu ant sofos ir žiūriu istorinius serialus.

Kaip įsivaizduoji projektą vystyti toliau?

Šiuo metu ieškome dar vieno gyventojo ar gyventojos. Po dvejų metų darysime išvadas, ar toks savarankiško gyvenimo modelis senjorams priimtinas, ar tikrai mažina jų vienišumą ir pinigų trūkumą. Jei taip – kursime antrąją šeimyną. Tokių save išlaikančių daugiabučių bus galima sukurti kiek tik reikės. Pradžioje didžiuosiuose miestuose, vėliau bus galima plėstis ir į mažesnius miestus ar į kaimus.

Kokios pagalbos dabar reikia „Oriems namams“?

Kviečiu vilniečius apsidairyti aplink, gal kur matote močiutę, ištisas dienas rymančią prie lango. Užeikit susipažinti. Jai tai bus didžiausias džiaugsmas. O jei turite savo aplinkoje senjorų, kuriems „Orūs namai“ būtų žingsnis į kokybiškesnę senatvę – paraginkite juos paskambinti man ir pasidomėti plačiau šia alternatyva. Tai niekuo neįpareigoja, o gali iš esmės pagerinti žmogaus gyvenimą.

Žinoma, visada galima prisidėti pinigais, jų visada reikia įsibėgėjimui.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode