Gamtos ir žmogaus darnos link: socialinio teisingumo klausimas

 

Lietuvoje retai išgirstame siejant sąvokas „darni plėtra“ ir „socialinis darbas“, o pati socialinio darbo profesija tebėra susiaurinama iki kasdienių buitinių funkcijų. Prisidėdami prie autentiško socialinio darbo vaidmens, – kaip bendruomenę įgalinančio ir jos vystymąsi skatinančio, – reabilitavimo, pakalbinome Švedijos Javlės universiteto socialinio darbo ir kriminologijos katedros profesorių KOMALSINGHĄ RAMBAREE.

Jis buvo vienas iš Kovo 15-ąją, minint Tarptautinę socialinio darbo dieną, surengtos konferencijos „Socialinis darbas ir Darnaus vystymosi darbotvarkė 2030“ pranešėjų. Renginį organizavo Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Socialinio darbo ir socialinės gerovės katedra kartu su Vystomojo bendradarbiavimo platforma organizavo tarptautinę konferenciją. Projektą finansavo Lietuvos mokslo taryba.

Profesorių kalbino Vilniaus universiteto docentė dr. Violeta Gevorgianienė.

Kaip susidomėjote ekologiniu socialiniu darbu ir darnia plėtra?

Esu kilęs iš Mauricijaus salos, kuri garsėja savo gamtos grožiu, paplūdimiais, augalija. Tai yra Mauricijaus ekonomikos ir žemės ūkio pagrindas. Ši aplinka man buvo svarbi nuo mažens. Socialinio darbo bakalauro studijas baigiau Mauricijuje, o magistro ir doktorantūros studijas –  Mančesteryje. Grįžęs į Mauricijų, gavau galimybę dirbti su ES ir JT projektais vadinamojo ekologinio socialinio darbo srityje: siekėme įtraukti pajūrio žmones, pajūrio bendruomenes į socialinį planavimą, dirbau su pažeidžiamomis grupėmis – žvejais, turinčiais priklausomybių, moterimis. Tas darbas paskatino mane domėtis ekosocialiniais klausimais. 2012 m. tarptautinėje konferencijoje susitikau su iškiliais dėstytojais ir tyrėjais, dirbančiais, ekosocialinio darbo srityje ir rašančiais knygas. Kilo mintis burtis, palaikyti ryšius. Nuo tada pradėjome bendradarbiauti tarptautiniu lygiu, dalindamiesi žiniomis ir tyrimais. Taip viskas ir prasidėjo. Vėliau atsirado proga persvarstyti socialinio darbo programą universitete. Aš pasiūliau du naujus kursus: vieną bakalauro programoje – „Įvadas į ekologinį socialinį darbą“, supažindinant studentus, kas tai yra, ir kaip jungti ekologiją ir žmogiškąjį aspektus praktikoje, kitą – magistro programoje apie darnų vystymąsi, apie labiau kompleksiškus dalykus. Pastarasis kursas yra internetinis (on-line), atviras studentams iš viso pasaulio, o europiečiams studentams – nemokamas. Sulaukiame didelio studentų iš daugelio šalių susidomėjimo, tokiu būdu vyksta įdomi sąveika.

Minėjote pažeidžiamumą. Taigi tai reiškia, jog ekologinės problemos didina bendruomenių pažeidžiamumą ir kad ši sritis yra socialinio darbo laukas? Kaip apibūdintumėte socialinio darbo vaidmenį ekologijos srityje?

Taip. Jei kalbame apie socialinių darbuotojų vaidmenį – iš mūsų tikimasi, kad kovosime su skurdu ir kitomis problemomis. Pastaraisiais dešimtmečiais susidarė vaizdas, jog socialiniai darbuotojai apskritai tapo socialinių problemų šlavėjais: atsiradus problemoms, laukiama, kad socialiniai darbuotojai jas „nušluos“, sutvarkys. Kalbėdamasis su praktikais, girdžiu įtampą ir nusivylimą, nes būtent jiems primetamas netikėtai užgriuvusių problemų sprendimas. Tas vyksta ir Švedijoje. Pavyzdžiui, atvyksta naujų imigrantų, o to neplanavome, neturime pajėgumų jų visų priimti. Visgi socialinio darbuotojo vaidmuo gilesnis – pasižiūrėti ir į problemos šaknis: o kas gi lemia, kad žmonės migruoja? Problema ne tik ta, kad Švedija „pradarė duris“, šiek tiek žmonių įleido, o paskui uždarė, nes neturime galimybių visų priimti, bet problema yra ir mūsų gyvenimo stilius, kaip jį pajėgiame ar nepajėgiame keisti. Taigi darnus vystymasis – esminis aspektas, kurį turime reflektuoti. Visi turime pareigą dirbti kartu. Jei kalbame apie tai, ką turėtų daryti socialinis darbuotojas, pamatytume, kad socialinis neteisingumas, netinkamas elgesys su gamta yra visame pasaulyje.

Vieni žmonės dėl nesaikingo aplinkos išnaudojimo nustumiami į pakraščius ir nuskurdinami, kiti – tampa turtingi ir kaupia pelną. Būtent šie turėtų prisiimti atsakomybę, tačiau dažniausiai jie nesirūpina aplinka ir griauna išgyvenimo galimybes kitiems žmonėms. Kodėl dėl ekologinių priežasčių nykstantys koralų rifai paskatino migraciją iš netoli Mauricijaus esančių salų? Ogi jiems nykstant nyksta žuvys, ir pakrantėse gyvenantys žvejai nebeišmaitina savo šeimų! Taigi mūsų, socialinių darbuotojų, vaidmuo – būti žmonių gynėjais, kovoti už jų teises, už socialinį teisingumą. Čia visada slypi konfliktas, ir jame mums reikėtų prisiimti tarpininkų vaidmenį. Tą galime, nes išmanome, kaip dirbti su žmonėmis, ir turime tarpdisciplininių žinių – suprantame ekonomiką, sociologiją, psichologiją. Taigi tam, kad išsaugotume aplinką ir prisidėtume prie darnaus vystymosi, turime dirbti su skirtingų interesų grupėmis ir prisiimti tarpininkų, derybininkų vaidmenį, spręsti konfliktus, nes galiausiai dėl to laimės visi, ne tik maža grupelė žmonių.

Jūsų ir kituose konferencijos pranešimuose buvo užuominų į tai, kad mums, kaip socialiniams darbuotojams, stinga gebėjimo konfrontuoti. Tarsi bijome išreikšti savo nepritarimą, bent jau Lietuvoje. Ar tai matote ir kitur? Atrodo, kad Lietuvoje mėginame viską pasiekti nuolankiai, kartais kovojame tarpusavyje, bet negebame, vengiame, nežinome arba bijome viešai išsakyti savo baimes, nepritarimą ar protestą.

Jūs visiškai teisi. Esu daug keliavęs po pasaulį ir matau, kad ši problema aktuali visur. Kodėl? Nes kas moka mums, socialiniams darbuotojams, algą? Kai dirbame valstybei, esame politiškai kontroliuojami. Švedijoje socialiniai darbuotojai taip pat jaučiasi tarsi būtų uždaryti į dėžę. Jiems negalima daryti to ir ano, o liepiama daryti tai ir tai. Taigi paliekamas tik problemų mažintojo, problemų tvarkytojo vaidmuo. Jūs, socialiniai darbuotojai, sutvarkykite problemas, kurių mes prikuriame! Tačiau socialinio darbo vaidmuo istoriškai nebuvo tik toks, jame visada buvo svarbi problemų prevencija. Dabar, neoliberialios politikos kontekste, girdime: mes neturime išteklių prevencijai, taigi jūs tik tvarkykitės su iškilusiomis problemomis. Daugelyje šalių įstatymai ir politika uždaro socialinius darbuotojus į tokias apribojančias „dėžes“. Tačiau jei mąstome kritiškai ir visapusiškai, turime galvoti ir kaip išvengti problemų.

Manau, kad čia ypač svarbus universiteto vaidmuo: socialiniai darbuotojai yra socialinio pokyčio veiksniai, ir tą pokytį mes turėtume kurti visuomenėje. Turime suteikti naujų žinių, skatinti naują mąstymą, todėl universitetuose svarbu kritiškai permąstyti socialinių darbuotojų vaidmenį ir kurti naują socialinio darbo sampratą. Negalime palikti socialinio darbo misijos apibrėžimo politikams ir investuotojams. Taip, turime rūpintis socialiniais klausimais, tačiau ne tik mikrolygmeniu. Turime dirbti visais lygmenimis. O šiuo metu esame tiek viską suskaidę, kad girdime apie socialinio darbuotojo identiteto krizę. Bet čia ne mūsų identiteto klausimas, o ką kitų nuomonės su mumis padarė. Tai pasaulinė problema –  grįžti prie socialinio darbo profesijos ištakų, šaknų ir pasižiūrėti, ką daryti toliau. Turime pasimokyti iš praeities klaidų.

Taigi jūs manote, kad ne socialinio darbo kaip profesijos identitetas patiria krizę, o patys socialiniai darbuotojai prarado identitetą, turėtą pradžioje?

Manau, turime pripažinti, jog socialinis darbas turi skirtingas ištakas, taigi įvairovė yra normalu. Socialu reiškia kompleksiška, sudėtinga. O kompleksiškoms problemoms reikia kompleksiškų sprendimų, reikia veikti skirtingais būdais ir skirtingose srityse. Šiandien nepajėgiame išspręsti problemų, nes apie jų sprendimus galvojame siaurai. Jei galvojame siaurai, galime tik sumažinti tam tikrą žalą, bet ne spręsti problemą. Taigi universitetų vaidmuo (ir tarptautinė socialinio darbo mokyklų asociacija tą gražiai daro) yra mesti iššūkį identiteto krizės klausimui, siūlyti refleksiją.

Paminėjote tarptautines organizacijas, ir, kaip suprantu, jų vaidmuo yra didelis, juk socialinis darbas nėra tik vietinės reikšmės, bet ir tarpnacionalinis klausimas.

Taip, svarbu skatinti dalijimąsi tarptautinėmis žiniomis, juk, pavyzdžiui, jei dėstote Lietuvoje, niekada nežinote, kur globalizacijos sąlygomis jūsų studentai dirbs. Tai reiškia, kad reikia žinių ir įgūdžių, kaip dirbti tarptautinėje aplinkoje, taip pat susiduriant su tarptautiniais, darnios plėtros ir aplinkos saugojimo klausimais. Pasaulis tapo labai glaudus, visi esame susiję.

Prašau įvardinkite vieną didžiausių šiuolaikinių iššūkių socialiniam darbui.

Holistinis (sisteminis, vientisas) mąstymas. Mes linkę ieškoti greitų sprendimų ir vienos dimensijos, vienos perspektyvos. Taip išsprendžiame tik dalį problemos, tačiau dažnai reikia kompleksiško požiūrio. Turime būti labai atviri, labai kritiški; kiek įmanoma, žiūrėti iš skirtingų perspektyvų ir į įvairius – politinius, ekonominius, psichologinius, socialinius – aspektus. Ir tai mums – didelis iššūkis, nes kiek mes galime aprėpti?

Visapusiškas požiūris į socialinio darbo vaidmenį prisidedant prie darnios plėtros tikslų turbūt apima ir mokslinius tyrimus?

Taip, tyrimai yra profesijos pagrindas, juos turime vykdyti nuolatos. Šiuo požiūriu šiandienės konferencijos programa buvo sudaryta labai apgalvotai: galima buvo aptarti įvairias temas – ir kaip į ekologinių problemų sprendimą įtraukti paslaugų gavėjus ar socialinį verslą, kaip panaudoti tyrimų duomenis...

Bernardinai.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode