Reklama 1

Teatrologė D. Šabasevičienė: „Mūsų teatras galėtų būti valstybės patarėjas“

Kovo 27-oji – Tarptautinė teatro diena. Helsinkyje, po to ir Vienoje IX Tarptautinio teatro instituto kongrese 1961 metų birželį Suomijos Tarptautinio teatro instituto centro prezidentas Arvi Kivimaa pasiūlė kasmet minėti pasaulinę teatro dieną. Šis pasiūlymas, paremtas kitų Skandinavijos šalių, buvo entuziastingai priimtas. Nuo to laiko kovo 27 dieną (konferencijos „Tautų teatras“ atidarymo Paryžiuje 1962 metais diena) daugelyje kraštų Tarptautinio teatro instituto iniciatyva švenčiama Tarptautinė (arba Pasaulio) teatro diena.

Tarptautinis teatro institutas įsteigtas 1948-aisiais UNESCO ir garsių to laikotarpio teatro pasaulio asmenybių pastangomis. Tai pati svarbiausia tarptautinė nevyriausybinė teatro meno organizacija, išsaugojusi formalius ryšius su UNESCO. Kasmet teatro pasaulyje garsus asmuo arba koks kitas reikšmingas mąstytojas kviečiamas pasidalinti mintimis apie teatrą ir tarptautinę teatro meno padėtį. Šios mintys, vadinamos Tarptautiniu kreipimusi, verčiamos į keliasdešimt pasaulio kalbų ir transliuojamos per radiją bei televiziją. Pirmąjį Tarptautinį kreipimąsi 1962-aisiais parašė ir perskaitė prancūzų poetas, dramaturgas, tapytojas Jeanas Cocteau.

Šiemet garbė paskelbti Tarptautinės teatro dienos žinią suteikta žymiausiam Kubos teatro režisieriui, dramaturgui, teatro pedagogui Carlosui Celdránui.

Švenčiant Teatro dieną Lietuvoje – pokalbis apie mūsų teatro džiaugsmus ir liūdesius suDAIVA ŠABASEVIČIENE – viena aktyviausiai apie teatrą rašančių kritikių, išleidusia knygas apie Joną Vaitkų, Valentiną Masalskį, Regimantą Adomaitį, Faustą Latėną, visai neseniai – ir apie Juozą Budraitį. Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) Literatūros skyriaus vedėjos D. Šabasevičienės pastangomis buvo įsteigtas teatro leidybos skyrius, ji yra parengusi ir išleidusi informatyvių leidinių apie LNDT režisierių kūrybą bei spektaklius.

Kokį teatrą šiandien galime švęsti?

Žvelgiant į tai, kas vyksta ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje, dramos teatras išlieka vienas reikalingiausių žmogui. Tai, matyt, vienintelė išraiškos forma, kai žiūrovai gali atgaminti jausmų patirtis. Žiūrint spektaklius, – žmonėms spektakliai gali ir nepatikti, – visą laiką vyksta jausmų identifikacija. Būtent jausminis kodas daro žmogų žmogumi, dėl to šia prasme teatras iš tikrųjų išlieka amžinybės produktas. Jis atsirado anksčiau už visą filosofiją, jeigu į visą procesą žiūrėtume vadovėliškai, istoriškai.

Teatras buvo ir bus. Tačiau labai skausminga, kai jį per jėgą bandome padaryti kitokį, nereflektuojantį lygiagrečiai su mumis. Lietuvos bendruomenei iš teatro reikia vienokių dalykų, o režisieriai apie tai visai negalvoja, vaikosi Europos ar pasaulio madų ir nesupranta, kad turi būti arčiau žiūrovo. Ir dėl to laimi tie, kurie statydami dramos spektaklį – nesvarbu, ar šiuolaikinį, ar klasikinį, suvokia, kas tuo metu reikalinga tam tikram žmonių sluoksniui. 

Kuo požiūris į žmogų subjektyvesnis ir paprastesnis, tuo jis universalesnis. Kuo žmogus bus didesnis nacionalistas, tuo jis iš tikrųjų bus didesnis internacionalistas. O apsišarvavusieji bendriniais pasakymais, kad reikia būti pasaulio žmogumi, laikantieji save kosmopolitais iš tikro neturi pagrindo – jie net nežino, kas tas pasaulio žmogus yra. 

Lygiai tas pats teatre – galima pastatyti spektaklį, kuris kalba apie vienos ar kitos šalies konkrečius dalykus, bet taip pat atpažįstamas, suprantamas jis bus ir Europoje, ir Azijoje. 

Jūsų manymu, kokioje teatro stotelėje dabar esame sustoję?

Labai sunku tai konstatuoti, bet baigiant įsisavinti Europos pinigus ir visoje Lietuvoje remontuojant teatrus pulkai aktorių paliekami plyname lauke. Jeano-Luco Lagarce'o pjesėje „Tolima šalis“, pagal kurią spektaklį yra pastatęs Gintaras Varnas, yra labai gražus poetinis tekstas apie dvi šeimas – realiąją ir pasirinktąją, ir nežinia, kuri iš jų yra tikresnė. Ta kita šeima, negenetinė, teatro menininkams yra lygiai tokia pat svarbi, kaip ir pirmoji. Teatre veikia visai kiti pasąmonės procesai, ir kai teatro grandai turi repetuoti kažkur patvoriuose ar garažuose... čia jau kaip pasaulio pabaiga. Kai iš žmonių atimami režisieriai... Pažiūrėkite, jau vien ką reiškia Eimunto Nekrošiaus netektis – aktoriai tarsi liko be savo tikrojo tėvo. 

Teatro grandams būtinos didelės salės, o dabar jie neturi kur repetuoti – ar tikrai tokio statuso nusipelno Jonas Vaitkus ar Oskaras Koršunovas? Galų gale ir Rimo Tumino pasitraukimas susijęs su salėmis. Priminsiu, kaip esant panašiai situacijai pasielgta Rygoje, kelerių metų remontui uždarius Naująjį teatrą. Prieš tai padarius, pirmiausia buvo suremontuotas tabako fabrikas, esantis miesto centre. Ir ne tik kad pagal aukščiausius parametrus suremontuotas, bet ir scena, aikštelė, grimo kambariai čia sukurti, kad tik teatro šeima nebūtų palikta be nieko. 

Visas teatrų rekonstrukcijas turėtume derinti galvodami apie tuos kelis savo režisierius grandus, nes palikti juos be vietos – čia kaip medį nukirsti, o jo juk taip paprastai neatauginsi. Jeigu turime savo galingų režisierių, turime rūpintis jais ir saugoti jų palikimą. O ne per anksti nušluoti nuo savo akių.

Teatras, kuris dabar ateina, tikrai yra labai įdomus, ir jaunieji režisieriai visi gerbiami. Tačiau dėl visų tų cheminių procesų, kurie dabar vykdomi visokiuose kabinetuose, – aš nenoriu prognozuoti mirčių, – bet gali būti, kad to teatro, dėl kurio esame visiems įdomūs, gali nelikti. Be abejo, rasis daug kitų menų, bet ir jiems įdomiau formuotis, kai šalia yra grandas, su kuriuo galėtų pakonfliktuoti. 

Dabar didieji režisieriai tarsi palikti už borto. Ir ką – jie turi pečiais braudamiesi dalyvauti kažkokiuose konkursuose, kad juos laimėtų? Absurdas. Kaip gali tokio statuso žmogus būti taip žeminamas? Nėra jokioje šalyje to buvę, kad tokio statuso režisieriai turėtų kovoti už savo gerovę. Negi Oskaras Koršunovas turi kovoti už Ašmenos gatvės salytę, kur žiūrovas, žiūrėdamas spektaklį ir turėdamas sveikatos problemų, gali numirti tikrąja to žodžio prasme? Nes kai ten susirenka daug žmonių, tiesiog nebūna oro. Ar tikrai toks režisierius už tokią vietą turi kovoti? 

Teatro dienos išvakarėse kalbantis, kuo unikalus mūsų teatras valstybės šimtmečio akivaizdoje?

Norėtųsi dramos teatrui atiduoti pirmumą. Valstybės šimtmečio akivaizdoje teatras padarė didžiausią evoliuciją, jis vystėsi didžiuliu pagreičiu, ir teatro bendruomenė labiausiai Lietuvą ir išvedė į Europą. Būtent dramos teatro – jokioje kitoje kultūroje tokių ženklų, kokių vyko devintajame dešimtmetyje Lietuvos teatre, nebuvo. Nei latviai, nei estai, kurie turi tikrai įdomų teatrą, tuo metu nieko panašaus neturėjo. Mūsų kaimynai menininkai važiuodavo pas mus mokytis. Dėl to tikrai galiu pasidžiaugti sakydama: šiuo atveju nesvarbu, kuris čia pirmas ar paskutinis – čia ne sporto varžybos, bet faktas, kad mūsų teatras galėtų būti valstybės patarėjas tam tikrais klausimais. O ir teatro menininkų psichologija yra labiausiai išsivysčiusi. 

Labai svarbu mene atrasti nauja, tai gali užuosti tik didieji menininkai. Ir tas atradimo momentas labai reikšmingas. Tas teatras iš tiesų yra modernus, kuris kuria lūžį, – dabar mes neskiriame sąvokų, šiuolaikinį teatrą tapatindami su moderniu. Šiuolaikinių turime krūvas, o modernus tik tas, kuris moka išjudinti. Moderni, žvelgiant istoriškai, yra mūsų režisūra. Juozą Miltinį galime laikyti savo aukso gysla, nes net menkiausiu jo pasakymu repeticijos metu bet kokiu klausimu galime remtis kaip vadovėliu. Jis buvo modernizmo pradžia, nuo kurios paskui visi atsispyrė – ir J. Vaitkus, ir kiti. 

Kokia jums atrodo mūsų dramaturgijos situacija?

Čia vėlgi, kaip jau ir kalbėjau, kuo labiau žmogus smogia į kamerinį, subjektyvų, paprastą dalyką, tuo jis tampa universalesnis. Vis dėlto negalėčiau tvirtai konstatuoti, kad išgyvename tikrąjį dramaturgijos renesansą. 

Kalbant apie dramaturgiją, štai kas įdomu. Estijos rašytojas, filosofas Reinas Raudas, kuris yra ir tikras teatro išmanytojas, parašęs aštuonias pjeses ir supratęs, kad dvi jų guli stalčiuje, pasakė, kad dramaturgas negali daugiau nei dvi pjeses laikyti stalčiuje. Jis turi dalyvauti. O Lietuvoje dramaturgai neturi jokios teatro medžiagos leidybos, nes iš to nėra verslo. Kita vertus, kalbant apie pjesę – ją reikia mokėti skaityti. Jos neperskaitysi taip kaip romano. 

Mūsų režisūros negerovė – kad neturime dramaturgijos analizės specialistų, to nedėstoma ir nemokoma. Ir režisieriai ne tada yra geri, kai sugalvoja vieną ar kitą spektaklio stilių, jie geri tada, kai moka perskaityti pjesę ir kaip priešpriešą literatūrinei dramaturgijai sukurti savo dramaturgiją. Dėl to E. Nekrošiaus teatre kartais visai nesvarbus tapdavo tekstas, išskyrus jo paskutinį spektaklį. Ir nors tekstas tampa nereikšmingas, spektaklyje tu vis tiek atpažįsti autorių – kad tai Shakespeare‘as ar kad Šaltenis. 

Dabar dažnai teatre vartojamas žodis „dekonstrukcija“, bet kartais neaišku, kas dekonstruojama. Norint dekonstruoti, pirmiausia reikia suprasti, į ką tu viską vedi, kodėl dekonstruoji, o ne dėl vienos frazės dekonstruoti didžiulį filosofinį kūrinį. Tas supaprastinimas ar nesugebėjimas perskaityti kūrinį Lietuvoje kažkodėl vadinamas dekonstrukcija, nors tai yra teksto suprimityvinimas blogąja prasme, kad būtų sukurtas kažkoks naujas stilius. 

Teatras be Eimunto Nekrošiaus – kokių jums kyla minčių galvojant apie tai, apie jo paskutinius darbus?

Spektaklis „Kalės vaikai“ pastatytas per du mėnesius – to nėra buvę E. Nekrošiaus istorijoje. O kodėl jis pasirinko Sauliaus Šaltenio kūrinį? Kodėl vėl grįžo prie to, nuo ko pradėjo? Kodėl jam norėjosi pakalbėti apie lietuvius? Apie tai, kas mums visiems brangu? Apie Kristijoną Donelaitį? Kodėl spektaklyje K. Donelaitis miręs ir tarsi visko, kas vyksta, klausosi? Man atrodo, tai E. Nekrošiaus aiškiaregystė apie savo mirtį, ir ta jo aiškiaregystė, manau, truko ketverius metus vis stiprėdama. Dėl to E. Nekrošius tapo labai laisvas kurdamas.

Žmonėms E. Nekrošiaus mirtis – didžiulis praradimas, visi menininkai ar garsiai interviu, ar kažkur pusbalsiu pasakė, kad po jo mirties neliko atskaitos taško, tarsi viskas tapo neįdomu. Nutrūko gija. Žinoma, galbūt viskas praeis, galbūt viskas – tik laiko klausimas, bet, grįžtant prie J. L. Lagarce'o dviejų šeimų sąvokos, antrojoje šeimoje skausmas ir tuštuma tik didėja. Kiek mes patys E. Nekrošių išsaugosime, tiek jis ir bus gyvas. Tačiau man po jo netekties mirties akistata tapo dar labiau gluminanti.

Bernardinai.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode