Reklama 2

Atgimstanti poros meilė: kaip iš naujo atrasti santuokinį džiaugsmą

 

Sutuoktinių skirtumai gali būti ne tik ginčų priežastis, bet ir padėti kurti vaisingą santuokinį gyvenimą. Biblijoje randame pavyzdį – Tobiją ir Sarą, kurių tvirta sąjunga atlaikė visus išbandymus. Nepaisant daugybės kelią pastojusių kliūčių, jiedu įveikė blogio ir mirties dvasią. Išsakyti savo poreikius, iš naujo atrasti dialogo taisykles, susitaikyti su savimi ir kitu, ir drauge kurti santuoką bei namus, kuriuose netrūktų šilumos, – štai taip galima atkurti tikrąją Meilę.

Naujoje leidyklos „Magnificat leidiniai“ knygoje „Atgimstanti poros meilė. Tobijo ir Saros kelionė“ pateikiami devyni žingsniai, padedantys susigrąžinti pasitikėjimą poroje, leistis atleidimo keliu ir kurti kitokį, naują artumą.

Jūsų dėmesiui pateikiame knygos ištraukas.

Kas aš esu?

Tad koks yra Dievo planas man? Paprasčiausiai jį galima įvardyti taip – mylėti ir būti mylimam. Santuokinis nuotykis tikrai įgyvendina šį dvigubą pašaukimą: mylėti kitą žmogų ir jaustis mylimam.

Kad laimė slypi meilėje, nesuvokiama ne tik mūsų laikais. Anksčiau laimės buvo ieškoma garbėje, teisingume, pasiaukojime. Nepaisant to, kad šiandien pernelyg didelė reikšmė suteikiama jausmams, verta apdainuoti šią dvipusę iš meilės kylančią laimę: mylėti, kad būtum mylimas ir būti mylimam, kad mylėtum.

Akivaizdu, kad jaučiame poreikį būti mylimi, bet paaiškėja, kad daugiau laimės mylėti nei būti mylimam. „Palaimingiau duoti negu imti.“ (Apd 20, 35) Net jeigu tai kainuoja brangiau! Be to, pastebima, kad nemylint savęs sunku mylėti ir kitą asmenį. Mes bręstame pagal tokią schemą: nuo „būti mylimam“ kaip mažam vaikui pereiname prie „mylėti save“, ko taip siekia paauglys, o paskui atrandame džiaugsmą „mylėdami kitą“. Taigi, savivertė yra būtina stotelė norint išeiti iš priklausomybės nuo meilės ir pasiekti žmogaus asmens išsipildymą dovanojant save – pasiaukojančią meilę. Kitą asmenį mylėsime daug labiau, jei jausimės galintys mylėti save. Tai neturi nieko bendra su egoizmu, savęs ieškojimu dėl savęs ar nedėmesingumu sau, norint geriau patarnauti kitam.

Tėviška meilė yra labiausiai pasiaukojanti, nes natūraliausia, ir savo įsčių vaisių mylėti yra lengviau. O kad poroje augtų dovanojanti meilė, reikia uolumo ir tam tikrų pastangų. Pažinties pradžioje išgyvenamas toks išsiilgtas papildomumo jausmas, nes žmogaus kūne įrašytas dažnai nepasotinamas bendrystės su priešingos lyties asmeniu troškimas. Tai troškimas atpažinti kitą per panašumą. „Kaulas mano kaulų ir kūnas mano kūno.“ (Pr 2, 23) Troškimas pažinti kitą žmogų bibline prasme, gimti prieš kitą, per kitą ir kitam. Būti jam svarbiam, būti mylimam, ir kad kitas taptų svarbus, jį mylėti dėl jo gėrio. Šis „pagaliau“ gali sukelti meilę iš pirmo žvilgsnio. Jis arba ji yra kaip aš!

Panašumas, kurį reikia plėtoti, ar priešybės, kurias reikia suderinti? Įsijungia pasąmonė: priklausomai nuo to, koks buvo mūsų santykis su tėvu ir motina, elgiamės panašiai arba priešingai nei jie. Kai kurie teigia, kad „mes ieškome asmens, turinčio dominuojančius mus užauginusio asmens charakterio bruožus... Jūs įsimylite, nes jūsų senosios smegenys supainioja partnerį su tėvais.“ Tad ar tuokiamės tam, kad išgydytume senas vaikystės žaizdas, kad „išvalytume“ vaikystės aplinką? Ar norime sugrįžti į prarastąjį rojų, pradinę kūdikio pilnatvę, kai jis jautė vienybę su motina, o per ją – su visata.

Turime polinkį į prisirišimą, atspindintį mūsų žmogišką gebėjimą bendrauti su pačiu Dievu, nes, pasak Augustino, esame gimę capax Dei, gebantys būti su Dievu, tad jaučiame kitoniškumo poreikį, nes „negera žmogui būti vienam“ (Pr 2, 18). 

Kuris turi pasikeisti?

Dažnai norime pakeisti sutuoktinį jam priekaištaudami, mėtydami daugiau ar mažiau skaudžias pastabas. Ar Viešpats taip elgtųsi su jūsų sutuoktiniu ar jumis?

Noras pakeisti kitą žmogų yra netikęs ir beviltiškas tikslas, nors įdėtume ir daug pastangų. Taip atveriame duris nusivylimams, reikalavimams ir konfliktams. Jei pirmiausia siektume pakeisti save, tai yra atsiversti, pasikeistų ir kitas asmuo, nes jis čia dalyvauja tiesiogiai ir sąmoningai. Taip pat kalbantis, pačiam atleidžiant, pasitelkus šventą kantrybę reikia išlaikyti pagarbą kito žmogaus tempui. Sužadinti kitame asmenyje norą keistis keičiantis pačiam yra daug paveikiau. Juk gėrio troškimas yra užkrečiamas, jei tik nėra primetamas. Yra tiek daug darbo kaunantis su savo vidiniais demonais, kad siekiant sunaikinti dar ir sutuoktinio demonus galima visiškai išsekti. Juk santuoka iš esmės pasitarnauja tam, kad pasikeistume, šventėtume ir per kuo trumpesnį laiką tuo užkrėstume kitus. Taigi, tikslas yra labiau šventėti pačiam, o ne versti šventėti kitą. 

To trokšti nėra blogas dalykas, bet tai reikia patikėti Viešpačiui. Santuoka yra pasirengimas amžinybei; jai stojus, matysime ir mūsų sutuoktinį šventą tiek, kiek įdėjome pastangų patys tapti šventi! „Mat netikintis vyras pašventinamas žmona, o netikinti žmona pašventinama tikinčiu vyru.“ (1 Kor 7, 14) (....) Reikia nuolatos stengtis vis geriau pažinti žmogų, iš dalies nepažinų, su kuriuo toliau gyvenu. Be to, jei kitas žmogus keičiasi, meilė įgauna naują įkvėpimą, esu raginimas pažinti pasikeitusį asmenį, o kartu ir atrasti naują būdą mylėti. Juk meilė yra kintanti, nes negalime kaip daikto mylėti asmens, kuris nuolat išgyvena tapsmą. Taigi, mylinčiųjų gyvenimas yra netikėtumų kupinas nuotykis, ir čia visas įdomumas!

Pažinti kitą

Šiuo pažinimo terminu nusakomos visos žmogaus pastangos artėti į save panašaus link. Biblijoje jis dažnai pasitelkiamas „mylėti“ reikšme. Pradžios knygoje skaitome, kad Adomas „pažino“ Ievą, tai yra intymiai, bet taip pat pripažino ją kaip gyvųjų motiną.

84 (85) psalmės eilutė „meilė ir tiesa susitiks“ primena, kad meilė be tiesos yra labai trapi ir galbūt iliuzinė. Lygiai taip tiesa be meilės yra sausa. Jausminę meilę stiprina intelektas ir valia. Manau, kad viską žinau apie artimą žmogų, tačiau net po kelių bendro gyvenimo dešimtmečių pažįstų jį / ją tik iš dalies, nes žmogaus prigimtis tokia sudėtinga, turtinga ir didi, kaip visas žemynas. Be to, kitas keičiasi, tai reiškia, kad tai, ką žinojau apie jį, pakito, ir visada yra ką naujo atrasti. Tai ir reiškia: nuolatos tarp sutuoktinių gaivinti tiesą.

Ar iš tiesų esame sukurti vienas kitam, turint galvoje visus mus skiriančius dalykus? Gal, tiksliau, nesame sukurti vienas kitam, bet būti su kitu? Susituokėme, nes mylėjome vienas kitą. Kai kalbame apie praeitį, minime tai, ką patyrėme, pasyviai, kiek jautėme meilę. Šiandien esame susituokę tam, kad mylėtume vienas kitą, dabar ir ateityje, ir aktyviai, dėdami pastangas.

Kristus moko mus mylėti taip, kaip Jis myli, mylėti gailestingai ir atiduoti savo gyvybę už mylimą žmogų. Kitas irgi yra Dievo vaikas, sužeistas, bet galintis mylėti. Būtent tuo jis ir apibūdinamas kaip asmuo. Mylėti savo sutuoktinį padeda pažinimas – ypatinga priemonė, būdinga socialiam ir santykių gyvūnui – žmogui. Remdamasis dviem sparnais – tikėjimu ir protu – pažinimas užtikrina bendrystę tų, kurie stengiasi „gimti“ vienas kitam, pažinti vienas kitą.

Kaip suvokiame meilę?

Meilė yra vertybė, kurios masiškai siekiama per santuokinius ryšius ar gyvenimą kartu, įteisintą partnerystę, kitas bendro gyvenimo formas. Taigi, kaip ji yra suprantama? Krikščionims meilė ateina iš Dievo ir nėra vien tik jausmas, kad ir koks stiprus būtų. (...) Santuokoje būtent eroso meilė, apimanti visą asmenį – kūną, sielą ir dvasią, – paverčia meilę labai turtinga patirtimi. 

Bet meilė pilnatvę pasiekia dovanojančioje meilėje, arba agapėje. Meilė-erosas yra išskirtinė, pripildanti, aistringa, bet kartu trapi, nes pernelyg valdoma geismo ir malonumo. O meilė-agapė yra universalesnė, įtraukianti, atjaučianti, pastovi, gebanti duoti be ribų ir netgi kęsti kančią. Įsimylėjimo jausmas turi ir jėgos, ir trapumo. Labai galingas pradžioje, sužadėtiniams tik susitikus, paskui greitai sumažėja, užleisdamas vietą dovanojimo, atjautos, švelnumo meilei.

Malonumas, patiriamas būnant su kitu žmogumi, yra meilės termometras, bet ne jos tikslas. Šiuolaikinei malonumo moralei nepavyko išspręsti kančios, neišvengiamai lydinčios sutuoktinių santykių pakilimus ir nuopuolius, klausimo. Nes malonumas ir kentėjimas susipynę, žinoma, ne mazochistiniu ar fatališku būdu, bet tikroviškai. Argi tuoktuvių priesaikoje netariami šie žodžiai: „Pasižadu būti drauge ir džiaugsme, ir varge?“ Kristaus meilė ant kryžiaus buvo stipresnė už kančią. Jis mums parodo kelią – mylėti nepaisant kančios.

„Ištyriau daugybę išminties kelių ir įsitikinau, kad Meilė, kad ir kokia kilni būtų, neužtikrina santykių išmanymo. Mylėti išmokstama! Širdis be minties nuskęsta bangose. Pareiga be malonumo užgesina aistrą. Moralė be etikos sumenkina mūsų veiksmus.“ (Arouna Lipschitz)

Kam bendrauti?

Kiek sutuoktinių tikisi, kad jų artimasis visiškai juos supras, viską atspės, viską nujaus. Ar kalbame tik akivaizdžius dalykus, kad kitas turi iš karto suprasti? Ar iš meilės turime tapti aiškiaregiais? Kelią konfliktui visada galima užkirsti žodžiu, geriausia dar jam neprasidėjus. Kalbėjimasis sušvelnina tai, kas kelia rūpestį, iškelia į šviesą tai, kas slypi nežinioje, pripažįstamos klaidos, ištariami atleidimo žodžiai.

Bendravimas įdarbina abiejų valią stengtis dėl bendro gėrio ir patenkinti artimo žmogaus objektyvius poreikius. Pasitelkdamas valią, šią labai taurią savybę, žmogus įveikia kliūtis. Susidūrę su problema, reaguojame skirtingai: moteris bendrauja tam, kad ją išgirstų ir ji išsipasakotų, vyras – kad surastų sprendimą. Stresinėje situacijoje moteris kalba, kad jai palengvėtų, o vyras atsiskiria tam, kad pamąstytų!

Bendraujant žodžių svarba – tik 7 %, 38 % lemia intonacija ir net 55 % – vizualiniai dalykai – laikysena, gestai, veido bruožai. Pernelyg nesureikšminame pokalbio formos, bet reikia pripažinti, kad balso tonas ar žvilgsnis pašnekovui daro didesnį poveikį. O tauriausias bendravimo būdas yra raštiškas. Jei žmogaus nėra šalia ar jis išvykęs, labai gera bendrauti laiškais ar elektroniniu paštu. Kai pokalbis pernelyg įsiaudrina, padeda raštas, taip pasakoma geriau, labiau pasvėrus, kas sunkiau pavyksta bendraujant tiesiogiai. Yra ir kitų bendravimo formų, ne tik žodžiai. Mums didelę įtaką daro gestai, dovanos, žvilgsniai, laikysenos, tiek daug pasakančios apie meilę. Gary Chapman rašo apie penkias meilės kalbas: tai įvertinimo žodžiai, kokybiškai drauge praleistas laikas, dovanos, paslaugos, fizinis prisilietimas.

Santuokinis ryšys ir žodis

Kalbėti nereiškia pasakyti ir klausytis nereiškia girdėti. Autentiško žodžio neįmanoma neišgirsti. Toks žodis iškart pažadina klausytoją. Toks žodis yra perkeičiantis. Tačiau galima plepėti valandų valandas, nieko svarbaus taip ir nepasakant.

Žodis tarnauja bendravimui. Bendrauti pirmiausia reiškia pripažinti kitą žmogų, leistis su juo į pokalbį, santykį. Tam reikia išankstinės geranoriškos nuostatos, bet taip pat nebijoti susidūrimo, kai reikia išspręsti konfliktą. Kadangi esame kūniškos būtybės, bekalbant atsiranda tam tikrų trukdžių, kylančių iš asmeninės kiekvieno sutuoktinio patirties, santykius drumsčiančių emocijų. Neverbaliniai dalykai taip pat prisideda prie to, kas sakoma.

Dialogo vaisingumas priklauso nuo klausymosi kokybės. Visi turime dvi ausis ir tik vieną burną, tad ir klausytis pridera dukart labiau nei kalbėti. „Kiekvienas žmogus tebūna greitas klausytis, bet lėtas kalbėti.“ (Jok 1, 19) Ar ne tokia tinkama laikysena būtų ir santykyje su Dievu: „Kalbėk, Viešpatie, nes tavo tarnas klauso.“ (1 Sam 3, 9) Svarbų pokalbį labai tiktų pradėti pasakymais: „Klausyk, mielasis, tavo žmona tau kalba.“ Arba: „Kalbėk, brangusis, tavo žmona klauso.“ Kad būtų užtikrintas sutuoktinių konfidencialumas, žinoma, reikia laikytis atokiau nuo kitų žmonių, ypač nuo vaikų – jie niekada neturėtų dalyvauti privačiose sutuoktinių diskusijose.

Pusiausvyra

Kad ir kokia būtų santykių būklė, reikėtų tolygiai vartoti keturis veiksmažodžius, panašiai kaip skanaus pyrago ingredientus – tai: priimti, duoti, prašyti ir atsisakyti.

Priimti kitą žmogų kaip dovaną, ypač jei jis atitinka mano lūkesčius, ypač kai tai parodo meilės kupinu žodžiu, man patinkančiu veiksmu, tarnyste, kurios nesitikėjau. Net pamirštu už tai padėkoti, manau, kad tai savaime suprantama. Argi meilė nėra nuolatinė staigmena? Bet taip pat priimti tai, ko nesitikėjome ir kas netgi gali išmušti iš vėžių. Priimti reiškia sutikti, kad priklausai nuo kito žmogaus. Žodį „ačiū“ tariame tikrai per retai. Adomas priėmė Ievą kaip dovaną.

Duoti, atvirkščiai, yra sunkiau, ypač nesitikint atlygio, neatidėliojant ir neskaičiuojant. „Palaimingiau yra duoti negu imti.“ (Apd 20, 35) Neatsakau už tai, kaip kitas žmogus tai priims, tiesiog toliau duodu dovanai. Negalvodamas: „Viską dėl tavęs padariau!“, o tai reikštų: „Dėl tavęs užsidusinau“ arba tave dusinu savo dovanomis. Abelis savo auką aukojo be jokio išskaičiavimo. 

Prašyti reiškia pripažinti kitam savo silpnumą ir poreikį, o tai stulbinamai žudo puikybę. Prašymas veda į meilei būdingą abipusiškumą ir priklausomumą. Kitas žmogus gali ir atsisakyti, bet tai nereiškia, kad esu atstumiamas aš, o tik tai, ko prašiau. Nedrįstame prašyti iš drovumo, nevykusio išdidumo ar baimindamiesi neigiamo atsakymo. Prašant reikia drąsos, nes susiduriame su kito žmogaus laisve, kurią visados būtina gerbti. Dažnai prašymą formuluojame neaiškiai, ir kitas žmogus negali į jį nuoširdžiai atsiliepti. Kartais galvojame, kad visus mūsų prašymus kitas turi atspėti ir galiausiai imame priekaištauti, kad mūsų poreikių nenumato iš anksto. Taip kyla daugybė nesusipratimų. Jei Ieva būtų paprašiusi Adomo paaiškinti, kodėl negalima valgyti nuo medžio, jų porą būtų nušvietusi šviesa.

Galiausiai galimybė atsisakyti turėtų tapti gero sutarimo taisykle, netgi rizikuojant kitam nepatikti. Neprivalome nuolatos tenkinti kito žmogaus reikalavimų, nes jie gali būti neteisingi, netinkami, arba nesugebame ar negalime jų įgyvendinti. Tai taip pat padeda užgniaužti blogus ar į blogį vedančius veiksmus. Jei Adomas būtų drįsęs atsisakyti obuolio, pasaulio likimas būtų buvęs kitoks! 

Priemonės

Anksčiau kaimuose egzistavo paprotys moterims susitikti skalbykloje. Ši vieta buvo svarbi dėl dviejų priežasčių: išskalbiami šeimos skalbiniai ir su kaimynėmis pasikalbama apie žmonių gyvenimus, aptariami kandidatai į vaikų sutuoktinius ir kaimo naujienos. Dievo Motinos komandos turi tokį pastoracinį nurodymą – „pareigą susėsti“. Ir tai yra ne kas kita kaip vis pasikartojantis susitikimas skalbykloje, skirtas santykiams tarp sutuoktinių sureguliuoti ir bendrystei atkurti. Svarbiausia tam skirti laiko. Dėl to reikia įsisąmoninti, kad tai būtinybė. Jei poros laikosi šio principo: vienas vakaras per savaitę (išjungti telefonai ir televizoriai, vaikai miega arba yra atskirai), savaitgalis per mėnesį (išvyka drauge, trumpa kelionė), savaitė per metus (rekolekcijos, atostogos dviese, nuotykis), tai joms padeda lengviau pereiti mažus ar didesnius išmėginimus.

Kaip matėme, bendraujant sunku nenuklysti į egoizmą, neužmiršti kito žmogaus. Pabrėžėme aktyvaus klausymosi svarbą. Kad pokalbis būtų darnus, galima pasiimti pieštuką arba nosinę, kurie laikomi kalbant. Tai aiškiai nurodo, kurio žmogaus reikia klausytis ir kuris turi kalbėti. Vos baigę kalbėti, pieštuką perduodame kitam, ir nepradedame atsakinėti, kol kitas neduoda leidimo, tai yra nepaduoda pieštuko. Išmėginus šį metodą labai greitai imama klausytis atidžiau.

Kartais gerai rutiną pertraukti kitais būdais: vakare nueiti pasikalbėti į restoraną, praleisti savaitgalį kaime, išvykti į dar vieną medaus mėnesio kelionę. Kai kalbėtis sekasi vis sunkiau, galima pasitelkti raštą, savo jausmus išlieti popieriaus lape. Taip pat galima turėti užrašų knygelę, prideramai slepiamą (atokiai nuo vaikų), kurioje vyktų pokalbis:

pastabos, atsakymai. Geras pakaitalas ir pokalbių svetainės, SMS ir kitos komunikacijos priemonės. Rašant laišką artimajam, panašiai kaip sužadėtuvių laikotarpiu, galima išsakyti pyktį, liūdesį, baimę, apgailestavimą, susižavėjimą, parodyti meilės ženklą.

Bet kokiu atveju, labai sunku kalbėtis, jei viduje laikomas pyktis ar gilus kartėlis. Tada pokalbį geriau atidėti ir pasikalbėti vėliau. Galiausiai svarbu prisiminti, kad palaikančių žodžių ištariame per mažai, negatyviai kalbame triskart dažniau nei pozityviai. Klausimas: ar kasdien pasakome bent vieną gerą žodį artimajam? Kodėl gi kartais nepasidarius sąrašo, kas mums kitame žmoguje patinka?

Atleidimo etapai

Norinčių išsiveržti iš įžeidimų gniaužtų laukia ilgas kelias. Juo keliaujant teks įveikti įvairius etapus ir kartais užstrigti viename jų, kuris gali rodytis niekaip neįveikiamas. Belieka apsišarvuoti kantrybe ir vis tiek leistis į kelią. 

Pirmajame atleidimo etape reikia tiesoje pažvelgti į įžeidimą ir padarytą blogį, gimdantį pyktį. 4-ajame skyriuje jau aptarėme pykčio prigimtį – iš pradžių jis yra neutrali jėga, pasipriešinimas neteisingumui. Reikia pripažinti, kad pykstame, jaučiame neteisybę, ir nemenkinti padaryto blogio. 

Bet taip pat reikia pripažinti ir priimti, kad esame sužeisti. Ištarus: „Ne, tu manęs neįskaudinai“, nukertama bet kokia atitaisymo galimybė. Jokiu būdu nereikia neigti įžeidimo ir jo pasekmių pateisinant įžeidėją ar prisiimant kaltę pačiam.

Dar daugiau, atleidimo veiksmo pagrindas yra atmesti idėją atkeršyti, tą subtilią mintį, galinčią įgyti labai įvairių formų. Žinoma, neįprasta panaikinti kaltę nereikalaujant už tai atsilyginti, bet kerštas kalina mus patirtame įžeidime ir jį vis gaivina, užuot leidęs jam išsisklaidyti. Vėliau reikia įvardyti prarastą ir pasikeitusią padėtį bei atsisakyti kito žmogaus idealizavimo; pripažinti, kad klydome dėl kito asmens, bet nesumenkinti jo iki jo veiksmų. Tai atveria duris galimybei pamėginti jį suprasti, nemėginant pateisinti. 

Galiausiai pats atleidimo aktas, taip jam pasiruošus, vyksta atsiduodant iš išorės ateinančiai jėgai. Leisti Jėzui manyje atleisti, nes aš tam neturiu jėgų. Kaip Jėzus patikėjo atleidimą savo Tėvui: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino ką darą“ (Lk 23, 34), turime tarti: „Jėzau, atleisk jam (jai), nes jis (ji) nežino, ką daro.“

Atleidimo žingsniai leidžia gyti palaipsniui, tepant sluoksnius vieną ant kito. Todėl Jėzus į Petro klausimą Evangelijoje: „Kiek kartų turiu atleisti?“ (Mt 18, 21) atsako šitaip: „Nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų.“ (Mt 18, 22) Kuo dažniau atleidžiame, tuo darosi lengviau, sunkiausi yra pirmieji žingsniai. Išmokę atleisti mažus įžeidimus, galėsime atleisti patyrę ir didelius. Atleidimas priklauso tik nuo mūsų. Nesame atsakingi už įžeidimą, tik už tai, kaip su juo elgiamės! Atsisakę aukos vaidmens, pamatome, kad jį buvome pasirinkę savo noru.

Bernardinai.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode