Reklama 2

Įsitikinimas, dėl kurio tyliai kenčiame: kodėl vis dar bijome kreiptis į psichologą?

Pakilus temperatūrai keliaujame pas šeimos gydytoją, suskaudus dančiui – pas stomatologą. O ką darome sušlubavus psichinei sveikatai?

„Vilties linijoje“ dirbančios psichologės pastebi, jog vis dar gajus, rodos, iš sovietinio laikotarpio atėjęs stereotipas, kad apsilankymas pas psichologą tarsi uždės kažkokią neigiamą žymą visam gyvenimu. O kokia alternatyva? Apleidus ligą ar supūliavusį dantį galima ir gyvybę prarasti. O kas su mumis vyksta, kai apleidžiame psichinę sveikatą?

Telšių „Vilties linijos“ psichologė-savanorė Lidija Stonienė sako, jog susiduria su žmonėmis, kurie, prispirti didelės krizės, pradeda lankytis pas psichologą. Tačiau jei jie į šio specialisto kabinetą būtų užsukę anksčiau – jų išgyvenimus būtų galima sumažinti, o kai kurių – netgi išvengti.

Ateina, kai psichologas jau vargiai gali padėti

„Žmogus jaučia, kad negerai, bet vis atidėlioja vizitą pas psichologą. Tas atidėliojimas greičiausiai ateina iš to, kad vis dar egzistuoja stigma: neva pas psichologą eina kažkokie kvaili, sutrikimų turintys žmonės. Juk iš tiesų į psichologą turėtų kreiptis visiškai sveiki, kuriems gydymo dar nereikia. O pacientai ateina jau tokios būklės, kad psichologo nebeužtenka – reikia psichiatro“, – sako L. Stonienė.

Bijoma, kad kažkur įrašyta gydytojo diagnozė ar tiesiog informacija apie gydymąsi nuo psichologinių sutrikimų, pakenks ateičiai, karjerai.

„Vilties linijos“ įkūrėja, psichologė Vanda Benaitienė pripažįsta, kad nors gyvename XXI-ajame amžiuje, psichologinę pagalbą traktuojame taip pat, kaip ir 50 metų atgal.

„Turėti psichologinių ar kitų psichinių problemų – nuo tarybinių laikų: „Šiukštu! Gėda!“ Žmonės aiškiai nesuvokia, kad iš tiesų psichologas padeda pažinti  savo, kaip sveiko žmogaus,  mintis, jausmus ir elgesį, problemas bei sunkumus. Psichiatrai gydo psichines ligas ir gali padėti suvokti psichologines problemas. Tarybiniais laikais žmonės „dingdavo“ psichiatrinėse ligoninėse ir apie juos buvo nekalbama. Vyravo požiūris: „Tokiems tarp mūsų – ne vieta!“. Kiek dar reikės laiko, kad penkiasdešimt metų vyravusi iškreipta filosofija išnyktų iš mūsų sąmonės ir pasąmonės? Esu tikra, kad procesas labai pagreitėtų, jei mokyklose būtų dėstomas psichologijos kursas. Jį privalu išklausyti kiekvienam, pradedant dirbančiais su vaikais, baigiant vadovaujančiais valstybei“, – įsitikinusi V. Benaitienė.

„Nenuleisi garo – įvyks sprogimas“

Pašnekovė džiaugiasi, jog situacija vis dėlto  gerėja. Psichologijos mokslas ir psichologinės žinios tampa vis populiaresnės ir paklausesnės.

Lidijos Stonienės nuomone, reguliariai lankantis pas psichologą netgi galima įgauti psichologinį atsparumą emocinėms duobėms, krizėms. 
„Dar ir šiandien dauguma bijo specialistų, kurių specialybės prasideda „psicho-“. Tačiau jei iš tikrųjų yra blogai ir aš apsimesiu, kad esu sveikas – nuo to sveikesnis netapsiu“, – perspėja L. Stonienė.

Kur veda delsimas ir saviapgaulė, jog „man viskas gerai“?

„Situaciją galime palyginti su greitpuodžiu : nenuleidus garo, įvyks sprogimas. Koks sprogimas gali įvykti mūsų psichikoje? – sako V. Benaitienė. – Vieniems neišlietos emocijos „verks“ jų organuose, kitiems pasireikš potrauminio streso sindromo požymiais,  dar kiti „užstrigs“ trauminiuose išgyvenimuose ir netektyse. Galbūt prasidės depresija arba ilgiau kenčiant, negebant susitaikyti su emociniu skausmu bei psichologine krize, ims kankinti mintys apie savižudybę.“  

Ji priduria, jog demokratiškose ir išsivysčiusiose šalyse psichologinė pagalba laikoma natūralia ir gerbtina paslauga.

„Psichologo pagalba – tai tarsi švarus veidrodis, kuris padeda suprasti savo minčių, jausmų ir elgesio tėkmę, sąmonės vingius  ir pasąmonės gelmes. Psichologas padeda suvokti savo būsenos priežastis. O kai jas suvokiame – aprimstame, susitaikome, priimame.  Profesionalus žvilgsnis gali padėti atrasti išeitis iš susidariusios situacijos. Bet tik pats žmogus atsakingas už savo pasirinkimus“, – sako V. Benaitienė.

„Jau geriau verkti psichologo kabinete...“

Artimųjų šiltas, priimantis ir  įsijaučiantis išklausymas – gyvybiškai svarbus, tačiau profesionalas, skirtingai nei artimieji, padės pažvelgti į save giliau. Profilaktinis apsilankymas pas psichologą  niekam nepakenktų.  Vis tik V. Benaitienė pripažįsta, jog ne visiems būtina kreiptis į specialistus. Kai kurių žmonių psichika natūraliai išgyvena emocinę krizę, nes turi tam atsparumą: arba įgimtą, arba išmoktą.

„Galbūt žmogus yra daug ir atvirai kalbantis, besidalijantis savo išgyvenimais ir jis natūraliai „išvėdina“ savo skaudžius išgyvenimus. Tiesiog susitaiko su pasikeitimais, su patirtu  emociniu skausmu. Mano ilgametė patirtis rodo, jog tylėjimas yra liga, kalbėjimas – sveikata. Arba, kaip juokaujama: „Jau geriau verkti psichologo kabinete, nei juoktis pas psichiatrą...“. Palinkėčiau visiems kalbėtis apie sunkumus su artimaisiais. O „Vilties linija“ ir visos Lietuvoje veikiančios emocinės paramos linijos ir suteikia galimybę iškalbėti emocinį skausmą“, – pabrėžė V. Benaitienė.

Psichologė vis dar girdi frazes: „Jam kažkas negerai – jis lankosi pas psichologus“, „Štai iki ko nusivažiavau, nemaniau, kad teks eiti pas psichologą...“

„Bet jų gerokai mažėja. Vis dažniau žmonės skambina ir sako : „Noriu pasitarti dėl vaiko elgesio“; „Noriu suprasti, kas vyksta su manimi“, „prieš du metus lankiausi pas jus, vėl norėčiau susitikti...“, „mes su vyru skiriamės, norime pasitarti, kaip padėti vaikams išgyventi skyrybas“, ir panašiai“, – sako V. Benaitienė.  

Jai džiugu, kad žmonės teisingai pradeda suprasti, kad pažinti save, savo emocijas, mintis, elgesį, padėti sau ir kitiems išgyventi psichologines krizes (arba gyvenimo pasikeitimus) reikia psichologinių žinių. 

„Turėtume išmokti apie psichologines problemas kalbėti taip drąsiai, kaip sakome: „Buvau pas gydytoją. Gydausi skrandžio sutrikimus“, – sako V. Benaitienė.

Vienas skambutis sustabdo savižudžio ranką

Kita vertus, „Vilties linijos“ savanorė L. Stonienė pastebi, jog prireikus psichologinės pagalbos reikia kreiptis į šeimos gydytoją, gauti siuntimą pas psichologą ir tuomet... laukti. Žmogus, papuolęs į psichologinę krizę, negali laukti.

„Psichologinės pagalbos prieinamumas turėtų būti geresnis. Nes žmogus, kuriam reikia psichologinės pagalbos, jau nebeturi resursų eiti, prašyti, laukti – tampa aktualūs kiti dalykai. O jam reikia mažiausiai du kartus vykti pas medikus ir dar kažkiek laiko pralaukti. Žmones gelbėja tik nevyriausybinės organizacijos, kurios teikia psichologinę pagalbą už dyką“, – sakė L. Stonienė.

Ji stebėjosi, jog žmogus, pavyzdžiui, neturintis privalomojo sveikatos draudimo ir mėginęs nusižudyti, iš ligoninės išrašomas tą pačią ar kitą dieną. Apgydomi išoriniai sužalojimai, o psichologinės žaizdos – lieka. Lieka ir gilėja. Būtent tuomet gelbėja tokios linijos, kai „Vilties linija“ – čia žmogus gali gauti operatyvią pagalbą.

„Padedame žmonėms susidėlioti mintis, naujai pažvelgti į situaciją, įgauti naujos patirties. Šis naujas patyrimas žmogaus vidines nuostatas taip pat pakeičia: jis supranta, kaip greitai specialistas gali padėti, kad pas jį nueiti – verta. Šiuo požiūriu manau, kad mūsų konsultantai dirba didžiulį darbą. Kiek yra buvę atvejų, kai savižudybė buvo sustabdyta ir neįvyko dėl to vieno skambučio“, – sakė L. Stonienė.

Psichologė-savanorė pridūrė, kad ketinantys nusižudyti iki pačios paskutinės akimirkos sveria: gyventi, ar mirti? Tereikia uždėti nedidelį „svarmenį“, kad „gyventi“ nustelbtų kitus ketinimus – neretai linijos psichologams tai pavyksta padaryti.  

Kaip suprasti, kad jums reikia pagalbos?

„Psichologinę situacinę  krizę, anot. Dr. K.O. Polukordienės,  lydi nerimas, įtampa, pavojaus jausmas, nesaugumas, pasimetimas. Tokius jausmus sukelia nelaimingi atsitikimai, katastrofos,  savižudybės, teroras, smurtas. Suprantama, kad po tokių išgyvenimų kiekvienas žmogus turėtų gauti skubią psichologinę pagalbą. Išgyvendamas krizę žmogus įgyja daug naujos patirties, sustiprėja dvasiškai, tampa išmintingesnis. O neįveiktoje krizėje,  žmogus „užstringa“ ir gyvena dvasinėje tuštumoje bei emociniame skausme. Jeigu po sudėtingo trauminio įvykio (netikėtos skaudžios mirties, skaudaus išsiskyrimo ar kitos netekties),  kitų skausmingų gyvenimo negandų praėjus 3-4 mėnesiams gedėjimo procesas sunkėja, būtina kreiptis į specialistus“,  – patarė V. Benaitienė.

Atkreipkite dėmesį, jei kankina nemiga, sutrinka mityba. Verčiau nevartokite jokių vaistų: gedėjimas turėtų vykti natūraliai, kad psichika pati susitaikytų su pasikeitimais. V. Benaitienė pataria kiekvieną nerimą keliantį klausimą aiškintis su specialistais.

Kas galėtų dar labiau sumažinti baimę kreiptis į psichologą?

„Manau, čia jau reikėtų padirbėti su mūsų nuostatomis: tolerancijos stingame daugelyje sričių. Siūlyčiau pasvarstyti: jei mano broliui, sesei ar mylimajam būtų labai sunku ir jie lankytųsi psichologą – ar smerkčiau už tai? Ar matydamas kenčiantį artimąjį nepaskatinčiau jo nueiti pas specialistą? Psichologas yra kaip bet koks kitas gydytojas, o psichologija – mūsų kūno „dalis“, kuriai lygiai taip pat reikia priežiūros: jei atsiranda kažkokių bėdų, geriau neužsiimti savigyda. Tai ypač aktualu, jei pagalbos reikia vaikams“, – palygino L. Stonienė.

Ji pridūrė, kad jei bijote įrašo paciento kortelėje, į psichologą galite kreiptis privačiai, arba skambinti į emocinės paramos „Vilties liniją“.

Bernardinai.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode