Reklama 2

Kurti reikia ne išorinius, o vidinius namus

VšĮ „Orkestro studija“ daugiau nei prieš penkerius metus pradėjo inicijuoti kūrybinius-terapinius projektus „Scena“ (jų buvo keturios serijos: Scena I, Scena II, Scena III, Scena IV) ir „Aš žmogus ir darbe“ (trukęs dvejus metus) Paparčių Šv. Juozapo šeimos namuose, Lentvario vaikų globos namuose bei „Užuovėjos“ globos namuose Naujoje Vilnioje. Projektai skirti Lietuvos regionų globos namuose gyvenančių paauglių bei personalo pasaulėžiūrai plėsti, mokytis būti kartu, auginti emocinį intelektą, atliepti aktualias problemas ir kartu jas spręsti. 

Radvilė Šumilė, projektų iniciatorė ir sesijų vedėja, su bendrakeleive psichoterapeute Aiste Jasaityte-Čeburiak kalbasi apie savo bendras patirtis, prisiliečiant prie globos namų gyvenimų.

Radvilė: Aiste, kaip tu pradėjai dirbti su tais globos namais? Juk turi ilgalaikę privačią praktiką, konsultuodama klientus, kam tau tie globos namai? 

Aistė: Man buvo labai įdomu. Kai mes pradėjome dirbti edukaciniuose projektuose (Asociacijos „Kūrybinės jungtys“ projektai), pamatėme, kad jie yra vienkartiniai. Pastebėjau, kad per mažą laiko tarpą įvyksta didelių pokyčių. Pasikeisdavo ir mokytojai, ir vaikai. Tai aš sumąsčiau – jei per trumpą laiką vyksta pokyčiai, tai kokių pokyčių gali vykti, kai pasiūlai tęstinį santykį, tęstinį ryšį? Kokie nuolatiniai pokyčiai gali vykti? Man tai pagrindinis motyvas kurį laiką dirbti globos namuose. Išbūti ilgalaikiame procese. Pačioms mums augti, ieškoti, pamatyti žmogų. Tai mano motyvas – tęstinumas, nuolatinis grįžimas pas tuos pačius žmones. O kas tave patraukė lįsti į tą daržą?

Radvilė: Man visada tie globos namai kėlė didelį skausmą. Matydavau mokyklose, klasėse vaikų iš globos namų, man jie labai įdomūs, norisi prie jų liestis, jų klausytis. Kažin kodėl, kaip čia asmeniškai mane jie liečia... Pradėjusi darbą Lentvaryje kartu su aktoriumi Mantu Cegelsku pamačiau, kad darbas su vaikais labai prasmingas, tačiau niekas per daug nesikeičia, pokyčiai kažkaip linkę neužsilaikyti, nes kolektyvas lieka toks pat. Pamačiau, kad didžiausia prasmė – ne tik vaikams plėsti akiratį, kartu mokytis kalbėtis atvirame rate, bet būtent kurti tokius ratus kolektyvams – jų klausytis, juos pamatyti. Supratau, kad investuojame į vaikus, tačiau ta investicija liks nepatvari, o pokyčių stabilumą gali garantuoti tik darbuotojai. Pasidarė aišku, kad pokyčiams užtikrinti reikalingas dvikryptis ėjimas – darbas su personalu ir vaikais paraleliai. Taip pradėjau skirti jėgų kolektyvams, kurie turi keistis, jei norime, kad keistųsi vaikai. Aiste, tai kokius radai tuos kolektyvus globos namuose, kai pakviečiau tave jungtis į projektus? Ką radai?

Aistė: Ką pamatėm... Globos namuose vaikai turi elgesio sutrikimų, psichinių negalių, yra iš pažeidžiamo lauko, tad akivaizdu, kad labai sunku su tokiais klientais dirbti. Pamatėme, kad kolektyvams labai reikalinga psichologinė pagalba, kaip ir tiems vaikams. Apskritai kalbant, ir vaikams labai trūksta psichologų, kurie dažniausiai dirba globos namuose tik puse etato, vadinasi, būna tik kelias dienas per savaitę ir dažnai keičiasi, neužsibūna. O tokioje aplinkoje reikalingos nuolatinės terapinės grupės, meno terapijos, turi būti kuo daugiau lėšų skirta gydymui – ne tik medikamentiniam, bet ir psichologiniam, vidiniam. Globos sistemoje absoliučiai nėra nuoseklumo – apskritai nėra jokio gydymo. Niekas nedirba su vaikų vidumi.. 

Radvilė: ... išskyrus tuos atsidavusius socialinius darbuotojus, kurie tai daro iš intuicijos, patys, neturėdami pakankamai psichologinių žinių ir įgūdžių.

Aistė: Būtent. Taigi tokiomis sudėtingomis psichologinėmis sąlygomis dirba kolektyvai ir neturi jokių galimybių reflektuoti savo patirtį, būti su kiekvienu vaiku ir dėl jo, numatyti jo procesą, jo ugdymo procesą. Nėra jokių supervizijų, kur darbuotojai gali aptarti atvejus, ieškoti kartu sprendimų. Darbuotojams sudėtinga atlaikyti agresiją, atstūmimą, pyktį, nekalbėjimą, ignoravimą, nusikaltimus, šiurkštumą, keiksmus. Mūsų darbas buvo atlaikyti sunkumus. Darbuotojai neturi kaip atsipalaiduoti. Jie sėdi bejėgiai, neturi ką duoti vaikams, todėl jiems reikia žmogaus iš šalies, kuris padėtų jiems patiems burtis, analizuoti vaikus. Tuose namuose kažkokia negalia vyrauja. 

Radvilė: Tikrai neįsivaizduoju, kaip tie darbuotojai, neturėdami palaikymo sistemos, atlaiko tas istorijas – mama Anglijoje prižiūri svetimus vaikus ir skaipe vis meluoja savo vaikams, kad jau rytoj grįš, o net neplanuoja, vaikai įniršį išlieja ant darbuotojų; vyresnysis brolis verbuoja mažesnįjį į nusikalstamą pasaulį ir t. t. Toks užburtas bejėgystės ratas, kuriam suardyti reikalingas nuolatinis būrimasis į vieną vietą ir kasdienių iššūkių sprendimų paieška. Tai ką tavo ir mūsų darbas duoda, Aiste? Ką duoda išorės žmonių įsitraukimas į tokių gan uždarų institucijų gyvenimą? 

Aistė: Matai, mes iš šalies pamatome tuos žmones ir jų situacijas. Mūsų pamatymas nepaliestas išankstinio vertinimo, nuostatų. Subūrimas vyksta čia ir dabar. Tuos žmones per įvairias sritis edukavome – ir psichodrama, ir kūryba, ir psichologų žinios, ir atvejų analizės – kiek daug jiems pasiūlome. Ir svarbiausia – visad girdėjome jų poreikius. Be to, ne tik psichologinių žinių teikėme, bet svarbiausia – pamatėme juos kaip asmenybes, kaip žmones, tas labai padėjo. Tas dėmesys. Visa visuomenė teigia, kad jie nieko negali, nes tie vaikai vis tiek nusikalsta, papuola į kalėjimus. Darbuotojai jaučiasi nuvertinti. O mes suteikiame šansą jiems patiems naujai savo vaikus pamatyti. Tokia praktika labai reikalinga. Kai kolektyvas jaučiasi įsigalinęs, tai ir kitaip su vaikais būna, gali kitokį ryšį, kitokį santykį megzti. Dažnai moterys dalindavosi: „Dabar labiau įsigilinu į vaiko vidų, įlipau į to vaiko batus, kitaip suprantu.“

Tai tikrai nelengvas darbas. Radvile, kas tau tokiuose užsiėmimuose sunkiausia, su kokiais iššūkiais tu susiduri, kai kuri tokius projektus? 

Radvilė: Man sunkiausia tai, kad tie žmonės globos namuose tavęs tikrai nelaukia išskėstomis rankomis. Bent jau pradžioje. Jie sėdi susisukę, gynybiški, ir tai labai sunku atlaikyti. Jų uždarumas, priešiškumas atsiverti labai didelis. Ir tas atvėrimas, pastanga praverti, sukurti saugią atmosferą, pelnyti pasitikėjimą daug kainuoja: ir laiko, ir vidinių pastangų. Kiek reikėjo metų, kad tie kolektyvai suprastų, jog tai, ką jie gauna, jiems labai reikalinga, naudinga net asmeniniam gyvenime, juos transformuoja, įgalina be baimės susitikti su savo emocijomis, o tada ir ramiau priimti vaikų impulsus. 

Aistė: O ką tu atradai, dirbdama nuolat su tais pačiais namais, palaikydama tęstinį reguliarų susitikinėjimą?

Radvilė: Visuomenė iš tų darbuotojų reikalauja stebuklų. Tad jie patys sau išsikėlę tokius nerealius lūkesčius, kad turi atversti tuos vaikus į šilkinius avinėlius, mandagiai ir tvarkingai besielgiančius viešumoje, „patogius“ visuomenės narius, kurie dirbtų ir užsidirbtų, negyventų iš pašalpų, atrastų savo gebėjimus ir juos kultivuotų. Tačiau pamirštama, kad tai yra itin traumuota žmonių grupė, labai sužeista ir nepaprastai nukentėjusi. Mes net neįsivaizduojame tų vaikų istorijų baisumų ir žiaurumų, kuriuos jiems yra tekę ištverti. O gydymo, kaip jau pati minėjai, jie negauna. Tik reikalavimus būti normaliems. Mūsų kolegė, kurią kvietėmės į sesijas – mokslų daktarė Asta Adler sako, kad kartais geriausia strategija su tokiais vaikais – tik daugiau nepakenkti. Man labai gaila, kad pas mus neegzistuoja platesnis socialinis palaikymo tinklas – globos namai yra palikti vieni kautis tą traumų karą kiekvieną mielą dieną, visos kitos institucijos kratosi bet kokių jų problemų. Tad globos namai pavirsta į tokius atskirtus nuo visuomenės socialinius konteinerius, kur talpinami visuomenei nepatogūs žmonės ir jų problemos. Bekalbant, taip sukyla pyktis dėl tokios apgailėtinos mūsų socialinės sistemos. Atsimeni, „Užuovėjos“ globos namai yra puikus tokio socialinio konteinerio pavyzdys, kuris net į vidinę tvarką yra perėmęs tokį uždarą ir kalėjimui būdingą darbo pobūdį.

Aistė: Taip, visiškai. Tai tokie namai, kur darbuotojams pasakyta: jei nesusitvarkai, negali čia ir būti. Absoliučiai neinvestuojama į žmones, kurie yra arčiausiai klientų. O klientai – labai ypatingi – jaunos paauglės mamos su kūdikiais, psichinę negalią turinčios moterys ir ką tik prievartą patyrę vaikai. Į žmones, kurie liečiasi prie tokių klientų, turėtų būti investuojama daugiausia. O čia žiūrima visiškai pro pirštus. Su jais niekas nedirba, nėra jokios bendradarbiavimo kultūros – tik bausmės ir kritika. Nėra jokio parengimo. Investuojama į sienas, gražius tapetus, tačiau kurti reikia ne išorinius namus, o vidinius. Kiek sielos įdeda direktorė Rūta iš Paparčių ir direktorė Vilma iš Lentvario, kurios jaudinasi, kurios atsisėda kartu su kolektyvu ir drąsiai dalinasi sunkumais, girdi savo kolegas, kaip gera tai matyti. Bet yra tokie namai, kur auginami vaikučiai, o ten toks šaltis ir tik vienas principas – ar atlaikysi, ar ne. Nėra jokio palaikymo. Nulis domėjimosi, kaip gyvena darbuotojai, ką jie išgyvena. Per tiek laiko mūsų „Užuovėjoje“ kartu niekam nepasidarė įdomu, ko tie darbuotojai mokosi, kokie jų poreikiai. Tiesiog žiaurus nuvertinimas, kad darbuotojos neišsilavinusios. Tai kyla klausimas: kaip atsainiai žiūrima į savo klientą, jei priimamas neišsilavinęs žmogus, koks požiūris į klientą? Darbuotojos paliktos kritinėse situacijose vienos, o tų situacijų – vežimu vežk. Jos kartais net bijo dėl savo gyvenimų. Labai liūdna tai matyti. Tokį administracijos abejingumą. Nėra pasitikėjimu grįstos darbo kultūros. Kiek pačios darbuotojos resursų vidinių įdeda, tiek ir turi.

Radvilė: Tikra tiesa. Ačiū Dievui, kad yra ir kitokių namų, geresnių pavyzdžių, kur nors kiek atvirumo yra, nors grūdas pasitikėjimo, kurį ir ateiname auginti.

Bernardinai.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode