Reklama 2

Per balas – aušros link

 

„Kodėl reikia mokytis apie mirusius žmones?“ – šis mokinių užduotas klausimas mane persekioja nuo pat pirmosios mokykloje vestos istorijos pamokos. Šis klausimas yra esminis, nes atskleidžia, kad istorijos dėstymas negali prasidėti nuo datų, iškilių asmenybių įsiminimo ar svarbiausių įvykių aptarimo. Pirmiausia turime suvokti, kodėl to apskritai reikia.

Trumpą ir tikslų atsakymą į šį klausimą yra pateikęs Marcelijus Martinaitis, kuris rašė, kad nežinosi, kur ir ko eini, jei nesuprasi, iš kur išėjai. „Esi tas, kuris yra išėjęs“, – apibendrino poetas. Panašiai yra atsiliepęs ir žydų filosofas Martinas Buberis, kuris ketvirtajame dešimtmetyje griežtai sureagavo į svarstymus, kad gal geresnė strategija yra užmarštis, kuri leistų pradėti viską nuo švaraus pirmojo lapo, neslegiamiems praeities, kuri tapo didžiule našta po Holokausto. Tačiau tada, kaip rašė M. Buberis, žydai be istorijos nebegalės paaiškinti, kodėl jiems tokia svarbi yra Jeruzalė, kodėl jiems apskritai reikėjo toje, o ne kurioje kitoje vietoje siekti sukurti savo nepriklausomą valstybę. Istorija, kitaip tariant, tampa ne našta, susiaurinančia mūsų pasirinkimo galimybes, tačiau tų pasirinkimų įprasminimu, orientyru, padedančiu susivokti laike ir erdvėje. Anot M. Buberio, istorinei atminčiai svarbu ne tai, kad atsimename konkrečius įvykius, o tai, kaip juos atsimename, t. y. kokių nuostatų laikomės jų atžvilgiu.

Į klausimą, kodėl reikia mokytis apie mirusius žmones, puikų atsakymą pateikia ir nuostabi Monikos Vaicenavičienės knyga „Pasakojimas apie daktaro Jono Basanavičiaus keliones ir darbus“. Ši knyga dėmesio verta jau vien dėl nuostabių iliustracijų. Šios yra žavios tiek savo vaikišku paprastumu, kuris ne tik išryškina, kas svarbiausia, bet ir duoda erdvės vaizduotei. Kartu piešiniai pasižymi ir atida detalėms, tad yra labai vertingas teksto papildinys. Iliustracijos leidžia mums pažvelgti į J. Basanavičiaus laikų Vilniaus panoramą ir parduotuvių iškabas, laikraščių pirmuosius puslapius.

Knygoje glaustai ir įdomiai pasakojama daktaro Jono Basanavičiaus biografija – nuo vaikystės gimtuosiuose Ožkabaliuose basomis šokinėjant per balas iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Autorei pavyko koncentruotai papasakoti J. Basanavičiaus gyvenimo istoriją nesileidžiant į smulkmenas ir kartu neprarandant gylio.

J. Basanavičiui net 22 metus teko gyventi Bulgarijoje. 1891-aisiais jam netgi buvo suteikta šios valstybės pilietybė. Galima prisiminti ir tai, kad trumpesnius laikotarpius Jonui dar teko gyventi ir Maskvoje, Prahoje. Knygoje šiems J. Basanavičiaus gyvenimo epizodams skiriama svarbi dalis. Pasakojama ne tik apie tai, kaip Jonas žavisi Prahos muziejais ir bibliotekomis ar šiame mieste sutinka savo būsimą žmoną Elę. Akcentuojama tai, kad šiame mieste J. Basanavičius rašo straipsnius, kurie per Mažąją Lietuvą pasiekia ir kalbos draudimo prislėgtą Lietuvą. Būtent ten jis sugalvoja leisti ir savo laikraštį „Auszra“, kuris knygnešių dėka iš Ragainės pasiekia carinę Lietuvą.

Pasakojama J. Basanavičiaus veikla Bulgarijoje, kur jis ne tik verčiasi gydytojo praktika, tačiau yra ir aktyvus politiškai. Dalyvauja Bulgarijos demokratų partijos veikloje, tampa Varnos miesto tarybos nariu.

Tačiau iš po viso to prasiskverbia ilgesys Lietuvai, įsipareigojimas lietuvių kultūrai, kuris reiškiasi tautosakos rinkimu bei tyrinėjimu, lietuviška leidyba. Viso to fone – troškimas sugrįžti į Lietuvą, kuris išsipildo tik 1904 metais, po lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo.

Man regis, būtent emigracijos epizodai yra priežastis, kodėl ši knyga puikiai tinka siekiant su vaikais aptarti emigracijos, patriotizmo, tautinės tapatybės išsaugojimo temas. Trumpai tariant, ši knyga padeda apsvarstyti klausimą, kas mus daro sąmoningai apsisprendusiais lietuviais.

Taip, be abejo, tai dėmesys savo kultūrai, kalbai ir istorijai. J. Basanavičiaus pavyzdys rodo, kad visu tuo galima rūpintis net ir gyvenant išeivijoje. Rabinas Jonathanas Sacksas viename savo tekstų puikiai aptarė, kuo istorija skiriasi nuo atminties. Mes galime pažinti ir papasakoti daugelio valstybių, tautų ar kultūrų istorijas, tačiau visa tai bus apie juos, o ne apie mus. Atmintis tuo tarpu yra tas pasakojimas, kurį priimu kaip savą, t. y. paaiškinantį mane patį. Taigi, net ir gyvenant svetur, klausimas yra, kurį pasakojimą tu priimi kaip savą. Ir šiuo atveju nebūtina rinktis arba/arba, nes vienas pasakojimas nebūtinai atmeta kitą. Galima ir tų pasakojimų integracija. Šiuo atveju svarbu klausimas, ar, gyvenant išeivijoje, lietuviškas naratyvas iš atminties netampa istorija, t. y. svetimu dalyku, kuris geriausiu atveju yra įdomybių skrynelė apie protėvius, tačiau nieko nebepasako apie mus pačius čia ir dabar.

Tačiau ar to, t. y. tik dėmesio kultūrai, istorijai, pakanka? J. Basanavičiaus pavyzdys rodo, kad ne. Jo įsipareigojimas buvo ne tik lietuvių kalbai, kultūrai ar istorijai, bet ir Lietuvos valstybingumui. Dėmesys valstybingumui kyla iš suvokimo, kad tik per tautos apsisprendimo laisvės principo įgyvendinimą sukūrus nepriklausomą Lietuvą galima garantuoti mūsų istorijos, kultūros ir kalbos tęstinumą. Galų gale valstybingumas neturėtų būti traktuojamas tik kaip priemonė, nes tai ir tikslas savaime. Šis tikslas kalba apie galimybę nebūti tik kažkieno politinio projekto dalimi, t. y. objektu, tačiau apie iššūkį kurti savąjį projektą ir taip tapti istorijos subjektu. Žmogaus teises mums iš tiesų tarsi ir galėtų užtikrinti kita valstybė. Galbūt ji tą galėtų padaryti net ir geriau, nors iš istorijos veikiau patyrėme priešingai. Tačiau tautos politinės vizijos įgyvendinimą mums gali užtikrinti tik nepriklausoma valstybė.

Taigi valstybingumo klausimas tampa svarbiausias. J. Basanavičiui jis reiškėsi kaip Lietuvos atkūrimo, o po to ir valstybingumo stiprinimo uždavinys. Mūsų laikais uždaviniai jau yra kiti, tačiau pamatinis principas lieka nepakitęs – jei mums rūpi lietuvybė, negalime apsiriboti tik kultūriniais klausimais. Privalome būti ir valstybininkai, suinteresuoti Lietuvos valstybingumo sutvirtinimu. Ir nesvarbu, kad ir kur būtume – daktaro Jono Basanavičiaus kelionės ir darbai iliustruoja, jog ir išeivijoje galime puikiai prisidėti prie Lietuvos politinio projekto kūrimo.

Bernardinai.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode