SSC

Lucasas: nacionaliniai valgiai ir gėrimai – dalis valstybės minkštosios galios

Atkreipti į save pasaulio dėmesį būna sunku, ypač jeigu jūsų šalis dar tik neseniai sugrįžo į žemėlapį. Neišmanymo – apstu. Per pastaruosius 30 metų daug laiko gaišau aiškindamas, kad Baltijos šalys nėra Balkanai, kad Slovakija nėra Slovėnija (arba atvirkščiai) ir kad Rytų Europa nėra reikšminga politinė arba geografinė kategorija.

Vis dėlto aiškinimosi dėl žodžių reikšmių poveikis yra ribotas. Iš tikrųjų svarbios būna tiesioginės patirtys, suvokiamos mūsų penkiais jutimais.

Atvykėliai iš svetur, aplankę įspūdingus miestus ir nuostabią gamtą, greitai atsikrato savųjų stereotipų apie trupančio betono dykynes. Kai paragauja valgių ir gėrimų, jie užmiršta savo išankstinius vaizdinius apie riebų mitalą, užgeriamą stipriu alkoholiu. Išmoninga mada panašiai naikina įsivaizdavimą apie skareles ir veltinius. Aukščiausios klasės, meistriškai atliekama muzika išstumia klišes apie liaudies kapelų narius akmeniniais veidais, atliekančius nerangius triukus su kardais.

Kai kurie įsitikinimai pasikeičia automatiškai. Vis tik daug kas priklauso nuo šalies žmonių išradingumo, polėkio – ir pasitikėjimo savimi. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje Estijos prezidentas Lennartas Meri reikalavo, kad jo šalies svečiai būtų vaišinami vietiniu alumi, mineraliniu vandeniu ir saldumynais. Anksčiau estai stengdavosi padaryti įspūdį lankytojams iš užsienio, siūlydami jiems Suomijoje pagamintus produktus. Vietos gaminiai tebebuvo laikomi antrarūšiais.

Praeitą savaitę sakiau kalbą Jungtinės Karalystės albanų draugijoje, kurios posėdis vyko Kosovo ambasadoje Londone. Apžiūrėjau stalą, tikėdamasis rasti kokių nors gardumynų iš Skanderbego aikštės Prištinoje.

Kosovas šiuo metu kovoja dėl išlikimo: jį pripažįstančių šalių skaičius mažėja, o ne didėja. Jam būtina išnaudoti kiekvieną savo turimą išskirtinumą. Didžiulis apgriuvęs kasyklų kompleksas, Jugoslavijos laikais buvęs vietos ekonomikos širdis, dabar menkai tenaudojamas. Ekologinis turizmas ir vynas teikia daug geresnių perspektyvų. Kitos šalys pademonstravo, kaip tai galima padaryti: Gruzijos „vyno diplomatija“ buvo įspūdinga ir kai kuriais atžvilgiais daug veiksmingesnė negu Užsienio reikalų ministerijos pastangos.

Deja, Kosovo ambasadoje pasirinkimas ant stalo – traškučiai, sultys, mineralinis vanduo – buvo tik standartinių prekybos centrų prekių ženklų. Dar blogiau – buvo siūloma tik vyno iš Čilės ir Prancūzijos. Buvau sukrėstas. Ir vienas, ir kitas produktas turėtų būti įtrauktas į organizatorių juoduosius sąrašus.

Čilė – viena iš daugelio Lotynų Amerikos šalių, pasekusių apgailėtinu Ispanijos pavyzdžiu ir atsisakiusių pripažinti Kosovą nepriklausoma valstybe. Tai neleidžia didelį spaudimą patiriantiems kosoviečiams ištrūkti iš diplomatinės atskirties, užkerta kelią įstoti į Jungtines Tautas ir kitas svarbias organizacijas. Jų šalį butų galima vadinti Europos Taivanu.

Prancūzija savo ruožtu pernai blokavo galimybę pradėti derybas su Albanija ir Šiaurės Makedonija dėl narystės Europos Sąjungoje. Tai buvo skaudus smūgis abiem šalims, bet ypač – makedonams, susitaikiusiems su skausmingu šalies pavadinimo pakeitimu, kad patenkintų graikų pretenzijas. Vynas Petit Chablis buvo gardus, bet prezidento Emmanuelio Macrono egocentriška, trumparegiška diplomatija palieka aitrų poskonį.

Paklausiau vienos diplomatės, ar ambasada galėtų pasiūlyti kažkokio – bet kokio – maisto arba gėrimo iš Kosovo. Ji šiek tiek dvejodama surado butelį „Stone Castle“ – puikaus rislingo iš Orachovaco slėnio, jau ilgiau kaip 2 000 metų gyvuojančio vyndarystės regiono. Tačiau nebuvo nieko daugiau.

Nesitikėjau gauti naminio hitheniko (pyrago su dilgėlėmis), bet juk nebūtų labai sudėtinga padėti ant stalo „Rugove“ arba „Spirit of Drini“ – dviejų pagrindinių rūšių Kosovo mineralinio vandens. Negalėčiau įsivaizduoti, kad Prancūzijos ambasada praleistų kokią nors progą pasigirti šalies kulinariniu paveldu. Net ir Britanijos ambasados dabar (pagaliau) patiekia angliško putojančio vyno.

Minkštosios galios – įtaigios nacionalinio įvaizdžio stiprybės – stygius postkomunistinėms šalims yra rimta saugumo problema. Skonis ir kvapas yra puikios sritys imtis gerinti padėtį.

----------

E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.

Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo draudžiama.

Taip pat skaitykite:

Powered by BaltiCode