Reklama 2

Ateityje robotų ir žmonių santykiai stipriai keisis - ar tikėtina, kad žmonių moterys ims gimdyti robotų vaikus?

 

Ar gali robotai ir žmonės susilaukti bendrų vaikų? Tai – nebe fantastika, o mokslinių tyrimų klausimas. Jau artimoje ateityje norint pratęsti giminę lytinio akto tarp vyro ir moters būtinybė išnyks, o mašinos ir žmonės susilauks drauge pradėtų atžalų.

Žmogus biologiškai užprogramuotas ne tik daugintis, bet ir ieškoti kuo geresnio partnerio. Todėl kalbant apie giminės pratęsimą mokslininkams pasirodė verti dėmesio naujausi bionanotechnologijos ir ląstelių biologijos laimėjimai.

Kokia bus ateities šeima ir ar tikrai žmonės gali susilaukti vaikų su robotais, praėjusių metų pabaigoje Londone vykusiame III tarptautiniame meilės ir sekso su robotais kongrese kalbėjo vienas Didžiosios Britanijos kompanijos „Intelligent Toys“ įkūrėjų Davidas Levy. Apie galimus žmogaus ir mašinos vaikus dar 2012 metais prakalbo amerikietis embrionologas Johnas Gurdonas ir kamieninių ląstelių tyrinėtojas japonas Shinya Yamanaka.

Jie išsiaiškino, kad subrendusias ląsteles galima perprogramuoti į pluripotentines, tai yra jaunas, iš kurių galima suformuoti bet kokį kūno audinį. Atradimas buvo pripažintas, mokslininkams skirta Nobelio premija medicinos ar fiziologijos srityje. Be to, jis įkvėpė ispanų mokslininkus, vadovaujamus Carloso Simono iš Valensijos nevaisingumo instituto, tęsti tyrimus – 2016 metais jie išmoko laboratorinėmis sąlygomis žmogaus odos ląsteles paversti pirminėmis lytinėmis ląstelėmis, iš kurių išsivysto spermatozoidai ir kiaušialąstės.

Tais pačiais metais Didžiosios Britanijos Bato universiteto biologijos ir biochemijos fakulteto mokslininkai sukūrė dauginimosi visiškai be kiaušialąsčių metodą, kuris buvo pripažintas svarbiu mokslo proveržiu ir netgi „iššūkiu 200 metų dogmai“ – nuo XIX amžiaus manyta, kad žinduolių embrionas užsimezga tik spermatozoidui apvaisinus kiaušialąstę. Teoriškai šis atradimas gali padėti pradėti vaiką dviem vyrams ar padėti nevaisingoms poroms.

2017 metais Ohajo valstijos (JAV) universiteto tyrėjai paskelbė apie naują audinių nanotransfekcijos (ANT) technologiją, kuri senstančias ar pažeistas ląsteles paciento kūne pertvarko į bet kurio tipo – kraujagyslių, nervų ar kitas, būtinas spartesniam sveikimui. Vienas iš tyrimo autorių Chandanas Senas odą vadina „derlinga dirva, kur galima išauginti bet kokio organo elementus“.

Britas D.Levy mano, kad ANT yra svarbiausia technologija kuriant žmogaus ir roboto vaiką: genetinę informaciją vaikas gautų iš abiejų „tėvų“. Odos ląstelėse, kurių reikės spermatozoidams ir kiaušialąstėms kurti, jau yra genetinė žmogaus informacija, bet ar yra toks dalykas kaip robotų „genai“? Ir kaip jie būtų perduodami būsimam palikuoniui?

2005 metais Pietų Korėjos mokslininkų komanda, vadovaujama Jong-Hwan Kimo, publikavo tyrimą, kuriame aprašė panašų į šunį dirbtinį padarą, vardu Riti. Šiuo robotšuniu jie išbandė pirmąsias pasaulyje „robochromosomas“ – kompiuteriu sukurtų DNR kodų rinkinį.

2007 metais šie mokslininkai pateikė jų išrasto „genetinio roboto“ patento paraišką. Be viso kito, patente aprašomas roboto – tėvo genetinės informacijos perdavimo kitam robotui – atžalai metodas. Nauja genetinė informacija gaunama derinant homologines robotų, atliekančių tėvų funkcijas, chromosomas pagal biologines genų maišymo taisykles.

Naudodamiesi korėjiečių išradimu vartotojai gali lengvai ir intuityviai kurti bet kokio roboto genetinį kodą, modifikuoti jį taip, kad atsirastų robotų atžala. „Mokslininkai netrukus turėtų sugalvoti, kaip korėjiečių algoritmą pritaikyti ANT technologijai, kad tyrėjai galėtų nustatyti, kokius asmenybės bruožus ir fizines charakteristikas robotas perduos bendram su žmogumi vaikui“, – sakė D.Levy.

Manoma, kad vaiką nešios ir gimdys tradiciniu būdu pakaitinė motina. D.Levy prognozuoja, kad tai turėtų tapti realybe jau šio amžiaus pabaigoje. Tačiau genų inžinerijos taikymas vaikams pradėti kelia etinius klausimus. Naudojantis DNR redagavimo technologija (CRISPR) galima greitai ir efektyviai modifikuoti genomus, bet ar galima šią technologiją taikyti žmogaus embrionams? Ir jei taip, tai iki kokio lygio? Genetinių ydų taisymas atrodo pateisinamas. O jei žmonės pradės naudoti šią technologiją akių spalvai pakeisti ar, pavyzdžiui, fizinei jėgai ar ištvermei didinti?

„Tada kyla dirbtinės žmonių atrankos rizika“,– perspėjo D.Levy. O kaip dėl sekso, neištikimybės ir pavyduliavimo? Ateityje robotai vis labiau primins žmones. Automatizuotos sekso lėlės – jau realybė, bet ar sugebės mašinos tiesiogine prasme tapti lygiaverčiais santykių partneriais? Į šį klausimą pabandė atsakyti tyrėja iš Juveskiulės universiteto Suomijoje Rebeka Rosy, dalyvavusi III tarptautiniame meilės ir sekso su robotais kongrese.

Jos nuomone, jau 2050 metais robotai dirbtiniu intelektu ir emocijomis prilygs žmogui: jie gebės užjausti, rūpintis, mylėti ir turėti su žmonėmis lytinių santykių. Ar žmonės, netgi patobulinti vadinamuoju biohakingo būdu, galės fizinėmis ir intelektualinėmis savybėmis varžytis su robotais? Evoliucijos požiūriu, žmonės biologiškai užprogramuoti dauginimosi tikslais ieškoti sveikiausių ir nepriekaištingų individų, tad bus labiau linkę partneriais rinktis robotus. Ir tai, kaip tvirtino R.Rosy, jau rodo kai kurie tyrimai.

Norint susilaukti palikuonių, bus svarbi robotų lytis. Ji taip pat nulems roboto emocijas ir seksualinius polinkius. Beje, kol kas neaišku, ar robotai turės savo seksualinius norus, taip pat ar įmanoma paaiškinti mašinų seksualinį potraukį prie žmonių. 2007 metais psichologai iš JAV ėmėsi nagrinėti klausimą, kodėl žmonės iš viso užsiima seksu.

Seksu žmonės išreiškia tarpusavio prieraišumą, ir mašinos taip galės savo partneriams žmonėms išreikšti jausmus, net jei ir nebus „biologiškai“ linkusios su jais mylėtis. D.Levy mano, kad žmogaus meilėje ir sekse nėra nieko tokio, ko negalėtų atlikti ir pademonstruoti robotas.

Jis tvirtino, kad jau artimiausiu metu žmonės rinksis partnerius robotus, o mašinos jaus meilę, kuri, nors ir dirbtinės kilmės, bus tikras jausmas. Visa tai – šviesioji romantinių santykių pusė. Robotai žmogui prilygs visu jo sudėtingumu ir sąmonės nevienareikšmiškumu.

„Besivystydami robotai neišvengiamai išmoks apgaudinėti vienas kitą“, – įsitikinusi suomių mokslininkė R.Rosy. Tokį teiginį ji pagrindė eksperimento, kuriame tūkstantis robotų buvo užprogramuoti drauge ieškoti gerų išteklių ir ignoruoti blogus, duomenimis.

Dviejų šimtų geriausių robotų genomai (264 bitų dvejetainiai kodai) būdavo atrenkami atsitiktine tvarka, sumaišomi ir taip sukuriama nauja dirbtino intelekto karta. Penkišimtojoje kartoje eksperimento organizatoriai išsiaiškino, kad 60 procentų mašinų tapo gerokai protingesnės: jos pradėjo nutylėti informaciją, slėpti rastus gerus išteklius, tai yra meluoti kitiems. R.Rosy svarstė, kad ateityje robotai galbūt pradės pavyduliauti.

Šia kryptimi dirbama jau dabar, nors rezultatai atrodo kurioziškai. Pavyzdžiui, vienas iš stambiausių sekso lėlių gamintojų „RealDoll“ pardavinėja modelį Harmony su priedu, kuriuo galima jai suteikti būdo bruožus. Kad Harmony dar labiau primintų tikrą moterį, galima įjungti kurį nors režimą – mylinti, be nuotaikos, laiminga, kalbi. Įjungus režimą „pavyduliaujanti“, Harmony gali pareikalauti, kad jos savininkas iš „Facebook“ draugų pašalintų vieną ar kitą moterį.

Laukia etinės ir juridinės problemos

Žmonių ir robotų santykiuose gali kilti daugybė problemų ir kol kas nereglamentuojamų klausimų: ar seksas su robotu yra neištikimybė, kaip reikėtų vertinti robotus „tradicinėse“ sąjungose? Nagrinėjamas ir roboto išprievartavimo klausimas – ir tokios problemos kaip roboprostitucija ir netgi robopedofilija – jei paplistų vaikus išoriškai primenantys robotai. Juristo Nielo Browno iš kompanijos „Decoded Legal“ vertinimu, dabar seksas su robotu nelaikomas neištikimybe.

Pernai atliktas tyrimas parodė, kad 40 pocentų britų nemano, kad seksas su robotu yra partnerio išdavystė – vis dėlto trečdalis respondentų, sužinoję, kad kuris nors jų draugas santykiauja su mašina, pasibaisėtų. Sonomo universiteto filosofijos profesoriaus Johno Sullinso nuomone, atsiradus „seksbotams“ pirmiausia pasikeis žmonių santykių kokybė, o šeiminės ir seksualinės problemos tik padidės.

Profesorius Robinas MacKenzie iš Kento teisės mokyklos mano, kad sukūrus protingus robotus teisininkams teks keisti sekso su šiais „asmenimis“ normas. Sąmonę turinčių mašinų nevalia priskirti nei prie daiktų, nei prie gyvūnų kategorijos. Lygiai kaip negalima priskirti prie vaikų ar neveiksnių piliečių (negalinčių duoti sutikimo seksui), kuriuos gina įstatymas, todėl tokių robotų teisinį statusą reikia patikslinti.

R.MacKenzie uždavė ir kitą visai pagrįstą klausimą: jei sąmoningi sekso robotai bus pripažinti savarankiškais teisės subjektais, tai yra galinčiais nuspręsti, ar jie sutinka užsiimti seksu, jie įgis ir piliečių teises bei pareigas. Pavyzdžiui, teisę tuoktis. Ar verta pripažinti tokias jų teises, ar galima naudoti kaip žemesnius, tegul ir sąmoningus padarus, nors tai labai primena sekso vergovę? Visos etinės ir juridinės problemos turi būti išspręstos anksčiau, nei šie robotai taps mūsų gyvenimo dalimi.

Technologijos.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode