Reklama 1

Surūdijusius ir leisgyvius automobilius panevėžietis atgaivina antram gyvenimui

 

Panevėžietį Dana Sergejevą gimtame mieste, matyt, žino kiekvienas. Tie, kurie apie vyrą nėra girdėję, greičiausiai yra matę nors vieną jo turimą automobilį. Gandas apie gerą akį ir skonį automobiliams turintį lietuvį pasiekęs net Skandinaviją, tad nieko keisto, kad šiandien net kelis įdomius ir modifikuotus automobilius kieme turintis vyras galvoja net apie nuosavą automobilinį verslą.

Paklaustas, kiek automobilių turi, D. Sergejevas akimirkai susimąsto, o vėliau suskaičiuoja – keturis. Jam priklauso 1992 m. „Mercedes-Benz W201“, taip pat kaip reikiant išpuoselėtas 1983 m. laidos BMW E21, dar – „Mercedes-Benz S600“ kupė ir 1977 m. BMW E12. Bene paskutinis – ilgai norėtas ir visai netyčia tame pačiame gimtame Panevėžyje surastas „Porsche 964“. 

„Yra ir kitų, tik jie laukia savo eilės. Hobis. Matai automobilį toks, koks jis yra dabar, tada norisi padaryti kažkokiu kitokiu ir konstruoju laisvalaikiu“, – gūžteli pečiais pašnekovas. 

Pradėjo nuo „žurnaliukų“ 

D. Sergejevas paklaustas, kas pastūmėjo automobilizmo link, kurį laiką svarsto, o pamąstęs spėja, kad greičiausiai – niekas. Noras kilo viduje dar vaikystėje, bevartant automobilinius žurnalus, o vėliau, sulaukus pilnametystės, gavus vairuotojo pažymėjimą, tik paaštrėjo. 

„Pirmi „projektai“ atsirado gal 2010 m. Pirmas automobilis, kurį ėmiausi modifikuoti, buvo „Mercedes-Benz C123“ kupė. Vertinant iš dabartinės pozicijos, nebuvo jis teisingai modifikuotas, turėjo tokius didelius blizgančius ratlankius ir pan. Bet vis tiek dariau“, – pasakoja pašnekovas. 

Iki pat šios dienos jis suskaičiuoja bent 15 įvairių automobilių modelių, kuriuos modifikavo, sėkmingai važinėjo, o vėliau pardavė.

Beje, į modifikacijų pasaulį D. Sergejevas atkeliavo tada, kai madinga buvo milžiniški buferiai, žemi ryškus slenksčiai, dangų remiantys galiniai aptakai ir, pusiau juokais, pusiau rimtai sako pašnekovas, tendencijos grįžta, todėl visai įmanoma, kad normalu bus turėti modifikuotą automobilį, kurio durelės atsidaro ne į šoną, o į viršų – lyg „Lamborghini“.

Ir nors apie pastarąjį reikalą vyras kalba kiek pašaipiai, sau, sako, modifikuodamas automobilį ribų, ko niekada nedarytų, neužsibrėžia. Anot jo, dažnai dirbant garaže ir keičiant vieną dalį po kitos, daugelis dalykų susidėlioja savaime.

„Bet Lambo durų tikrai nebus, kaip ir neoninių šviesų ant automobilio dugno“, – suskumba pridurti D. Sergejevas. 

Garaže užsibūna ilgam

Panevėžietis pastebi, kad lietuvišką automobilių kultūrą dabar yra užplūdusi „greitų projektų“ mada – automobilis lengvai modifikuojamas, pasivažinėjama vieną sezoną ir šis atsiranda skelbimuose.

D. Sergejevas sako, kad mėgsta važinėtis tol, kol atsivažinėja, o tą padaryti sudėtinga, mat dauguma jo turimų automobilių eksploatuojami tik geru oru. Tad ir užsibūna ypatingi modeliai jo garaže ne vienerius metus. 

„Pavyzdžiui, vienas teisingesnių mano turimų modelių yra BMW E21. Jis gal du ar tris metus tiesiog stovėjogaraže ir tokiu, koks yra, tapo per maždaug metus. O iš viso šis modelis man priklauso jau šešerius metus“, – pasakoja jis. 

Dailiai atrodantis ir gatvėje neabejotinai pastebimas modelis turi žemintą važiuoklę, išskirtinius ratlankius, „Alpina“ modeliui priklausiusias kėbulo apdailas ir yra išblizgintas iki menkiausių smulkmenų.

Savininkas pasakoja, kad modelis turi viską, ką turėjo ir tikrasis „Alpina“ modelis, net ir variklis – 2,3 l darbinio tūrio benzininis. Skiriasi tik pavarų dėžė, mat „Alpina“ modelyje pirma pavara jungiama stumiant svirtį į atgal, o D. Sergejevo turimame modelyje – į priekį.

Pastabų, kad sugadino automobilį žemindamas šio važiuoklę, D. Sergejevas sako nėra girdėjęs, bet neslepia, kad kai kurie akcentuoja, jog galima važiuoti ir dar žemiau, arba klausia, kada modelis turės pneumatinę važiuoklę.

„Daug ką pasidarau pats, bet nemoku virinti, dažyti, todėl visi panašūs darbai tenka profesionalams. Dirbame ne vienerius metus, todėl gerai pažįstu ir pasitikiu“, – aiškina vyras.

Hobis, bet ir užsidirba

Automobilius D. Sergejevas vadina savo hobiu, bet neslepia, kad dažnu atveju jis leidžia ir užsidirbti. 

„Modifikacijos, reikiamos detalės pigiai nekainuoja, bet į minusą automobilio niekada nesu pardavęs“, – aiškina jis. Tokių atvejų, kai pamatęs automobilį jis imasi šį restauruoti, o prikėlęs netrunka parduoti, taip pat yra.

Dažniausiai D. Sergejevas automobilių žvalgosi užsienyje, Skandinavijos, Vakarų Europos šalyse, Lietuvoje – retai kada, mat gerų pasiūlymų, sako jis, rasti sunku, o jei ir randi – investicijos labai didelė. 

„Neretai ankstesni automobilio savininkai būna daug ką pagadinę. Bet kas kartą vertini pagal situaciją – jei matai, kad salonas gyvas, yra iš ko prikelti, tada galvoji“, – paieškų procesą apibūdina pašnekovas. 

D. Sergejevas tiki, kad kiekvienam yra įdomiausi tie modeliai, kuriuos matydami jie užaugo. Tad pats, ieškodamas savo svajonių automobilių, jis žvalgosi tarp leistų 80-90-aisiais. O paklaustas, kiek kainuoja automobilio restauravimas, tikslaus atsakymo neturi. 

„Visada vertini – pirmiausia kėbulą, tada – interjerą. Tada pasiklausi savęs, ko norisi. Jeigu reikia retesnių detalių, apdailų, darbų kaina iš karto auga, o jeigu norisi visiškai klasikinio modelio su nedideliais ratlankiais, tuomet kaina bus mažesnį.

Aišku, gali būti ir taip, kad automobilio kaina vidutinė, o ratlankiai – gerokai brangesni. Taip nutiko su BMW E21 – automobilis pats senais laikais kainavo 1000 eurų, o už ratlankius sumokėjau 4000 eurų“, – pasakoja vyras.

Idėja, kad hobis gali atnešti ir pajamų, jau kurį laiką D. Sergejevo galvoje brandina mintį apie automobilių restauravimo dirbtuves. Tokioms vyras net patalpas turi nusimatęs, tačiau apie jas nedaugžodžiauja – papasakos tada, kai dirbtuvės bus realios. 

Svajonių modelį rado Panevėžyje

Nors D. Sergejevas savo rankose spėjo paturėti ne vieno automobilio raktelius, visai neseniai jo kiemą pasiekė svajonių automobilis – „Porsche 964“.

Nors pasakojo, kad visą laiką privaloma įvertinti, kokios būklės yra pirkinio kėbulas, koks salonas, vyras prisipažino, kad su „Porsche“ istorija kitokia – tai, kas atkeliavo į jo namus, tėra tik kėbulas. 

„Reikės daryti viską nuo nulio. Bet jau turiu jam nusipirkęs „Kremer K3“ kėbulo apdailą, iš JAV atkeliavo reguliuojamo aukščio amortizatoriai.

Viską po truputį surinkinėju, o pavasarį, matyt, pasibelsiu į meistrų duris“, – aiškino D. Sergejevas pridūręs, kad „Porsche“ medžiojo ilgą laiką, o suradęs čia pat, gimtame Panevėžyje, apie nieką kitą ir galvoti nebegali. 

Iš dirbtuvių užbaigtas „Porsche“ projektas iškeliaus tik po 2-3 metų, ne anksčiau. Be to, niekada negali žinoti, kaip darbai eisis meistrams. 

„Buvo atvejų, kai projektas buvo sugadintas, pavyzdžiui, nudažytas ne taip, ir pan. Tačiau niekada nebuvo nieko tokio, kas priverstų viską mesti. Gal ir pagalvoju, kad, va, šitas projektas man paskutinis, bet visada randu kažką kito“, – šypsojosi pašnekovas. 

Restauruodamas, modifikuodamas D. Sergejevas automobilį stengiasi išlaikyti kuo arčiau originalios versijos, tačiau neslepia, kad daro tai, kas jam gražu akiai, „Porsche“ laukia tas pats ir, prisipažįsta pašnekovas, užbaigtas vokiškas sportinis automobilis nepaliks nei Lietuvos, nei jo namų kiemo. 

„Tikrai turėsiu ir važinėsiu pats“, – tvirtina automobilininkas.

Lrt.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode