Reklama 2

„Šalis ta Lietuva vadinas...“ Kėdainiai

Šį mėnesį pateiksime nemažai informacijos apie Kėdainius – Kunigaikščių Radvilų mauzoliejaus istoriją, pasakojimus apie žymias asmenybes, žmonių prisiminimus.

Mauzoliejus

Kunigaikščių Radvilų mauzoliejus – Kėdainių krašto muziejaus filialas. Kripta Evangelikų reformatų bažnyčioje (XVII a. vid.) restauruota 1995 m., unikalūs XVII a. kunigaikščių Radvilų sarkofagai baigti restauruoti 2001 m. balandžio mėnesį. Tai pirmoji 2001 m. atkurta XVII a. LDK didikų kapavietė Lietuvoje, įrengta vienoje iš seniausių ir didžiausių protestantiškų bažnyčių visoje buvusioje Abiejų Tautų Respublikoje. Mauzoliejuje saugomi 6 unikalūs XVII a. nacionalinės reikšmės dailės paminklai – kunigaikščių Kristupo Perkūno (1547–1603), Jonušo (1612–1655), Mikalojaus (1610–1611), Jurgio (1616–1617), Stepono (1624–1624) ir Elžbietos (1622–1626) Radvilų sarkofagai. Bažnyčioje įrengta paroda, pasakojanti Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčios istoriją, apie mauzoliejuje palaidotus kunigaikščių Radvilų šeimos atstovus, sarkofagų restauravimą.

1863 metų sukilimo muziejus

Kėdainių rajono savivaldybės administracija, Finansų ministerija ir VšĮ Centrinė projektų valdymo agentūra 2009 m. birželio 15 d. pasirašė trišalę sutartį dėl 1863 m. sukilimo muziejaus, įsikūrusio Kėdainių dvasinės traukos centre Paberžėje, rekonstrukcijos. Autentiškai rekonstruotas ir viešiesiems poreikiams pritaikytas 1793 metais statytas vokiečių kilmės barono Stanislovo Šilingo dvaras, baigti muziejaus ekspozicijos modernizavimo darbai, restauruota 65 unikalių žibalinių lempų kolekcija. Investicijoms Islandija, Lichtenšteinas ir Norvegija pagal Europos ekonominės erdvės finansinį mechanizmą skyrė 1,33 mln. litų ir 0,24 mln. litų skyrė Kėdainių rajono savivaldybė.

Rekonstruojant XVIII a. medinės architektūros pastatą, įrengtos šiuolaikinės šildymo, vandentiekio, nuotekų tinklų ir vėdinimo sistemos, pakeistos grindų, vidaus sienų ir lubų dangos. Atkurtas autentiškas Paberžės dvaro grindų parketas ir lubos ekspozicijų salėse, pakeistos dvaro durys, langai ir stogas. Stogas apšiltintas, apdengtas malksnomis, sutvirtintos perdangos. Šiuolaikiškai įrengtos palėpės erdvės, pritaikant jas konferencijų, seminarų organizavimui, kino filmų ir dokumentinės medžiagos peržiūrai. Rekonstruotame muziejuje bus daugiau galimybių rengti kultūrinius renginius, simpoziumus, dailininkų plenerus.

Rekonstruota ir modernizuota muziejaus ekspozicija. 1863 m. sukilimo muziejaus koncepciją padiktavo istoriniai faktai – sukilimo eiga, jo dalyviai bei dvaro pastatas, išlikęs per daugelį neramumų, kuriame įsikūręs muziejus. Siekiant kuo išsamiau lankytoją supažindinti su sukilimo priežastimis, eiga, skirtingomis dalyvių grupėmis, iškiliais asmenimis, ekspozicijos koncepcijos pagrindu pasirinktas raudonos ir baltos spalvų derinys bei dvipusiškumo aspektas. Būtent šios spalvos pasirinktos ekspozicijoje todėl, kad jos simbolizuoja sukilimo dalyvių grupes – „raudonuosius“ ir „baltuosius“. „Raudonieji“ – demokratinių pažiūrų piliečiai, dauguma jų valstiečiai. „Baltieji“ – LDK ir Lenkijos bajorai, šlėktos. Kai kuriose erdvėse įvedama ir tamsiai pilka spalva – tai trečioji sukilimo pusė, carinės Rusijos kariai. Ekspozicijoje sukurta dvaro atmosfera, supažindinama su sukilimo eiga ir pasekmėmis. Instaliacijos, kiti dizaino sprendimai (ekspoziciniai baldai, įvairių formų stendai, ekspozicinis apšvietimas) paryškins turimus eksponatus, o informacija lankytojui bus pateikta šiuolaikiškai, įdomiai ir įtaigiai.

Ekspozicijos pabaigoje lankytojas pateks į kitą ekspozicinę erdvę – žibalinių lempų pristatymą. Šioje salėje eksponuojamos muziejaus surinktos restauruotos ir konservuotos žibalinės lempos. Erdvė lengva, šviesi ir tuo labai artima dvaro stilistikai, lankytojui tarytum leidžiama emociškai pailsėti po buvusių įtemptų ir skausmingų temų. Šioje salėje pristatomas ir žibalinės lempos išradėjas – 1863 m. sukilimo rėmėjas Ignacijus Lukošievičius. 1853 m. Lenkijoje, Lvovo mieste, vaistinės „Po auksine žvaigžde“ provizoriui Ignacijui Lukošievičiui pavyko iš naftos išdestiliuoti žibalą. Tais pačiais metais, liepos 31 d., Lvovo centrinėje ligoninėje I. Lukošievičiaus sukonstruotų žibalinių lempų šviesoje atlikta operacija. Ji pavyko, chirurgai ir liudininkai apšvietimą įvertino. Pirmasis patentas žibalinei lempai buvo Vienos pramonininko, aliejinių lempų gamintojo Rudolfo Ditmaro 1855 m. lapkričio 3 d. Pirmoji žibalinė lempa vadinosi „Ditma“ s Patent – Lampenkugeln“. 1876 m. rugsėjo 13 d. Vilniaus miesto gatvės jau buvo apšviestos žibalinėmis lempomis. Žibalinės lempos plito dvaruose. XIX a. paskutiniais dešimtmečiais lempomis naudojosi Lietuvos miestelių gyventojai: tarnautojai, amatininkai, prekybininkai. Jos buvo gaminamos puošnios ir paprastesnės, didelės ir mažos, kelioninės, pakabinamos, pastatomos ir montuojamos prie sienų. Tokią žibalinių lempų įvairovę ir matys rekonstruoto1863 m. sukilimo muziejaus lankytojai.

Arnetų namas

Arnetų namas yra škotų bendruomenės, gyvenusios XVII–XVIII a. Kėdainiuose, materialus palikimas. Namas mūrytas XVII a. vid. škotų pirklio Jono Arneto prie Didžiosios rinkos aikštės – tuo laiku pagrindinės miesto turgavietės. Prie jos XVII–XVIII a. gyveno didelė ir įtakingą škotų reformatų bendruomenė.

Namas yra XVIII–XIX a. miestietiškos gyvenamosios architektūros pavyzdys, kuriame išliko autentiškas išorės ir vidaus planas. Po namu sumūrytas įspūdingo dydžio skliautuotas rūsys, o antrame namo aukšte, prie kupolo formos kamino, įrengta skliautuota patalpa tualetui, vadinamasis ,,liuftklozetas”, yra vienintelė tokios paskirties patalpa, išlikusi Lietuvoje, miestiečių gyventame name.

Arnetų namas per 350 m gyvenimo laikotarpį išvengė didesnių pertvarkymų, rekonstrukcijų ir pritaikymų. Tokių namų, kuriuose išliko autentiškas išorės ir vidaus planas bei apdailos detalės, Lietuvoje nėra, todėl namas yra unikalus paminklas ir vertingas turizmo objektas. Namui egzotikos ir patrauklumo teikia škotiška jo kilmė. Šis namas buvo evangelikų reformatų bažnyčios klebonija, čia suvažiuodavo senjorai į pasitarimus. Namas yra architektūros paminklas, saugomas valstybės.

Arnetų namas priklauso Kėdainių krašto muziejui. Jo, kaip vieno iš muziejaus skyrių, funkcijos:

• Archeologinių, rašytinių, ikonografinių šaltinių apie Kėdainių miestą tyrimas;

• Švietėjiška-edukacinė miesto kultūros veikla;

• Renginių, susijusių su miesto kultūros propagavimu, organizavimas;

• Programų, susijusių su jaunimo užimtumu ir socializacija, kūrimas ir vykdymas;

• Konferencijų rengimas;

• Tikslinių šviečiamųjų, kultūros populiarinimo renginių organizavimas;

• Su miesto istorijos tyrimu ir populiarinimu susijusių klubų susibūrimo vieta;

• Viduramžių Kėdainių miesto kultūros istorijos tyrimo centras;

• Tradicinių amatų demonstravimas ir mokymas.

Puslapį parengė Birutė ŠNEIDERAITIENĖ

Informacija iš kedainiumuziejus.lt ir kedainiutvic.lt

Nuotraukos iš kedainiumuziejus.lt ir lt.wikipedia.org

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode